Hemorojus – liga, apie kurią daugelis vengia kalbėti. Dėl to ir gydytojo kabinetas pasiekiamas pavėluotai, kai liga jau būna užleista ir reikia sudėtingesnio gydymo. Įprasta manyti, kad jei kraujuojama iš tiesiosios žarnos, įtariamas hemorojus. Tačiau kraujavimas – nėra specifinis hemorojaus simptomas.
Ką šeimos gydytojai turėtų žinoti apie hemorojų? Kokios šiandienės ligos gydymo galimybės? Kalbamės su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Chirurgijos klinikos proktologu prof. Algimantu Tameliu.Ką šeimos gydytojai turėtų žinoti apie hemorojų? Kuo gali būti pavojingas kraujavimas?
Hemorojus yra gerybinė liga, kuri nėra pavojinga gyvybei, nors ir sukelia tam tikrų nepatogumų. Esant kraujavimui iš tiesiosios žarnos, galima įtarti, kad jo priežastis – hemorojus. Tokiu atveju galima ir atitinkamai elgtis: gydyti agresyviai ar konservatyviai, nes šiuo atveju svarbi paciento nuomonė, jo jutimai ir supratimas apie ligą, gyvenimo kokybę ir tai, kaip to pagerėjimo pasiekti.
Pats svarbiausias klausimas – tiksli diagnozė. Hemorojaus simptomai nėra specifiški, unikalūs ir būdingi tik šiai ligai. Yra daug ligų, kurios gali sukelti panašių simptomų, o rimčiausių padarinių sukeliančios ligos yra 2: opinis kolitas ir navikai (gerybiniai, o vėliau ir piktybiniai). Opinis kolitas – sudėtinga liga, kuri pačioje pradžioje gali imituoti hemorojų. Taigi svarbiausia užduotis yra atskirti hemorojų nuo kitų ligų. Pačiam žmogus nuspręsti, kad jis serga hemorojumi ir dėl to nieko nedaryti, yra pavojinga. Nors greičiausiai žmogus ir atspės, nes apie 80 proc. visų kraujavimo iš tiesiosios žarnos atvejų būna dėl hemorojaus, tačiau likusieji 20 proc., t. y. kas 5 žmogus, gali sirgti kita liga, galbūt sunkia, pavyzdžiui, vėžiu. Todėl esant kraujavimui iš tiesiosios žarnos, būtina kreiptis į medikus, kurie turėtų atmesti sunkias ligas – vėžį, opinį kolitą.
Kas ir kaip turėtų diagnozuoti kraujavimo priežastį? Ar hemorojų gali diagnozuoti tik specialistai? Ką turėtų padaryti šeimos gydytojai, kad nepražiūrėtų rimtų ligų?
Šeimos gydytojai, susidurdami su hemorojaus simptomais, o pirmiausias jų yra kraujavimas iš tiesiosios žarnos, turėtų prisiminti onkologinio budrumo sąvoką ir ieškoti rimtesnių ligų, t. y. vėžio. Visada pirmoje vietoje reikia galvoti, ar nėra onkologinės ligos, tiesiosios žarnos naviko, ir bandyti jį diagnozuoti. Kokios apimties turėtų būti diagnostika, tyrimai, priklauso nuo keleto veiksnių. Visų pirma, nuo paciento amžiaus. Jei tipiniai hemorojaus simptomai, t. y. šviesus kraujas tuštinimosi pabaigoje, pasireiškia jaunam žmogui, kurio šeimoje nėra sirgusiųjų žarnyno vėžiu, tikimybė, kad bus nustatytas hemorojus, labai didelė. Tokiu atveju diagnozei patvirtinti gali pakakti tik tiesiosios žarnos apžiūros. Praktika rodo, kad tokiems pacientams piktybinės ligos tikimybė yra mažesnė nei 5 proc. Jeigu šeimos gydytojas yra įvaldęs rektoskopiją, patvirtinti hemorojaus diagnozę gali ir jis. Arba šį tyrimą gali atlikti chirurgas. Jeigu šeimos gydytojas gauna atsakymą, kad apžiūrėta 15–20 cm storosios žarnos ir kitos patologijos, kaip tik padidėję hemorojiniai mazgai, nerasta, priimti sprendimą, kad pacientui yra hemorojus, gali ir jis pats. Būtinybės siųsti pas proktologą, kuris dar patvirtintų diagnozę, nėra. Svarbiausia, kad būtų atlikta rektoskopija ir šeimos gydytojas turėtų šio tyrimo išvadas.
Tačiau jeigu pacientas vyresnio amžiaus ir jam pasireiškia netipiniai simptomai (kraujas nėra šviesus, su gleivėmis, pasikeitęs tuštinimasis, kt.), jeigu šeiminė onkologinių ligų anamnezė rodo, kad galima įtarti paveldimąjį nepolipozinį storosios žarnos vėžį (kriterijai: vėžiu sirgo jauni šeimos nariai, pirmos eilės giminaičiai 2 iš eilės einančiose kartose, kt.), tokį pacientą reikėtų tirti išsamiau, galbūt net atlikti kolonoskopiją. Tiesa, kolonoskopija tikrai nereikalinga visiems, šis tyrimas rekomenduojamas nedaugeliui pacientų.
Sulaukę 50 metų pacientai dalyvauja storosios žarnos vėžio ankstyvojo nustatymo programoje, skirtoje slaptam kraujui išmatose aptikti. Tokiu atveju, kai pacientas jau skundžiasi, kad matė kraujo tuštinimosi metu, jo tirti pagal patikros programą nėra reikalo. Tokiam pacientui šeimos gydytojai turėtų rekomenduoti ne patikros programą, o proktologo konsultaciją. Storosios žarnos vėžio ankstyvoji diagnostikos programa skirta pacientams, vyresniems kaip 50 metų, nes būtent nuo tokio amžiaus atsiranda galimybių pastebėti ikivėžines ligas, kurias išgydžius galima apsaugoti nuo vėžio.
Dėl kokių priežasčių vystosi hemorojus, kokie žmonės labiau kenčia nuo šios ligos?
Naujų ligą sukeliančių priežasčių nėra, dominuoja tuštinimosi sutrikimai ir stanginimasis, kurio metu hemorojinis audinys stumiamas lauk. Hemorojus yra kraujagyslių liga. Išangės kanale kraujagyslės suformuoja į venas panašių darinių sankaupas, vadinamuosius kaverninius kūnus. Tai normalūs kiekvieno žmogaus organizme esantys dariniai, kurių funkcija yra uždaryti išangę, t. y. sulaikyti išmatas. Liga pasireiškia, kai šie kūnai pradeda didėti. Tada įsitempia kraujagyslių sienelės, jos suplonėja, plečiasi, įtrūksta. Dėl to ir kraujuojama.
Pagrindinės priežastys, kaip jau minėjau, yra stanginimasis ir įvairūs tuštinimosi sutrikimai. Visos kitos priežastys, pavyzdžiui, kūno padėtis, turi mažai įtakos ligai vystytis. Sėdimasis darbas pats savaime nėra ligos rizikos veiksnys. Jis turi netiesioginę įtaką ligai, nes žmones, kurie nuolat sėdi, apskritai dažniau vargina tuštinimosi sutrikimai, juos kankina užkietėję viduriai, pan. Problema gali iškilti tik tuo atveju, jei žmogus ilgai sėdi tualete, ant klozeto, nes tada išangės raumuo būna atsipalaidavęs, o tai turi įtakos hemorojui išsivystyti.
Kaip gydomas hemorojus? Ar visada būtina operacija?
Hemorojus yra gerybinė liga – vadinasi, jos galima ir negydyti. Kai pacientas manęs klausia, ar būtina gydyti, sakau, kad ne ir kad tai priklauso nuo jo. Vien tik hemorojaus, t. y. padidėjusių mazgų buvimas, nėra priežastis skirti gydymą. Hemorojus dar turi sukelti simptomų, kuriuos žmogus jaustų ir kurie jam trukdytų gyventi. Ir tas jutimas, kaip ir ligos suvokimas bei gydymas, yra individualus. Koks gydymas bus veiksmingas, priklauso nuo hemorojaus stadijos.
Hemorojaus stadijos priklauso nuo hemorojinių mazgų iškritimo pro išangę.
I ligos stadija nustatoma daugiau nei pusei žmonių. Esant šiai stadijai, mazgai yra padidėję, bet neiškritę, jie juda viduje, kraujuoja. Tokios stadijos hemorojų rekomenduojama gydyti konservatyviai, t. y. koreguoti mitybą tam, kad būtų normalizuotas tuštinimasis. Tai paprasčiausias, bet dažnai ir sunkiausias gydymo būdas, nes žmogus pats turi keisti mitybą, gyvenimo įpročius, o tai nėra lengva. Kartu rekomenduojama skirti venotonikų.
II laipsnio hemorojus nustatomas, kai tuštinimosi metu hemorojiniai mazgai iškrinta, bet patys ir sugrįžta. Todėl pačiam žmogui atskirti I laipsnio hemorojų nuo II laipsnio neįmanoma. Tai gali tik specialistas, tikrindamas, kas vyksta stanginantis. II laipsnio hemorojui gydyti vien dietos ir venotonikų gali nepakakti. Indikuotinos ambulatorinės procedūros: prideginimas, užspaudimas specialiais žiedais, kt.
III laipsnio hemorojiniai mazgai po tuštinimosi patys nebesugrįžta, žmogus juos turi ranka sustumti pats. Tokius mazgus šiandien rekomenduojama gydyti taip pat kaip ir II stadijos hemorojų. Suprantama, kad gydymo sėkmės procentas bus šiek tiek mažesnis. Praktika rodo, kad šiek tiek daugiau nei pusei pacientų tokio gydymo pakanka. Likusiems rekomenduojama operacija. Kadangi ambulatorinis gydymas nėra labai sudėtingas ir komplikuotas, pradžioje vis dėlto rekomenduojama pamėginti pradėti nuo jo.
IV stadijos hemorojaus metu mazgai yra nuolat iškritę ir jų grąžinti atgal neįmanoma. Šiuo atveju galima tik operacija, t. y. mazgų nupjovimas.
Koks medikamentinis gydymas rekomenduojamas? Kuo naudingi venotonikai (pvz., Detralex®), koks jų poveikis ligai: kada, kokiems ligoniams tinka, kaip veikia?
Gyvename įrodymais pagrįstos medicinos laikais ir gydome atsižvelgdami į medicininių tyrimų rezultatus. Venotonikai – tai preparatai, kurių veiksmingumas įrodytas tyrimais. Yra atlikta vaistų metaanalizė ir apibendrinti venotonikų veiksmingumo ir panaudojimo duomenys. Net Cochrane bendrija (angl. Cochrane collaboration), kurios tikslas – surasti ir pateikti patikimiausius iš žinomų šiuo metu moksliškai patvirtintus konkrečių ligų gydymo faktus, yra apibendrinusi teigiamą venotonikų efektą hemorojui gydyti. Todėl venotininiai vaistai (pvz., Detralex®) yra rekomenduojami tam tikroms hemorojaus stadijoms, jų paūmėjimams gydyti kaip pagrindinis gydymas ir taikant su kitais gydymo būdais.
Venotonikai veiksmingi ir siekiant greitesnio pacientų atsigavimo po hemorojaus operacijų. Įrodyta, kad žmonės, po operacijų vartojantys venotonikų, greičiau tampa darbingi, greičiau dingsta visi nemalonūs jutimai, t. y. vaistai sutrumpina sveikimo laikotarpį.
Venotonikų veikimo mechanizmai keli. Jie mažina uždegimines reakcijas ir padeda atkurti kraujotaką, pagerina pritekėjimo ir nutekėjimo pusiausvyrą. Kai kraujas neužsistovi, hemorojiniai mazgai ima mažėti. Pagrindinis venotonikų poveikis yra kraujagyslių sienelei, kuri tampa atsparesnė, sumažėja uždegimas, dėl to hemorojinis audinys susitraukia ir mažiau kraujuoja. Taigi vartojant venotonikų (pvz., Detralex®), padidėja venų ir limfagyslių sienelės tonusas, dėl to pagerėja veninio kraujo ir limfos drenažas iš hemorojaus mazgų, sumažėja kapiliarų pralaidumas, taip sumažinamas kraujavimas ir tinimas, slopinamas uždegimo mediatorių išskyrimas, todėl sumažėja skausmas, peršėjimas.
Ar galima visiškai išgydyti hemorojų? Kokia yra ligos atsinaujinimo rizika, profilaktika?
Hemorojaus gydymo tikslas – ne išgydyti 100 procentų, o pasiekti, kad žmogus galėtų komfortiškai gyventi ir nekreipti dėmesio į simptomus. Tikslas nėra panaikinti hemorojų, tikslas – panaikinti simptomus arba padaryti taip, kad žmogus to hemorojaus nejaustų.
Ligos profilaktika – tai normalus tuštinimasis, be stanginimosi. To galima pasiekti koreguojant mitybą, keičiant įpročius. Todėl hemorojaus profilaktika yra vidurių užkietėjimo profilaktika. Subalansuota, gausi augalinių skaidulų, turinti mažai riebalų ir ne itin aštri dieta užtikrina gerą žarnyno veiklą ir reguliarų tuštinimąsi minkštomis išmatomis. Pacientai turėtų žinoti, kad tuštintis normalu ir 3 kartus per dieną, ir 3 kartus per savaitę – tai yra individualu.
Hemorojus yra lėtinė liga, todėl jai būdingas paūmėjimų ir pagerėjimų ciklas. Efektyviausiai hemorojų galima išgydyti chirurgine operacija (ligos atkryčių dažnis yra mažesnis negu 5 proc.), bet ji daugiausia turi ir komplikacijų, kitų neigiamų aspektų. Todėl visada reikia pasverti gydymo naudą ir žalą. Skiriant kitokį gydymą (pvz., venotonikais), visada yra tam tikra atsinaujinimo, ligos paūmėjimo rizika. Tiesa, ligos simptomus galima valdyti, todėl ligonis jausis komfortiškai.
Kad ir koks hemorojaus gydymo būdas būtų pasirinktas, visada būtina normalizuoti tuštinimąsi, t. y. reguliuoti mitybą, kad nebeliktų pagrindinės ligos sukeliančios priežasties.
Dėkojame už pokalbį.
Kalbėjosi Natalija Voronaja
