Dažniausi vaikų nelaimingi atsitikimai

Nelaimingas atsitikimas apibrėžiamas kaip bet koks atsitiktinis įvykis, kylantis dėl veiksnių, dėl kurių jis daugiau ar mažiau yra nuspėjamas, todėl gali būti išvengiamas [1]. Skirtingose amžiaus grupėse vyrauja skirtingo pobūdžio nelaimingi atsitikimai, tačiau, apibendrinant statistikos duomenis, nelaimingi įvykiai dažniausiai įvyksta namuose (ypač virtuvėje ir svetainėje), o dažniausiai pasitaiko kritimai, apsinuodijimas vaistais ar cheminėmis medžiagomis bei nudegimai / nuplikinimai karštais skysčiais [1–5]. Didžiausia rizika įvykti nelaimingam atsitikimui nustatyta tarp 0–4 metų vaikų [5]. Pastebėta, kad nelaimingi atsitikimai dažnesni berniukams, be to, yra nustatyta koreliacija tarp nelaimingų atsitikimų dažnio ir tėvų išsilavinimo laipsnio [2, 3, 5, 6]. Nelaimingi įvykiai dažnesni vasarą ir savaitgaliais, po pietų ir vakarais, pakitus įprastinei rutinai bei skubant [5]. Kartais nelaimingi atsitikimai baigiasi mirtimi. 2013–2017 metų Lietuvos statistikos duomenimis, dėl išorinių atsitiktinių sužeidimų mirė 161, dėl transporto nelaimių – 76, nuskendo – 45 vaikai [7]. Nuo 2015 metų rugsėjo 1 dienos sukurta traumų ir nelaimingų atsitikimų stebėsenos informacinė sistema (TNAS IS), kurios funkcija kaupti ir apdoroti duomenis apie vaikų patiriamas traumas ir nelaimingus atsitikimus [8]. Remiantis TNAS IS duomenimis, 2015 metais Lietuvoje 0–4 metų vaikai dažniausiai patyrė netyčinius galvos ir kūno sužalojimus, nudegimus, nuplikinimus, apsinuodijimus, 5–9 ir 10–17 metų vaikų grupėje dažniausi buvo galvos ir kūno sužalojimai [8].

Europoje atliktos apklausos, kuriose vertintos tėvų nelaimingų atsitikimų prevencijos ir pirmosios pagalbos suteikimo žinios. Nustatyta, kad tėvai per mažai žino apie veiksmų taktiką įvykus nelaimingam atsitikimui, taip pat paaiškėjo, kad tėvai savo žinias linkę pervertinti. Daugelyje Europos šalių pirmosios pagalbos mokymai privalomi tik lankant vairavimo kursus, todėl suaugusiųjų žinios apie pirmąją pagalbą yra per menkos [6].

Tačiau svarbi ne tik pirmoji pagalba, bet ir nelaimingų atsitikimų prevencija [6]. 2008 metais Pasaulio sveikatos organizacija išleido ataskaitą apie vaikų sužalojimų prevenciją (2 lentelė) [9, 10]. Kiekvienas metodas turėtų būti įgyvendinamas atsižvelgiant į šalies galimybes [10].

Apsinuodijimas

Netyčinis apsinuodijimas – tai nuodingų medžiagų ar dujų patekimas į organizmą neturint tikslo apsvaigti. Literatūros duomenimis, dėl judrumo, noro tyrinėti ir negalint tinkamai įvertinti savo veiksmų padarinių dažniausiai apsinuodija 0–4 metų vaikai [11]. 2003–2010 metais Lietuvoje atlikto tyrimo bei TNAS IS 2015 metų duomenimis, nustatyta, kad dažniausiai apsinuodija 1–2 metų vaikai. Dažniausiai apsinuodijama medikamentais (benzodiazepinais, neuroleptikais), cheminėmis medžiagomis, smalkėmis, rečiau – grybais, alkoholiu [8, 12]. Dauguma apsinuodijimo atvejų įvyksta dėl suaugusiųjų aplaidumo – namuose laikomos nuodingos medžiagos, vaistai, buitinės chemijos priemonės paliekamos vaikams lengvai pasiekiamoje vietoje [2, 12]. Nustatyti apsinuodijimo rizikos veiksniai: vaiko amžius >13 mėnesių, vaikas yra antras ar trečias šeimoje, mama yra jaunesnė nei 20 metų, mamai nustatyta perinatalinė depresija ar ji vartoja alkoholį, vaikas gyvena nepilnoje šeimoje [13]. Apsinuodijimo smalkėmis atvejų padaugėja šaltuoju metų laiku, dažniausiai dėl namuose įrengtų dujinių katilų ar netinkamos kaminų priežiūros [12].

Dalis nuodingų medžiagų turi priešnuodžius, todėl būtina išsiaiškinti, kokia medžiaga vaikas galėjo apsinuodyti, kokia dozę jo išgėrė ir kada (1 lentelė). Prarijusiam nuodingų medžiagų vaikui, jeigu jis yra sąmoningas, duodama gerti vandens (5 ml/kg), skrandis neplaunamas ir neprovokuojamas vėmimas, jei vaikas išgėrė rūgšties ar šarmo, prarijo aštrių medžiagų arba jei tiksliai nežinoma, kokia medžiaga apsinuodijo. Aktyvinta anglis skiriama per 60 min. po apsinuodijimo (dozė iki 1 metų vaikams – 1 g/kg, 1–12 metų vaikams – 25–50 g, paaugliams ir suaugusiems – 25–100 g), išskyrus tuos atvejus, kai apsinuodijama šarmais ar rūgštimis. Jei nuodai yra įkvepiami, tuomet būtina vėdinti patalpas arba išnešti apsinuodijusį vaiką į gryną orą. Įtarus apsinuodijimą, būtina kuo skubiau skambinti pagalbos numeriu 112 arba kreiptis į apsinuodijimų informacijos biurą, kuris informaciją telefonu teikia visą parą [14]. Jei vaikas nesąmoningas ir nekvėpuoja, pradedamas pradinis vaiko gaivinimas, kviečiama pagalba (1 pav.) [15].

Springimas

Tai mechaninė kvėpavimo takų obstrukcija dėl maisto ar kito objekto įkvėpimo ar nurijimo. Dažniau springsta kūdikiai ir maži vaikai, nes jų kvėpavimo takai siauresni ir tyrinėdami aplinką jie mėgsta viską dėti į burną. Didesnė rizika užspringti vaikams iki 3 metų susijusi su krūminių dantų neišdygimu, dėl ko maisto produktai nėra tinkamai sukramtomi. Nors vaikai dažniausiai užspringsta maistu, tačiau pasitaiko ir springimo smulkiomis detalėmis, karoliukais, sagomis, monetomis ir kt. Pirmieji simptomai, leidžiantys įtarti springimą, yra kosulys, švokštimas, negalėjimas įkvėpti, būklei užsitęsus išsivysto cianozė, vaikas praranda sąmonę [16].

Užspringus vaikas pradeda kosėti. Reikia įvertinti kosulio efektyvumą. Jei vaikas kosėja efektyviai (garsiai kosėja, verkia, atsako į klausimus, gali įkvėpti prieš kosulį, yra sąmoningas), būtina skatinti kosulį, stebėti, ar būklė neblogėja, kviesti greitąją medicinos pagalbą. Jei vaikas nustoja kosėti arba kosulys nuo pat pradžių nėra efektyvus (negali kalbėti, kvėpuoti, kosulys tylus, ryškėja cianozė), tačiau vaikas sąmoningas, kviečiama greitoji medicinos pagalba ir suduodami 5 staigūs smūgiai tarp menčių ir 5 krūtinės spustelėjimai vaikams iki 1 metų arba 5 pilvo spustelėjimai vyresniems nei 1 metų vaikams. Jei vaikas nesąmoningas, atveriami kvėpavimo takai, atliekami 5 įpūtimai ir pradedamas pradinis vaiko gaivinimas [17].

Užspringęs kūdikis guldomas ant priklaupusio ar atsisėdusio suaugusiojo kelio pilvu į apačią, galva žemyn, kūdikio galva prilaikoma už abiejų apatinio žandikaulio kampų, stengiantis nesuspausti minkštųjų audinių po žandikauliu. Delno pakyla suduodami 5 staigūs smūgiai į nugaros vidurį tarp menčių (2 pav.). Jei vaikas vyresnis ir neišeina jo paguldyti ant kelių, tuomet vaikas kiek įmanoma palenkiamas į priekį ir suduodami 5 staigūs smūgiai į tarpumentę. Jei šis veiksmas nepadeda pašalinti svetimkūnio, o vaikas dar neprarado sąmonės, tuomet kūdikiams atliekami krūtinės ląstos paspaudimai, o vyresniems vaikams – Heimlicho manevras. Kūdikis guldomas ant nugaros galva žemyn ir atliekami 5 staigūs krūtinės ląstos paspaudimai apatinėje krūtinkaulio dalyje, per vieną pirštą aukščiau kardinės krūtinkaulio ataugos (3 pav.). Jei vaikas vyresnis nei 1 metų, atsistojama vaikui už nugaros, apkabinamas jo liemuo, sugniaužtas kumštis dedamas tarp bambos ir krūtinkaulio kardinės ataugos, kita ranka kumštis apglėbiamas ir staigiu judesiu 5 kartus spaudžiama gilyn ir i viršų (4 pav.). Veiksmai kartojami tol, kol svetimkūnis pašalinamas, atvyksta greitoji medicinos pagalba arba kol vaikas praranda sąmonę. Jei vaikas praranda sąmonę arba nuo pat pradžių yra nesąmoningas, tuomet jis guldomas ant kieto ir lygaus paviršiaus, kviečiama greitoji medicinos pagalba. Atveriami kvėpavimo takai, jei matomas svetimkūnis, pabandoma jį pašalinti vienu piršto judesiu. Jei svetimkūnio nematome, nebandome aklai jo pašalinti, nes galime jį nustumti giliau. Atlošiama galva, pakeliamas smakras ir atliekami 5 įpūtimai. Svarbu įvertinti įpūtimo efektyvumą. Jei įpūtus krūtinės ląsta nepakyla, tuomet bandyti pataisyti galvą ir bandyti dar kartą įpūsti. Jei atlikus 5 įpūtimus vaikas nereaguoja, pradedami krūtinės ląstos paspaudimai. Kaskart atvėrus kvėpavimo takus įpūtimams, būtina pažiūrėti, ar nesimato svetimkūnio, jei matosi – pabandyti pašalinti. Pradinis gaivinimas tęsiamos tol, kol atvyksta greitoji medicinos pagalba arba kol pavyksta pašalinti svetimkūnį ir vaikas pradeda kvėpuoti (1 pav.) [17].

Nudegimas, nuplikinimas

Vaikai iki 1 metų nudega ar nusiplikina karštais skysčiais iki 10 kartų dažniau nei mokyklinio amžiaus vaikai. Dažniausia nusiplikinimo priežastis – karšti gėrimai (arbata, kava, sriuba), vanduo, maistas, kuriuos kūdikiai ir maži vaikai dažniausiai užsipila ant savęs patraukę nuo stalo. Retesniais atvejais įvyksta kontaktiniai nudegimai, kurių dažniausios priežastys – lygintuvai, plaukų tiesinimo priemonės ir orkaitės ar viryklės. Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje atliktame retrospektyviajame tyrime nustatyta, kad vaikų, patiriančių nudegimus, amžiaus vidurkis yra 3,74 metų, tačiau pikas stebimas 9–12 mėnesių, kai vaikas tampa judresnis. Berniukai nusiplikina šiek tiek dažniau nei mergaitės (santykis 3:2). Jaunesni nei 5 metų vaikai dažniau nusiplikina veidą, rankas ir krūtinę, o vyresni – liemenį, kojas ir rankas [8, 18]. Svarbu nepamiršti ir saulės sukeliamų nudegimų, nes vaikų oda plonesnė, jautresnė, todėl lengviau ir greičiau pažeidžiama nei suaugusiųjų oda [9].

Jei vaikas nusiplikino ar nusidegino, pirmiausia reikia nutraukti žalojantį veiksnį. Kviečiama greitoji medicinos pagalba, o nudegusi vieta vėsinama kambario temperatūros vandeniu (apie 20 °C) mažiausiai 15–20 min., skiriami vaistai nuo skausmo. Nudegusių odos plotų negalima tepti aliejumi ar riebalais, nes taip tik padidinsime nudegimo laipsnį. Jei prie odos prilipo drabužiai, nesistengti jų nuplėšti. Profesionali medicinos pagalba turėtų būti suteikta visiems nudegusiems ar nusiplikiusiems naujagimiams, kūdikiams ir mažiems vaikams, jei nudegimo sritis yra didesnė nei 2 eurų monetos skersmuo ir jei nudegimas yra ant veido, rankų ar genitalijų [19].

Traumos, patirtos įvykus eismo įvykiui

Įvairūs sužalojimai, patirti įvykus eismo įvykiui, yra dažniausia vaikų mirties priežastis [3, 9]. Remiantis literatūros duomenimis, dauguma mirčių užregistruojama 7–14 metų vaikų grupėje. Vaikai patenka į didesnės rizikos grupę patirti eismo įvykį dėl mažesnio dėmesingumo, didesnio judrumo ir smalsumo, vaikai mažiau matomi nei suaugusieji, o patekę į eismo įvykį dažniau patiria galvos ar kaklo sužalojimus. Pastebėta, kad jaunesnių nei 15 metų berniukų mirtingumas yra apie 24 proc. didesnis nei to paties amžiaus mergaičių, nes berniukai elgiasi impulsyviau, yra aktyvesni ir labiau linkę rizikuoti. Transporto priemonei, važiuojančiai 50 km/val. greičiu, kliudžius žmogų, smūgio jėga ir patiriami sužalojimai prilygsta iškritimui iš 3 aukšto. Važiuojant 80 km/val. greičiu, kūno sužalojimai prilygsta iškritimui iš 8 aukšto, 100 km/val. greičiu – iš 12–13 aukšto. Jei žmogus, sveriantis 90 kg, važiuoja automobiliu neprisisegęs saugos diržo, smūgio metu kūnas trenkiasi į priekinį stiklą 3,5 t jėga [9]. TNAS IS 2015 metų duomenimis, Lietuvoje vaikai iki 5 metų per transporto įvykius nukentėdavo retai, dažniausiai nukentėdavo 15–17 metų berniukai [8].

Įvykus eismo įvykiui, pirmiausia reikia užtikrinti savo saugumą, įsitikinti, kad eismas sustojo, stengtis išvengti papildomų aukų. Kviečiama greitoji medicinos pagalba. Įvertinti, ar nukentėjęs vaikas reaguoja, yra sąmoningas. Jei ne, tuomet įvertinti, ar vaikas kvėpuoja. Kūną judinti kuo mažiau, vengti sukamųjų judesių. Jei vaikas nesąmoningas, tačiau kvėpuoja, tuomet užtikrinama, kad kvėpavimo takai išliktų atviri, sužeistasis kalbinamas, užtikrinama kūno šiluma, vaikas paguldomas į stabilią šoninę padėtį ir laukiama atvykstančios pagalbos. Jei vaikas nesąmoningas ir nekvėpuoja, vaikas guldomas ant nugaros ir pradedamas pradinis vaiko gaivinimas (1 pav.). Gaivinama tol, kol vaikas pradeda savarankiškai kvėpuoti arba kol atvyksta greitosios medicinos pagalba. Jei vaikas yra transporto priemonės viduje ir yra nesąmoningas, bandyti jį ištraukti galima tik tuomet, jei kyla tiesioginis pavojus jo gyvybei (pvz., gaisras, sprogimas).

Įtarus kaulų lūžį ir laukiant greitosios medicinos pagalbos, stabdomas kraujavimas, tačiau galūnės imobilizuoti nereikia. Imobilizuojama tais atvejais, jei patys ketiname vaiką vežti į ligoninę [17].

Kraujavimo stabdymas – ant žaizdos dedamas sterilus tvarstis ar švarus audinys, tvarstis tvirtai prispaudžiamas, apvyniojamas bintu. Jei įmanoma, galūnė pakeliama aukščiau širdies lygio. Nepavykus sustabdyti kraujavimo, dedamas turniketas [20].

Kritimas

2014 metais Lietuvoje atlikto tyrimo, kuriame stebėtas 6–7 metų vaikų sužalojimų paplitimas namuose, duomenimis, net 52,7 proc. visų sužalojimų įvyko dėl kritimų [3]. TNAS IS duomenimis, 2015 metais nukritimai buvo dažniausia vaikų susižalojimo priežastis. Berniukai susižalojo 2 kartus dažniau nei mergaitės, o krintant patiriamų sužalojimų pikas stebėtas 10–14 gyvenimo metais [8]. Dažniausiai pargriūvama užkliuvus, važinėjant riedlente, dvigubai rečiau – iškritus iš lovos, nukritus nuo žaidimų aikštelių įrenginių, laiptų. Vaikai iki 4 metų dažniausiai patiria galvos sužalojimus, 5–14 metų dažniau susižaloja pečių lanką ir rankas, o 15–17 metų – klubus ir kojas [8].

Pirmoji pagalba priklauso nuo sužeidimo sunkumo. Esant poreikiui, sutvarkoma žaizda, stabdomas kraujavimas. Jei įtariamas galvos sutrenkimas, būtina kreiptis į priėmimo skubiosios pagalbos skyrių. Iškritus iš aukščio, kuo skubiau kviečiama greitoji medicinos pagalba, vaikas kuo mažiau judinamas, stabdomas kraujavimas, jei vaikas nesąmoningas ir nekvėpuoja – pradedamas pradinis gaivinimas (1 pav.) [17].

Skendimas

Maži vaikai gali nuskęsti, jei telkinyje yra bent 3 cm vandens. Maždaug 72 proc. atvejų vaikai skęsta dėl suaugusiųjų priežiūros trūkumo [21]. Remiantis literatūros duomenimis, skendimas yra antra pagal dažnį vaikų mirtingumo priežastis po traumų. Dažniausiai skęsta 0–4 metų (18,9/100 000) ir 5–14 metų (9,5/100 000) vaikai [2]. Vaikai iki 1 metų dažniausiai nuskęsta vonioje, o vyresni – baseinuose ar nenatūraliuose (žmogaus sukurtuose) vandens telkiniuose [23]. Pastebėję skęstantį vaiką, kvieskite pagalbą. Jei įmanoma, reikia stengtis, kad vaiką iš vandens ištrauktų gelbėtojai. Jei gelbėtojo šalia nėra, tuomet pasirūpinkite gelbėjimo priemonėmis (gelbėjimo ratas, pripučiami gelbėjimo įtaisai, gelbėjimo liemenė, kt.). Saugiausia vaiką gelbėti keliems, o ne vienam asmeniui. Jei vaikas nekvėpuoja ir nečiuopiate pulso, jis guldomas ant nugaros, ant kieto paviršiaus, atveriami kvėpavimo takai, atliekami 5 įpūtimai. Jei nėra gyvybės požymių, pradedami krūtinės paspaudimai. Tęsiami gaivinimo ciklai (15 krūtinės paspaudimų ir 2 įpūtimai) tol, kol vaikas pradeda kvėpuoti arba atvyksta greitoji medicinos pagalba (5 pav.). Jei vaikas atgaivinamas greičiau, nei atvyksta greitoji medicinos pagalba, tuomet jam suteikiama stabili šoninė padėtis, vaiką stengiamasi sušildyti ir laukiama pagalbos [24].

Apibendrinimas

Nelaimingi vaikų atsitikimai yra gana dažni. Dažniausiai nukenčia 0–4 metų vaikai, o dažniausia nelaimės priežastis – nepakankama suaugusiųjų priežiūra. Suaugusieji turėtų būti atidesni, atsakingesni, žinoti ne tik tai, kaip išvengti nelaimingų atsitikimų, bet ir kokią pirmąją pagalbą vaikui suteikti.

Meda Sutkevičiūtė
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų filialo Vaikų ligoninė

LITERATŪRA: