Psichikos ligos, hemorojus/4357″>hemorojus, AIDS, šlapimo nelaikymas… Galima vardinti ir vardinti negalavimus, apie kuriuos ryžtasi prabilti nedaugelis, net ir savo gydytojui. Ir vyrai, ir moterys kai kuriuos savo sveikatos sutrikimus stengiasi nuslėpti, o juk reikia tik praverti gydytojo kabineto duris. Kodėl taip yra ir ką daryti, kad žmonės suprastų, jog liga – ne gėda, aiškinomės su Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės med.psichologe-psichoterapeute Virginija Liveikiene.
Problema – tiek moterų, tiek vyrų
Vyresni žmonės tokius negalavimus, kaip hemorojus, šlapimo nelaikymas ir panašios ligos laiko lyg ir įprastais senatvės sutrikimais ir net nesitiki, kad gydytojas gali ką pakeisti. Jaunesniems lyg ir gėda apie juos kalbėti. Tačiau nemalonios ligos kelia daug nepatogumų, varžo, todėl žmonės ima vengti viešumos, nepasitikėti savimi, gyvenimas tampa nevisavertis.
Paklausta, ar moterys, ar vyrai vis dėlto labiau vengia nepatogių temų, gydytoja pastebi, kad pasitaiko, jog apie ligą vengia kalbėti tiek vyrai, tiek moterys. Dažnai tai labai priklauso nuo situacijos – įsitikinimų, socialinės aplinkos, išprusimo, ne tik nuo lyties. Tačiau vis dėlto reikia pastebėti, kad vyrai labiau gėdijasi prasitarti apie savo negalavimus, ir ne tik apie opius seksualinius sutrikimus. Daugelis jų mano, kad, kaip vyrai, turėtų būti stiprūs, patys susitvarkyti su sunkumais.
„Kartais mes, psichoterapeutai, ilgai dirbame, kad žmogus leistų sau pasiskųsti, paverkti, priimtų pagalbą iš šalies (ne tik specialistų, bet ir šeimos narių, artimųjų), – sako V. Liveikienė.
Psichikos ligos – vis dar „pažymėtos”
Turbūt nedaug tesuklysime, sakydami, kad labiausiai nenori apie savo problemas kalbėti sergantieji psichikos ligomis ar jų artimieji. Nuo senų laikų gerai žinoma vadinamoji stigma, t.y. žymė, dėl kurios žmonės diskriminuojami. Ir ja ilgą laiką visuomenė norom nenorom pažymėdavo sergančiuosius psichikos ligomis. Tačiau laikai keičiasi, visuomenės požiūris – taip pat. Ir nors yra žmonių, kurie vis dar nenorėtų, kad toks ligonis gyventų kaimynystėje, kaip pastebi med.psichologė-psichoterapeutė Virginija Liveikienė, palyginti su sovietiniais laikais, požiūris yra gana stipriai pasikeitęs. Mažiau baimės, kad jei pripažinsi kokias nors savo dvasines bėdas, tave „uždarys” ar „pastatys į įskaitą”.
Tiesa, negalima sakyti, kad žmonės visiškai laisvai pripažįsta sergą ir visuomet laiku kreipiasi pagalbos. Yra dar nemažai „nepatogumo”, gėdos jausmo. Ir, kad ir kaip keista, žmonėms vis dar pritrūksta informacijos apie psichikos ligas, gydymosi galimybes. „Siekdami išvengti viešumo, žmonės, deja, kartais vis dar kreipiasi į būrėjus, žolininkus, taip leisdami ligoms įsisenėti,” – apgailestauja V. Liveikienė.
Atvirumas didėja
Tiesa, apie fizines būkles jau kalbama daug atviriau, netgi reklamos per televiziją vyresnius žmones priverčia nurausti, ir ne tik apie sparnelius, tačiau tai turi ir savo teigiamą pusę. Už tai, kad vis atviriau kalbama tiek apie fizines, tiek apie psichines būsenas, psichologės nuomone, dalinai turime padėkoti verslininkams, kurie reklamuoja savo gaminamas priemones, padedančias pagerinti negalavimus kenčiančių žmonių gyvenimo kokybę.
Nemažai specialistų rašo projektus, imasi savanoriškų iniciatyvų, susijusių su psichikos ligų stigmatizacijos mažinimu, sergančiųjų integravimu į visuomenę. Tam skirti ir dienos centrai, būreliai, užimtumo grupės, viešos akcijos ir kita. Prie stigmatizacijos mažinimo prisideda ir bendra valstybės politika, susijusi su didesne orientacija į ambulatorinį gydymą, dienos centrus. „Kiek žinau, darbdaviai gauna lengvatų, susijusių su mokesčiais, jei įdarbina psichinę ar fizinę negalią turinčius žmones, – taip ir visa visuomenė pratinasi prie to, kad su jais įstaigose bendrauja, aptarnauja tiek sėdintieji vežimėliuose, tiek ir sergantieji psichikos ligomis (ypač remisijų – pagerėjimo periodais),” – priduria V. Liveikienė.
Svarbu palaikymas
Paklausta, kaip vis dėlto išmokyti žmones nustoti vengti nepatogių temų, psichologė pabrėžia, kad labai svarbus artimųjų palaikymas. „Žmogui visada lengviau pripažinti savo ligas, simptomus ir sunkumus, kai jį palaiko aplinka – tiek šeimos nariai, artimieji, tiek ir gydytojai. Jei pasakysime žmogui, kad taip būna, parodysime pavyzdžius, kaip kiti kreipiasi, gydosi dėl savo sunkumų, tikėtina, kad tada žmogui bus lengviau pripažinti savuosius, – sako V. Liveikienė. Artimieji mato žmogų kasdien, todėl dažniausiai pastebi, kad jis kenčia, ir gali padrąsinti, pasakydami, kad kankintis tikrai nereikia, kad tai nėra normalu, kad šiais laikais yra įvairių priemonių, galinčių padėti susigyventi ir su amžiaus nulemtais sunkumais, leistis pasijusti daug visavertiškiau.
Išeitis visada yra
Kartais, net atsidūrę ligoninėje, žmonės nenori varginti gydytojų esą menkomis savo problemomis ar bijo išgirsti baisią diagnozę ir net nepagalvoja, kad, būdami atviresni, padėtų gydytojui rasti geriausią sprendimą.
„Norėčiau paskatinti – jei blogai jaučiatės, geriau jau išgirskite iš gydytojo, kad jums nėra nieko blogo, negu užleiskite savo ligą, kad tam neprireiktų ilgų gydymosi metų ar gulėjimo ligoninėje. Savo problemų pripažinimas – tai pirmas žingsnis gydymosi link. Tik pripažinęs ligą žmogus kreipiasi pagalbos ir atvirai išsako gydytojui sunkumus (nepripažindamas kartais tikisi, kad gydytojas „stebuklingai” juos atspės),” – ragina psichologė.
Šiandienos pasaulyje yra daugybė priemonių, pritaikytų tiek jauno, tiek vidutinio amžiaus žmonių negalavimų pasekmėms sumažinti. Visada yra išeitis. Tik reikia nebijoti išsakyti savo problemų ir ieškoti pagalbos.
El.p. vliveikiene@gmail.com