+1
-0
+1

Gyd. Sigitas Ryliškis

 

Vilniaus universiteto Reumatologijos, ortopedijos, traumatologijos ir rekonstrukcinės chirurgijos klinika

 

Patyrus traumą, skausmas yra pagrindinis nega­lavimas, dėl kurio žmogus prašo gydytojo pagalbos. Atsižvelgdamas į traumos sunkumą, pacientas krei­piasi į šeimos gydytoją arba ligoninėje budintį trau­matologą. Būtent šie specialistai pirmieji susiduria su traumą patyrusiais pacientais, pradeda juos gy­dyti, paskiria vaistų nuo skausmo. Šio straipsnio tik­slas – aptarti skausmo gydymo taktiką, dažniausiai skiriamus analgetikus ir jų formas.

 

Traumą patyrusius pacientus reikia gydyti kom­pleksiškai. Tiktai tuomet pasieksime reikiamą tei­giamą poveikį: skausmas susilpnės arba išnyks, trau­muota kūno dalis išgis. Sėkmingai gydant traumą (kaulų lūžius, patempimus, išnirimus, sumušimus), ūminio skausmo periodas nėra begalinis. Parinkus tinkamas nemedikamentines skausmo malšinimo priemones (šaltis, pakelta galūnė, imobilizacija, ra­mybė), skausmas iš karto susilpnėja. Trauma sukelia vietinį uždegimą, galūnė ištinsta, parausta, gali atsi­rasti kraujosruvų, todėl tikslinga skirti nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (NVNU). Šie vaistai slopina ciklooksigenazę (COX), kartu slopindami uždegimo mediatorių gamybą ir skausmą. Uždegimas praside­da iš karto po traumos ir pavojingiausias pirmą sa­vaitę. Šiuo metu tikimasi stipriausio traumuotos sri­ties tinimo ir stipriausio skausmo. Todėl pirmąsias 7–10 dienų paciento priežiūra turėtų būti atidžiau­sia. Konsultuojant labai svarbu laiku diagnozuoti ga­limas gydymo komplikacijas (vaistų perdozavimą ir toksinį poveikį, alergines reakcijas).

 

Malšinant skausmą vaistais, negalima užmiršti jo priežasties. Jeigu skausmas užtrunka ilgiau, negu ti­kimės, reikalinga pakartotinė traumatologo konsul­tacija. Jos metu specialistas nustato, ar pakankamai sėkmingai gudoma traumuota sritis. Jeigu pacientas gydomas dėl kaulų lūžių, visada įvertinama imobi­lizacijos kokybė (ar ne per laisvas, ar ne per stipriai veržia, ar nesulūžęs įtvaras). Pacientas patikrina­mas atlikus rentgenologinį tyrimą dėl galimo antri­nio lūžgalių poslinkio. Be to, visada reikia prisiminti trombembolines imobilizuotų galūnių komplikaci­jas, kurios taip pat sukelia skausmą.

 

Šiuo metu vaistinėse parduodama gausybė analge­tikų, todėl tinkamą vaistą gali būti sunku pasirinkti. Ilgiau praktikuojantys gydytojai turi savo veiksmin­gas gydymo schemas, todėl iš didelio vaistų sąrašo pasirenka ir išrašo tiktai keletą preparatų. NVNU gaminami tablečių, granulių, kapsulių, žvakučių, pleistrų, tirpalų injekcijoms, gelių ir tepalų pavidalo. Nėra universalaus vaisto, tinkamo visiems pacien­tams, todėl jis parenkamas individualiai. Būtina at­kreipti dėmesį į paciento amžių, lytį, bendrą sveika­tos būklę, gretutines ligas. Konsultacijos metu reikia paklausti pacientą, ar jis kada nors vartojo vaistų nuo skausmo, kokių ir ar jie padėjo. Kitaip gydytojas vėl gali paskirti neveiksmingo vaisto. Jeigu pacientas iki traumos buvo visiškai sveikas, nebuvo virškinamojo trakto sutrikimų ir alerginių reakcijų vaistams, pa­prastai pradedama nuo pirmos eilės vaistų. Tai san­tykinai nebrangūs ir neselektyvūs COX inhibitoriai, tačiau dažniausiai veiksmingi preparatai. Nereikėtų pamiršti Paracetamolum tablečių, kurios parduoda­mos be recepto. Nors šio vaisto uždegimo slopinama­sis poveikis yra silpnas, tačiau analgetinis poveikis pakankamai geras. Jeigu pacientas serga gretutinė­mis ligomis, anksčiau yra buvę virškinamojo trakto sutrikimų, nepadėjo pirmos eilės analgetikai, galima skirti selektyvių COX–2 inhibitorių. Šie vaistai ne­pakeičiami ir tuo atveju, kai analgetikų reikia skirti ilgesnį laiką. Vienas iš dažniausiai išrašomų selekty­vių COX-2 inhibitorių yra Nimesulidum (Nimesil®). Šie vaistai gaminami granulėmis, kurios gerai tirps­ta vandenyje. Pakeliuose vaistinė medžiaga (100 mg) sumaišyta su priedais, kurie suteikia vaistui malonų skonį. Nimesil® rekomenduojama gerti po 100 mg du kartus per dieną.

Ūminiam skausmui slopinti reikia skirti greitai veikiančių vaistų, todėl ilgai veikiantys NVNU ne­tinka. Kiekvienas pacientas, kuriam skauda, nori gauti „stipraus“ vaisto nuo skausmo, todėl dažniau­­­­­siai skiriama vaistų injekcijomis (Diclofenacum, Ketorolacum, Metamizolum). Parenterinių vaistų poveikis greitesnis, tačiau poveikio trukmė nėra ilgesnė už enteriniu būdu vartojamų vaistų. Be to, išgerti tabletę daug paprasčiau negu suleisti vaistų į raumenis. Jeigu pacientas gali išgerti vaisto, visų pirma rekomenduojama skirti geriamąsias formas (tabletes, kapsules, lašus, sirupus). Visi geriamieji NVNU turi nepageidaujamą poveikį virškinamajai sistemai. Slopindami COX, jie taip pat slopina prostaglandinų sintezę skrandžio sienelėje. Susilpnėjus apsauginiam skrandžio sienelės mechanizmui, skrandžio rūgštis pažeidžia ją. Šis nepageidaujamas poveikis būdingas pacientams, ilgą laiką vartojantiems NVNU.

 

Praėjus ūminam periodui, kai skausmas suma­žėja, galima išrašyti pprailginto poveikio vaistus. Diclofenacum (Dicloberl® retard) parduodamas kap­sulėmis po 100 mg. Vaistinė medžiaga išsiskiria iš mikrokapsulių visą parą, todėl ši vaistą rekomen­duojama gerti vieną kartą per dieną.

 

Kai kurie NVNU gali toksiškai veikti kepenis arba inkstus. Todėl negalima šių vaistų perdozuoti, o pa­stebėjus nepageidaujamą arba toksinį poveikį, nu­stoti vartoti vaistus ir kreiptis į savo šeimos gydy­toją.

 

NVNU galima skirti rektalinių žvakučių forma. Tai dozuotos vaistų formos, kietos kambario temperatū­roje ir išsilydančios kūno temperatūroje. Žvakutės skiriamos įkišti į tiesiąją žarną, kurioje yra labai gerai išvystytas pogleivinis veninis kraujagyslių rezginys. Ištirpus žvakutės pagrindui, vaistinė medžiaga pra­siskverbia tiesiai į kraujagysles. Dalis vaistų paten­ka į apatinę tuščiąją veną paraportaliniu keliu, kita dalis pereina kepenų barjerą. Vartodami žvakutes, išvengiame nepageidaujamo poveikio skrandžiui, tačiau galimas tiesiosios žarnos gleivinės sudirgini­mas. Žvakutes galima skirti kūdikiams ir mažiems vaikams, taip pat pacientams, kuriems yra skrandžio veiklos sutrikimų. Planuojant paskirti šią vaisto for­mą, reikia paklausti paciento, ar jis supranta, kaip reikės gydytis žvakutėmis. Kai kuriems pacientams tokia vaisto forma visiškai nepriimtina, todėl reikėtų prisiminti ir kitas vaistų formas.

 

Keletas NVNU gaminami tepalo ar gelio formo­mis. Šie vaistai neabejotinai turi savo vietą trauma­