Vienas iš labiausiai žmonių gyvenimo kokybę bloginančių veiksnių – skausmas. Yra daug nesteroidinių vaistų nuo uždegimo, taigi svarbu žinoti vaistų veikimo mechanizmus, farmakokinetiką, farmakodinamiką, pasiskirstymą organizme. Tai naudinga parenkant gydymą, nustatant veiksmingas vaisto dozes.
Dažnas vaistas gydyt ojo praktikoje
Diklofenakas priklauso nesteroidinių vaistų nuo uždegimo (NVNU) klasei ir plačiai vartojamas gydant dažniausius įvairių ligų simptomus, tokius kaip skausmas ir uždegimas. Jis slopina ciklooksigenazę (COX), verčiančią arachidono rūgštį į prostaglandinus, tromboksanus ir prostaciklinus. Izoenzimas COX-1 randamas visuose audiniuose. Jam aktyvuojantis, gaminasi prostaglandinai, kurie skrandžio ir žarnų gleivinėje skatina gleivių ir rūgščiojo karbonato, saugančių virškinamąjį traktą nuo rūgštingumo ir virškinimo fermentų, sekreciją. Priešingai, COX-2, esant normalioms fiziologinėms sąlygoms, sunku nustatyti. Jis gaminasi uždegimo židinyje. Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo gali slopinti abu COX izoenzimus. Diklofenakas labiau selektyviai veikia COX-2.
Diklofenako tyrimai
Taikant gyvūnų modelį, atliktas darbas (Schweitzer ir kt.), kurio tikslas buvo ištirti diklofenako pasiskirstymą uždegimo paveiktuose ir normaliuose audiniuose. Tam naudota pažymėta radioaktyvioji medžiaga, kurios pasiskirstymas ir koncentracija įvairiuose audiniuose matuota kiekybinės viso kūno autoradiografijos būdu (angl. quantitative whole– body autoradiography, QWBA). Žiurkėms sukelti uždegimą į padą buvo sušvirkšta raudonųjų jūros dumblių mukopolisacharido. Šis tyrimo modelis leidžia patvirtinti uždegimą ir skausmą malšinančių vaistų, vartojamų reumatinėms ligoms gydyti, klinikinį veiksmingumą. Įrodyta, kad vienkartinė 2 mg/kg diklofenako dozė taip pat veiksminga. Dvylikai žiurkių ūminiam uždegimui sukelti į padą suleista 0,1 ml 1 proc. ir sprando poodį – 0,4 ml jūros dumblių tirpalo. Po valandos, suleidus uždegimą sukeliančios medžiagos, visoms žiurkėms peroraliai skirta vienkartinė 2 mg/kg diklofenako dozė.
Tyrimų rezultatai
Autoradiogramose diklofenako rasta visuose audiniuose. Praėjus 1 val. po vaisto pavartojimo, jo koncentracija kraujagyslėse buvo didesnė negu kraujyje (vidutiniškai 1,6 nmol/g). Tiriamosios medžiagos nustatyta tulžyje, inkstuose, stemplėje ir kepenyse (vidutiniškai nuo 34,0 iki 4,5 nmol/g), plaučiuose, pulpoje, antinksčių žievėje, varpoje, širdyje, skydliaukėje (vidutiniškai nuo 1,2 iki 0,86 nmol/g) – taip kaip ir uždegimo židinyje (1,0 nmol/g), vidutinė
koncentracija kakle ir pėdoje, kur nebuvo uždegimo, atitinkamai – 0,79 nmol/g ir 0,16 nmol/g. Mažiausia vaisto koncentracija aptikta kaulo audinyje, smegenyse, kremzlėje, lęšyje, stiklakūnyje, riebaluose, sėklinėse pūslelėse ir stuburo smegenyse. Vaisto pasiskirstymas audiniuose po išgėrimo praėjus 4 ir 8 val., buvo ganėtinai panašus į išmatuotą pirmąją valandą. Vidutinė koncentracija uždegimo apimtame ir uždegimo nepaliestame audinyje siekė 1,2, 1,3 ir 0,15 nmol/g, atitinkamai po 4 val. po vaisto išgėrimo ir 1,3 ir 0,84 nmol/g po 8 val. Po 24 val. koncentracija didesnė už kiekybiškai nustatytą ribą (0,10 nmol/g) buvo nustatyta tirtų žiurkių kaklo srityje, tulžyje, kraujyje, inkstuose, kepenyse, plaučiuose, varpoje, pulpoje. Uždegiminiame pėdos audinyje ji buvo 0,20 nmol/g. Tiriant farmakokinetiką gauta, kad maksimali vaisto koncentracija uždegimo apimtame audinyje(Cmax) pasiekta tarp 4 iki 8 val., o sveikuose audiniuose – 1 val. po vaisto išgėrimo. Junginys buvo sujungtas, o pašalinimo pusperiodis vidutiniškai 6 val.
Aptarimas
Palygintas gyvūnų, kuriems buvo įšvirkšta fiziologinio tirpalo ir raudonųjų dumblių polisacharido, radioaktyvių vaisto komponentų pasiskirstymas organizme. Uždegimo apimtuose židiniuose rasta didesnė diklofenako ir/ar jo metabolitų koncentracija nei kituose to paties ar kontrolines grupės gyvūno audiniuose.
Didesnė vaisto koncentracija uždegimo židinyje nustatyta 4 val. po raudonųjų dumblių polisacharido injekcijos. Tai patvirtina ankstesnių tyrimų rezultatus, nustačiusius, kad, esant ūminiam uždegimui, COX–2 ekspresijos pikas fiksuojamas 1-ą val., maksimali prostaglandinų gamyba 2–4 valandomis.
Natrio diklofenakas pasižymi lipofiliškumu rūgštiniams komponentams, dėl to būna didesnė jo koncentracija ląstelės membranose. Be to, silpnos rūgštinės NVNU ypatybės leidžia stipriai susijungti su plazmos baltymais in vivo. Sprando audiniuose kraujagyslių tankis yra mažas, ir tolima jūros dumblių injekcija negalėjo sukelti uždegimo. Gauti duomenys patvirtina Brune pastebėjimą, kad dėl uždegiminio kapiliarų pažeidimo židinyje kaupiasi kraujo plazmos baltymai, susijungę su vaistu. Kyla klausimas, ar šis baltymo/ vaisto kompleksas galėtų būti efektyvus slopinant COX–2 fermentą. Tyrimai in vitro parodė, kad plazmos baltymų didėjimas neveikia diklofenako poveikio slopinti COX–2 veikimą, kuris galėtų patvirtinti, kas uždegimą slopinantis sujungto ir laisvo vaisto poveikis yra panašus.
Išvada
Šis tyrimas leido įvertinti diklofenako ir/ar jo metabolitų koncentracijas audiniuose iki 24 valandų po peroralinio pavartojimo. Patvirtinta, kad pagrindinis vaisto veikimo ir patekimo į uždegimo židinį mechanizmas – susijungus su kraujo plazmos baltymais audinių perfuzijos būdu.
Gyd. Petras Vaitiekūnas apie NVNU ir dicloberl/6442″>Dicloberl:
Lietuvoje NVNU yra daug ir įvairių, tad galime labai tiksliai parinkti vaistą, kuris tiks ūminiam ar lėtiniam skausmui gydyti, atsižvelgdami į gretutines ligas bei kitus veiksnius. Jei pacientui skiriame diklofenaką, verta rinktis dicloberl/6442″>Dicloberl kapsulėmis. Uždegimą slopinančios ir nuskausminamai veikiančios bei temperatūrą mažinančios dicloberl/6442″>Dicloberl kapsulės pasižymi tuo, jog yra padengtos eudragito apvalkalu, saugančiu skrandį. Pačiose kapsulėse yra mikrogranulių, kurios ne suyra, o skyla žarnyne. Eudragito apvalkalo dėka veiklioji medžiaga atsipalaiduoja tolygiai 24 valandas, todėl viena kapsulė tolygiai veikia visą parą. dicloberl-retard/6461″>Dicloberl 100 mg kapsulės yra optimalios dozuotės, taigi skiriant tokio vaisto 1 kapsulę, jis tolygiai veikia visą parą iki kitos dozės suvartojimo.
Parengė gyd. Rasa Abelytė,
Vilniaus universitetas Vaikų ligų klinika