+0
-3
-3

Dusulys vyresniame amžiuje: naujos gydymo galimybės

 

Dusulys tampa viena dažniausių priežasčių, dėl kurių į šeimos gydytoją kreipiasi vyresnio amžiaus pacientai. Bronchų obstrukcijos sukeltas dusulys gali būti dėl įvairių veiksnių (pateikta lentelėje), tačiau dažniausiai jį sukelia bronchų astma(BA) ir lėtinė obstrukcinė plaučių liga(LOPL).

 

Kodėl dusulys dažniau vargina vyresnio amžiaus žmones?

 

Klausimas, atrodytų, banalus. Nes jie – vyresnio amžiaus! Tačiau pažvelkime išsamiau. Tai padės geriau suprasti vyresnio amžiaus žmonių nusiskundimus ir jiems padėti. Senstant gyvybinė plaučių talpa (VC), maksimali plaučių ventiliacija (Vmax) mažėja dėl didėjančiokrūtinės ląstos rigidiškumo, kvėpavimo raumenų nusilpimo, sumažėjusio plaučių elastiškumo, pablogėjusio bronchų pralaidumo. Didėja bronchų pasipriešinimas, ypač gilaus forsuoto iškvėpimo metu, sumažėja įkvėpimo ir iškvėpimo tūriniai greičiai. Senstant didėjančius pakitimus plaučiuose informatyviai parodo forsuoto iškvėpimo tūris (FVC).

Didėjant amžiui, nuo 55 metų nerūkantiems FVC mažėja kasmet 14–30 ml per metus, o forsuotas iškvėpimas per pirmą sekundę (FEV1) – 23–32 ml per metus. Senatvėje sergant obstrukcinėmis plaučių ligomis (astma, lėtiniu obstrukciniu bronchitu, emfizema ir kt.) labai mažėja FEV1/FVC. Per pastaruosius keletą metų pagerėjo obstrukciją sukeliančių ligų bazinių mechanizmų supratimas bei požiūris į gydymą, veikiantį ligos patogenezinius komponentus. Priimti ir moksliniais tyrimais reglamentuoti astmos ir LOPL susitarimai bei rekomendacijos, kurias siūloma naudoti praktikoje šių ligų diferencinei diagnostikai. Vieno tyrimo metu buvo įvertinta endobronchinės biopsijos reikšmė atskiriant astmą nuo LOPL. Pasirodo, endobronchinė biopsija nepadeda atskirti šių ligų. Bandymai sukurti neinvazinius tyrimo metodus, pvz., azoto oksido (NO) koncentracijos iškvėptame ore matavimas arba skreplių sudėties, vertinant morfologinius pokyčius bronchų gleivinėje, tyrimas, taip pat nebuvo sėkmingi. Vyresnio amžiaus žmonėms BA atsiranda dėl įvairių išorinių ir vidinių veiksnių (paveldėjimas, įgimti ir įgyti biologiniai defektai) sąveikos. Ligą provokuoja alergenai, ir tai su vyresniais pacientais dabar atsitinka vis dažniau. Cheminiai iritantai, farmakologiniai preparatai, virusinės ir bakterinės infekcijos, fizinis krūvis, šaltas oras ir emocinis stresas taip pat vaidina svarbų vaidmenį. LOPL išsivystymas priklauso nuo rūkymo, oro užterštumo, klimato ypatybių, infekcijos. Vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiems LOPL, vyraujanti mikroflora, kuri palaiko uždegimo procesą, yra pneumokokas ir H.influenzae. Virusai, dažnai sukeliantys bronchito paūmėjimą, palengvina bakterijoms sąlygas įsiskverbti į sienelę. Nemažą įtaką LOPL išsivystymui turi ir endogeniniai veiksniai – paveldimumas, anatominė patologija, imuniteto sutrikimai,krūtinės ląstos ir plaučių pakitimai.

Pastarasis veiksnys labai svarbus vyresniame amžiuje, nes dėl amžiaus pakitimųkrūtinės ląstoje ir plaučiuose (senatvinė kifozė,krūtinės ląstos elastiškumo sumažėjimas, virpamojo epitelio bronchuose nykimas, bronchų spindžio deformacija ir bronchų peristaltikos sumažėjimas) blogėja bronchų turinio išskyrimas, sutrikdoma drenažinė funkcija, sudaromos palankios sąlygos mikroflorai kauptis ir aktyvėti. Klausimas, atrodytų, banalus. Nes jie – vyresnio amžiaus! Tačiau pažvelkime išsamiau. Tai padės geriau suprasti vyresnio amžiaus žmonių nusiskundimus ir jiems padėti.

Senstant gyvybinė plaučių talpa (VC), maksimali plaučių ventiliacija (Vmax) mažėja dėl didėjančiokrūtinės ląstos rigidiškumo, kvėpavimo raumenų nusilpimo, sumažėjusio plaučių elastiškumo, pablogėjusio bronchų pralaidumo. Didėja bronchų pasipriešinimas, ypač gilaus forsuoto iškvėpimo metu, sumažėja įkvėpimo ir iškvėpimo tūriniai greičiai. Senstant = didėjančius pakitimus plaučiuose informatyviai parodo forsuoto iškvėpimo tūris (FVC).

Didėjant amžiui, nuo 55 metų nerūkantiems FVC mažėja kasmet 14–30 ml per metus, o forsuotas iškvėpimas per pirmą sekundę (FEV1) – 23–32 ml per metus. Senatvėje sergant obstrukcinėmis plaučių ligomis (astma, lėtiniu obstrukciniu bronchitu, emfizema ir kt.) labai mažėja FEV1/FVC.

Per pastaruosius keletą metų pagerėjo obstrukciją sukeliančių ligų bazinių mechanizmų supratimas bei požiūris į gydymą, veikiantį ligos patogenezinius komponentus. Priimti ir moksliniais tyrimais reglamentuoti astmos ir LOPL susitarimai bei rekomendacijos, kurias siūloma naudoti praktikoje šių ligų diferencinei diagnostikai. Vieno tyrimo metu buvo įvertinta endobronchinės biopsijos reikšmė atskiriant astmą nuo LOPL. Pasirodo, endobronchinė biopsija nepadeda atskirti šių ligų. Bandymai sukurti neinvazinius tyrimo metodus, pvz., azoto oksido (NO) kon-

 

Tad kaipgi atskirti LOPL ir bronchų astmą?

 

Astma yra lėtinė uždegiminė kvėpavimo takų liga. Uždegimui sukėlus padidėjusį bronchų reaktyvumą įvairiems dirgikliams, atsiranda išplitusi įvairaus laipsnio dažniausiai išnykstama bronchų obstrukcija, kuri pasireiškia pasikartojančiais dusulio, švilpimo krūtinėje,krūtinės  veržimo, kosulio simptomais, ypač naktį arba ankstyvą rytą, praeinančiais savaime arba gydant.

Tuo tarpu pagal tarptautinius sutarimus LOPL apibrėžiama kaip progresuojanti daugiakomponentė liga, pasireiškianti kvėpavimo takų uždegimu ir nevisiškai išnykstančia kvėpavimo takų obstrukcija.

 

Ligos anamnezė — viena iš svarbiausių priemonių

 

Bronchų astma dažniausiai prasideda jauname amžiuje, jos pradžia ūmi. Astmai būdingi priepuolio metu atsirandantys arba nuolatiniai simptomai: dusulys, sunkumo (veržimo) pojūtis krūtinėje, švokštimas (švilpimas), kosulys. Dažnai dusulio priepuoliai pasireiškia naktį arba ankstų rytą. Pavartojus bronchus plečiančių vaistų, klinikiniai astmos simptomai išnyksta arba palengvėja. Sergant rinitas, konjunktyvitas, atopinis dermatitas.

Vyresniems asmenims BA priepuolio metu neretai atsiranda angininiai skausmai dėl širdies vainikinės kraujotakos nepakankamumo, labai sumažėja širdies izotropinis pajėgumas. Ypatinga komplikacija vyresniame amžiuje yra astminė būklė, kurios metu grėsmingas kvėpavimo funkcijos nepakankamumas greitai komplikuojasi širdies nepakankamumu.

Ligoniai miršta dėl asfiksijos, kvėpavimo centro paralyžiaus, ūminio plaučių ir širdies nepakankamumo, prisidėjus širdies ritmo sutrikimams, diseminuotos intravaskulinės koaguliacijos (DIK) sindromui, tromboembolinėms komplikacijoms. Tiriant BA ir LOPL pasiskirstymą amžiaus grupėse buvo nustatyta, kad sergančiųjų astma vidutinis amžius buvo 29,6 metų, o LOPL – 64,6 metų. Tačiau labai retai LOPL gali išsivystyti ir santykinai jauniems pacientams (iki 40 metų), jei šiems yra įgimtas α1 antitripsino trūkumas. Vokietijoje atliktas tyrimas nustatė, kad preliminarią LOPL diagnozę patikimai galima nustatyti naudojant klausimyną, sudarytą iš trijų klausimų: ar pacientas rūko, ar yra atopija ir kokio amžiaus buvo, kai atsirado ligos simptomų. Liga dažniausiai pasireiškia vyresniame amžiuje. LOPL simptomai: dusulys fizinio krūvio metu, lėtinis kosulys, reguliarus skreplių atkosėjimas, dažni bronchitai žiemą, švokštimas. Tokius asmenis, prieš atsirandant kvėpavimo takų obstrukcijai, dažnai daug metų vargina lėtinis kosulys ir skrepliavimas. Tačiau kai kuriems asmenims, pradėjus vystytis LOPL, respiracinių simptomų apskritai gali nebūti kelis dešimtmečius. Blogėjant plaučių funkcijai, dusulys stiprėja ir pasireiškia ne tik fizinio krūvio, bet ir ramybės metu.

 

Plaučių funkcijos tyrimas sergant BA

 

Astmai būdinga kintama bronchų obstrukcija. Bronchų obstrukcijos bei jos variabilumo nustatymas yra labai svarbūs diagnozuojant astmą ir įvertinant jos sunkumą bei gydymo veiksmingumą. Pirminėje sveikatos priežiūros grandyje, įtarus bronchų obstrukciją, taip pat astmos gydymo efektyvumui kontroliuoti rekomenduojama matuoti didžiausią iškvėpimo srovės greitį (PEF-metrija). PEF rodmuo priklauso nuo tiriamojo pastangų, todėl astmai diagnozuoti vieną kartą išmatuoti PEF nepakanka. Tačiau, remiantis PEF pakartotinių tyrimų duomenimis, galima įvertinti, kaip kontroliuojama liga. PEF pokyčiai gali padėti nustatyti astmai labai būdingą bronchų obstrukcijos variabilumą. PEF variabilumas per parą daugiau kaip 20 proc. būdingas astmai. Bronchų dilatacinis mėginys atliekamas bronchų obstrukcijos išnykstamumui nustatyti. Visiškai išnykstama bronchų obstrukcija ypač būdinga astmai ir leidžia atmesti LOPL diagnozę.

Bronchų reaktyvumo tyrimai atliekami įtarus astmą pagal anamnezės duomenis, kai nėra klinikinių ir spirometrinių bronchų obstrukcijos požymių. Dažniausiai atliekamas inhaliuojamasis provokacinis mėginys su metacholinu ar histaminu.

 

Plaučių funkcijos tyrimas sergant LOPL

 

LOPL diagnozė patvirtinama atlikus spirometriją. Iš dalies praeinančią kvėpavimo takų obstrukciją patvirtina FEV1/FVC<70 proc. ir po broncholitiko FEV1<80 proc. būtinojo dydžio. Du tyrimai įtikinamai įrodė, kad spirometrijos rezultatai negali būti patikimas astmos ir LOPL diferencinės diagnostikos kriterijus. 16–23 proc. sergančiųjų astma buvo nepraeinanti bronchų obstrukcija.

Nors siūlomas kvėpavimo takų obstrukcijos kriterijus FEV1/FVC mažiau kaip 70 proc. yra pragmatiškas ir lengvai apskaičiuojamas, tačiau jį naudojant neatsižvelgiama į tiriamojo amžių ir lytį. Žmogui senstant, FEV1/FVC mažėja, vyrų jis yra kiek mažesnis nei moterų. Todėl fiksuoto kriterijaus (FEV1/FVC<70 proc.) pasirinkimas lemia kvėpavimo takų obstrukcijos hipodiagnostiką ar hiperdiagnostiką ir labiau tinka patikrai. Skirtingi spirometrijos rezultatai gaunami vartojant įvairius bronchodilatatorius.

Bronchodilatacinis mėginys yra svarbus LOPL ir astmos diferencinei diagnostikai. Esant išnykstamai kvėpavimo takų obstrukcijai, atmetama LOPL galimybė. Jei po broncholitiko FEV1 sudaro <80 proc. būtinojo dydžio, kai FEV1/FVC<70 proc., patvirtinama tik iš dalies praeinanti kvėpavimo takų obstrukcija. Be to, bronchų dilatacinis mėginys, esant stabiliai ligos eigai, leidžia nustatyti geriausią paciento plaučių funkciją, o tai yra svarbu įvertinant LOPL sunkumą.

 

LOPL gydymas

 

Geriatriniams ligoniams, sergantiems LOPL, pagrindinis uždavinys yra išlaikyti funkcinę nepriklausomybę, sudarant individualią, kompleksinę ir ilgalaikę gydymo programą. Viena svarbiausių priemonių yra pašalinti etiologinius rizikos veiksnius. Ligoniai turi saugotis peršalimų, gripo epidemijų metu vengti blogai vėdinamų patalpų, kuriose yra daug žmonių. Rekomenduojama vakcina nuo gripo kasmet. Ligoniams, kuriems yra lengva LOPL stadija, dusuliui kontroliuoti pakanka trumpai veikiančio bronchus plečiančio vaisto pagal poreikį. Pacientams, kuriems yra vidutinė, sunki ar labai sunki LOPL stadija ir kuriems gydymas trumpai veikiančiais bronchus plečiančiais vaistais neveiksmingas, rekomenduojama gydymą papildyti ilgai veikiančiais bronchus plečiančiais vaistais. Ligoniams, sergantiems vidutinio sunkumo, sunkia ar labai sunkia LOPL forma, prireikus gydymą galima papildyti trumpai veikiančiais bronchus plečiančiais vaistais.

 

Kombinuoti bronchus plečiantys vaistai

 

LOPL sėkmingai gydoma trumpai veikiančių β2 agonistų ir anticholinerginių vaistų deriniais, atskiruose ar viename inhaliatoriuje. Jų derinimas leidžia pasiekti didesnį bronchus plečiantį poveikį, FEV1 pagerėjimą, negu kad skiriant kiekvieną vaistą atskirai.

 

Gliukokortikosteroidai

 

Gliukokortikosteroidai LOPL gydyti yra vartojami dviejų formų, tai inhaliuojamieji ir geriamieji. Dauguma LOPL gydymo rekomendacijų geriamaisiais gliukokortikosteroidais siūloma gydyti trumpu (2 savaičių) kursu. Jau nuo 2003 metų GOLD susitarime inhaliuojamieji gliukokortikosteroidai siūlomi esant sunkiai ar labai sunkiai LOPL, kai FEV1<50 proc. ar 30 proc. būtinojo dydžio, ligos paūmėjimai yra dažni ir jei po bandomojo nuo 6 sav. iki 3 mėn. Trunkančio gydymo inhaliuojamaisiais gliukokortikosteroidais gaunamas teigiamas spirometrinis poveikis, kai FEV1 padidėja bent 200 ml ir 12 proc., palyginti su pradiniu dydžiu.

Ilgalaikis ir (ar) didesnių dozių skyrimas peroraliai vyresnio amžiaus žmonėms pavojingas dėl pašalinių reakcijų (katarakta, osteoporozė, skysčių susilaikymas, cukrinis diabetas ir kt.).

 

Mukolitikai

 

Daugelio tyrimų duomenys, gauti tiriant mukolitikų naudą, nuolat juos skiriant sergantiesiems LOPL, yra kontroversiški. Yra mažai įrodymų, kad skreplių skystinimas lengvina atsikosėjimą ar atsikosėjimo palengvinimas gerina būklę. Mukolitikai, ypač leidžiami į raumenis ar veną, gali būti efektyvūs pacientams, sunkiai atkosintiems gleivinius, klampius skreplius.

 

Antibiotikai

 

Antibiotikai skiriami tik esant LOPL paūmėjimui. Skiriant antibiotikus vyresnio amžiaus žmonėms, ne tik atsižvelgiama į skreplių mikrofloros jautrumą, bet įvertinamas galimas antibiotikų toksinis poveikis, šalutiniai poveikiai.

Išsamiau apie vyresnio amžiaus pacientų LOPL gydymą yra daug rašyta žurnale „Gydymo menas“. Tad šį kartą – išsamiau apie BA gydymą. Geriatriniams ligoniams, sergantiems LOPL, pagrindinis uždavinys yra išlaikyti funkcinę nepriklausomybę, sudarant individualią, kompleksinę ir ilgalaikę gydymo programą. Viena svarbiausių priemonių yra pašalinti etiologinius rizikos veiksnius. Ligoniai turi saugotis peršalimų, gripo epidemijų metu vengti blogai vėdinamų patalpų, kuriose yra daug žmonių.

Rekomenduojama vakcina nuo gripo kasmet. Ligoniams, kuriems yra lengva LOPL stadija, dusuliui kontroliuoti pakanka trumpai veikiančio bronchus plečiančio vaisto pagal poreikį. Pacientams, kuriems yra vidutinė, sunki ar labai sunki LOPL stadija ir kuriems gydymas trumpai veikiančiais bronchus plečiančiais vaistais neveiksmingas, rekomenduojama gydymą papildyti ilgai veikiančiais bronchus plečiančiais vaistais.

Ligoniams, sergantiems vidutinio sunkumo, sunkia ar labai sunkia LOPL forma, prireikus gydymą galima papildyti trumpai veikiančiais bronchus plečiančiais vaistais.

 

Bronchus plečiantys vaistai

 

LOPL medikamentinio gydymo pagrindas yra bronchus plečiantys vaistai. Gydymas šiais medikamentais tapo efektyvesnis pradėjus vartoti tobulesnę inhaliavimo metodiką, kombinuotus anticholinerginius vaistus, trumpai veikiančius β2 agonistų preparatus ir ilgai veikiančius β2 agonistus. LOPL gydyti vartojami trumpai veikiantys (fenoterolis, salbutamolis) ir ilgai veikiantys (formoterolis, salmeterolis) inhaliuojamieji β2 agonistai. Jie labiausiai tinka vyresnio amžiaus žmonėms, nes turi minimalų poveikį širdies ir kraujagyslių sistemai.

 

Anticholinerginiai vaistai

 

Anticholinerginiai vaistai (muskarininių receptorių antagonistai, M cholinoblokatoriai) – ipratropio bromidas, tiotropis. Anticholinerginiai vaistai blokuoja poveikius, sukeltus muskarininių receptorių. Blokuodami M1, M2, M3 receptorius, sukelia bronchodilataciją ir slopina parasimpatinį impulsą. Taip pat šie vaistai sumažina bronchorėją, todėl labai tinka vartoti esant bronchų gleivinės hipersekrecijai.

 

Metilksantinai

 

Pagrindinis klinikinėje praktikoje naudojamas metilksantinas yra teofilinas. Tačiau teofilinas turi nedidelį poveikį FEV1 ir FVC bei šiek tiek pagerina kraujo dujų santykį gydant vidutinio sunkumo ir sunkią LOPL. Skiriant vyresnio amžiaus žmonėms, dozės turi būti mažesnės, nes kai kurie kartu vartojami vaistai ir gretutinės ligos lėtina jų metabolizmą ir gali pasireikšti šalutinis vaistų poveikis.

 

Bronchų astmos gydymas

 

Vyresniame amžiuje svarbu įvertinti esamas gretutines ligas, ypač hipertoninę, išeminę širdies ligą ir kt. Šioms ligoms gydyti skiriami diuretikai, AKF inhibitoriai blogina bronchų drenažinę funkciją.

Sergantiesiems BA negalima vartoti β blokatorių, nes jie sukelia bronchų spazmą. BA priepuolį gali sukelti aspirinas ir kiti nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo.

 

Bronchų astmos gydymas inhaliuojamaisiais gliukokortikosteroidais (IGKS) ir ilgai veikiančiais β2 agonistais (IVBA)

 

Bronchų astmai paūmėjus, kartotinai skiriama greitai veikiančių bronchus plečiančių vaistų ir sistemiškai veikiančių gliukokortikosteroidų. Duomenų apie didelių IGKS dozių veiksmingumą ligos paūmėjimui gydyti dar nepakanka. Tačiau nesunkus paūmėjimas galėtų būti gydomas skiriant papildomas IGKS ir bronchus plečiančių vaistų inhaliacijas. Formali, vien klinikiniais simptomais paremta ligos kontrolė neužtikrina bronchų astmos patofiziologinio pagrindo – kvėpavimo takų uždegimo valdymo. Uždegimas ir padidėjęs reaktyvumas didelei daliai ligonių, kuriems yra klinikinių simptomų kontrolė, išlieka. Tačiau, kai gydant pakankama IGKS doze yra reikšmingų ligos simptomų, gydymą rekomenduojama papildyti epizodiškai ar nuolatos skiriamais IVBA. Cochrane metaanalizė parodė, kad ligoniams, kuriems BA gydyti nuolat reikia vidutinių ar didelių IGKS dozių, papildomai paskyrus IVBA ligos simptomams valdyti, gali pakakti mažesnių IGKS dozių. Tačiau svarbu prisiminti, kad didesnės IGKS dozės kvėpavimo takų uždegimą slopina veiksmingiau. Kai IGKS ir IVBA skiriami kartu, jų galima įkvėpti iš atskirų inhaliatorių ar iš vieno inhaliatoriaus (fiksuotas IGKS ir IVBA derinys). Kiekvienas šių būdų turi savo privalumų ir trūkumų. Svarbiausi fiksuoto IGKS ir IVBA derinio privalumai: patogu vartoti (tik vienas inhaliatorius), ligoniai negali nevartoti IGKS (t.y. kiekvieną kartą įkvepia gliukokortikosteroido).

Tokiu atveju fiksuoto IGKS ir IVBA derinio skiriama ligai gydyti nuolat. Kai ligoniai gydomi fiksuotu budezonido ir formoterolio deriniu, jo gali būti skiriama gydant ilgą laiką ir nesunkiems paūmėjimams gydyti. Svarbiausi fiksuoto IGKS ir IVBA derinio trūkumai yra šie: ne visuomet įmanoma parinkti optimalią IGKS dozę, skiriami tais atvejais, kai pakaktų tik IGKS, neatitinka pakopinio gydymo esmės, ne pirmos eilės terapija pradedant gydyti bronchų astmą, simptomų palengvinimas gali maskuoti uždegimo paūmėjimą, didėja nepageidaujamų poveikių rizika. Kita vertus, IGKS ir IVBA suvartojimo būdas – iš dviejų skirtingų inhaliatorių ar iš vieno inhaliatoriaus (kai yra fiksuotas IGKS ir IVBA derinys), jų veiksmingumui poveikio neturi.

Dauguma ligonių serga nesunkia bronchų astma. Bronchų astmos ekspertai rekomenduoja visuomet pradėti gydyti pakankama IGKS doze. Kartu su IGKS ilgai veikiančių β2 agonistų gydyti nuolat reikia skirti tik tuomet, jei vis dar yra reikšmingų ligos simptomų. Inhaliuojamieji gliukokortikosteroidai yra idealūs vaistai lengvai bronchų astmai gydyti nuolat. 2007 metais publikuotose JAV ekspertų bronchų astmos gydymo rekomendacijose nurodoma, kad, kai gydant nedidele IGKS doze (pvz., iki 600 μg budezonido per parą) ligos kontrolės pasiekti nepavyksta, galimos dvi tolesnio gydymo galimybės – skirti vidutinę IGKS dozę (pvz., iki 1200 μg budezonido per parą) arba gydymą papildyti IVBA.

Ekspertai neteikia pirmenybės nė vienam šių būdų, nurodydami, kad gydantis gydytojas, atsižvelgęs į aukščiau pateiktą informaciją, turėtų pats nuspręsti, koks gydymas geriausias konkrečiam pacientui.

Taigi tyrimai parodė, kad kuo ilgiau ir reguliariau ligonis vartoja β2 agonistus, tuo jų veiksmingumas bus silpnesnis, o nepageidaujamas poveikis stipresnis. Tačiau kuo ilgiau (būtinai reguliariai) ligonis vartoja inhaliuojamųjų gliukokortikosteroidų, tuo jų teigiamas poveikis reikšmingesnis, o veiksmingumas – ne silpnesnis.

 

Daugiau gydymo galimybių

 

Astmos gydymo galimybes praplečia šiuolaikiniai pažangūs inhaliatoriai. Tai inhaliaciniai monopreparatai – farmacijos kompanijos „Berlin Chemie“ milteliniai inhaliatoriai Easyhaler:

• kortikosteroido budezonido ir

• ilgai veikiančio β2 agonisto formoterolio.

Tai suteikia galimybę lanksčiau gydyti astmą, atsižvelgus į GINA/2006 rekomendacijas: kai ligos kontrolei reikalinga tik monoterapija IGKS, galima ligoniui skirti Neplit Easyhaler (budezonidum). Prireikus, gydymą galima papildyti Diffumax Easyhaler (formoterolum), o, pasiekus simptomų kontrolę, vėl grįžti prie monoterapijos IGKS.

Atskirų inhaliatorių Easyhaler vartojimas sudaro galimybę varijuoti ir keisti gydymo intensyvumą, parinkti įvairius preparatų ir dozių derinius ir taip pasiekti adekvatų ligos sunkumui atsaką, be reikalo nevartoti antrojo komponento.

 

Parengė gyd. Rūta Nutautienė

Kauno medicinos universitetas

 

Žurnalas “Gydymo menas”