Padidėjęs kraujospūdis yra viena sunkiausių šių laikųvisuomenės, ypač stiprios ekonomikos šalių, sveikatos problemų. Pasaulio sveikatos organizacija AH pripažino pavojingiausiu sveikatai ir labiausiai paplitusiu rizikos veiksniu: AH didina insulto, ūminių išeminių komplikacijų ir inkstų nepakankamumo grėsmę. Gydant AH siekiama ne tik sumažinti padidėjusį kraujospūdį bei tokį palaikyti, bet ir apsaugoti nuo negrįžtamų organų taikinių pažeidimo. Dabar AKS normalizuoti dažniausiai vartojami 5 klasių vaistai: diuretikai, kalcio kanalų blokatoriai, beta adrenoreceptorių blokatoriai, angiotenzino receptorių inhibitoriai ir angiotenzino receptorių blokatoriai. Praktiškai visų jų antihipertenzinis poveikis yra panašus, todėl bet kuris gali būti pirmaeilis gydant AH – tai priklauso nuo konkretaus paciento, jo širdies ir kraujagyslių ligų rizikos laipsnio, gretutinių ligų, vaisto toleravimo, kainos ir kt. [1]. Arterinė hipertenzija yra lėtinė liga, neišgydoma, dažniausiai besimptomė, taigi, ji turėtų būti gydoma visą paciento gyvenimą. Įvertinus šias aplinkybes tampa aišku, kad visą gyvenimą trunkantis AH gydymas turėtų būti patogus, efektyvus ir gerai toleruojamas. Deja, moksliniai tyrimai rodo, kad blogo antihipertenzinių vaistų vartojimo dažnumas svyruoja nuo 17 iki 60 proc. Netinkamas vaistų vartojimas ne tik blogina gydymo rezultatus, bet turi neigiamų ekonominių padarinių. Blogą vaistų vartojimą lemia daug veiksnių, bet svarbiausi – gydymo režimo sudėtingumas ir šalutinis vaistų poveikis.
Antihipertenziniai vaistai ir jų vartojimas
Vaistų vartojamumui apibūdinti vartojami įvairūs apibrėžimai, todėl palyginti įvairių autorių pateikiamus duomenis apie vaistų vartojimą neretai būna sunku. Anglų kalba leidžiamoje medicinos literatūroje vyrauja du terminai, apibūdinantys vaistų vartojamumą: compliance ir adherence. Jų prasmė panaši. Pastaruoju metu pirmenybė teikiama terminui adherence: jis reiškia paciento elgesį, susijusį su vaisto vartojimu atsižvelgiant į gydytojo nurodymus. Nustatyta, kad rytais geriami vaistai vartojami geriau negu „vakariniai“. Remdamasis įvairių autorių pastebėjimais, Vrijens ir bendr. suformulavo dvi svarbias vaistų vartojimo taisykles [2]:
- jei yra galimybė, rekomenduojama skirti rytais vartojamus vaistus;
- pasirinktiniai tokie vaistai, kurių poveikis išlieka stabilus ar greitai atsinaujina po praleistų vienos dviejų vaisto dozių.
Remiantis įvairių tyrimų rezultatais, galima padaryti keletą išvadų apie antihipertenzinių vaistų vartojamumą [11]:
- angiotenzino receptorių antagonistus (ARB) ir angiotenziną konvertuojančio fermento inhibitorius (AKFI) AH sergantys asmenys vartoja geriau negu kalcio kanalų blokatorius (KKB) ir beta adrenoreceptorių blokatorius (BAB);
- iš antihipertenzinių vaistų blogiausiai vartojami diuretikai. Italijoje atliktas tyrimas rodo, kad dažniausios vaistų vartojimo nutraukimo priežastys pirminės sveikatos priežiūros grandyje yra vaisto neefektyvumas ir šalutinis poveikis [12]. Tyrimų duomenimis, rečiausiai pacientai nutraukia ARB ir AKFI vartojimą (15 proc.), dažniau – BAB, KKB ir diuretikų (20 proc.) [13].
Veronesi ir bendr. nustatė [2], kad 24 mėn. ar ilgiau vaistą nepertraukiamai vartojo:
- 68,5 proc. pacientų, gydytų ARB;
- 64,5 proc. – gydytų AKFI;
- 51,6 proc. – gydytų KKB;
- 44,8 proc. – gydytų BAB;
- 34,4 proc. – gydytų diuretikais.
Visų klasių antihipertenzinius vaistus geriau vartojo moterys ir asmenys nuo 65 metų amžiaus. Iš visų antihipertenzinių vaistų ARB ir AKFI yra geriausiai toleruojami, kiek blogiau vartojami KKB. Tačiau KKB klasė tuo požiūriu nėra vienoda. Veronesi ir bendr. [2] nustatė, kad iš visų KKB geriausiai vartojamas yra lerkanidipinas (59,3 proc., palyginti su 46,6 proc. kitais dihidropiridininiais).
Kalcio kanalų blokatoriai
Kalcio kanalų blokatoriai yra nevienalytė vaistų klasė, apimanti trijų grupių preparatus: fenilalkilaminius (verapamilis), benzodiazepinius (diltiazemas) ir dihidropiridininius. Lyginamieji tyrimai rodo, kad KKB sergamumą ŠKL ir mirtingumą nuo jų sumažina taip pat veiksmingai kaip diuretikai, BAB ir AKFI, be to, reikšmingai sumažina insulto dažnumą vyresnio amžiaus pacientams, sergantiems izoliuota sistoline hipertenzija [3]. Antihipertenzinis KKB poveikis daugiausia siejamas su vazodilatacija – sisteminiu periferinių kraujagyslių, arteriolių, išsiplėtimu. Naujausios kartos KKB, dihidropiridininiai, gerokai pranašesni už pirmosios kartos pirmtakus: veikia daug ilgiau, stabiliau ir tolygiau, nesukelia refleksinės tachikardijos (kaip trumpai veikiantis nifedipinas ar felodipinas) ir geriau toleruojami [4]. Lerkanidipinas Vienas naujos kartos KKB – lerkanidipinas (1 pav.). Jo pusinės eliminacijos laikas yra 8–10 val., bet farmakologinis poveikis tęsiasi visą parą, nes lerkanidipinui būdingas didelis atsiskyrimo nuo membranų koeficientas, t. y. Ilga sąveika su membranomis ir specifiniais receptoriais [14].
Ikiklinikinių tyrimų duomenimis, lerkanidipinas pasižymi išskirtinai dideliu afinitetu kraujagyslių audiniams, kitaip sakant, dideliu vazoselektyvumu, aktyviai blokuo blokuoja L tipo kalcio kanalų receptorius [14]. Širdies kalcio kanalus veikia daug silpniau negu amlodipinas, lacidipinas, felodipinas ir nitrendipinas, todėl jo neigiamas inotropinis poveikis širdžiai kliniškai nereikšmingas [10]. Terapinės lerkanidipino dozės retai sukelia refleksinės tachikardijos ir kitokių simpatinio hiperaktyvumo simptomų [5].
