Gyd. Judita Daratienė
Palangos reabilitacijos ligoninės Neurologijos departamento vedėja
Galvos smegenų kraujotakos sutrikimų sukeltas insultas sutrikdo daugybę žmogaus organizmo funkcijų. Apie 80 proc. pacientų, kurie sirgo insultu, įgyja vienokią ar kitokią negalią, 10 proc. iš jų – sunkią, rekalingą nuolatinės slaugos, apie 55 proc. – pablogėja gyvenimo kokybė. Tik apie 15 proc. pacientų grįžta į ankstesnį darbą. Reikėtų pabrėžti, kad insultas daro įtaką ne tik ligoniui. Ši liga įpareigoja ligonio šeimos narius keisti gyvenimo būdą bei įpročius, išmokti slaugos principų, nuolat rūpintis artimuoju. Liga lemia ir rimtas socialines ekonomines problemas, kadangi insultas yra pagrindinė negalios priežastis po keturiasdešimties metų. Taigi itin svarbu taikyti ankstyvą bei etapišką insulto reabilitaciją.
Pamatiniai neuroreabilitacijos principai:
· Reabilitaciją pradėti kaip galima anksčiau (pacientą aktyvinti būklei stabilizavusis 1–3 parą, gydyti padėtimi).
· Reabilitaciją individualizuoti (visos priemonės bei reabilitacijos metodikos taikomos atsižvelgiant į ligos raišką, gretutinę patologiją, komplikacijas).
· Reabilitaciją tęsti per visus etapus (ankstyva stacionarinė, specializuota, ambulatorinė reabilitacija, reabilitacija namuose, profesinė reabilitacija).
· Daugiadisciplinė reabilitacijos komanda (FMR gydytojas, slaugytoja, kineziterapeutas, ergoterapeutas, psichologas, socialinis darbuotojas, ortopedas technikas, bei daugelis kitų specialistų).
Dažnai pacientų bei jų artimųjų tolesnės gyvenimo kokybės bei reabilitacijos lūkesčiai po insulto būna nepagrįstai dideli.
Reabilitacijos efektyvumui įtakos turi:
· paciento būklės sunkumas ir ryškus neurologinis nepakankamumas ligos pradžioje (galvos smegenų kraujotakos sutrikimo lokalizacija ir apimtis, sąmonės sutrikimo gylis);
· pakartotinis insultas;
· senyvas amžius,
· sunkios gretutinės ligos;
· maža motyvacija reabilituotis.
Gydymas padėtimi
Vienas svarbiausių ankstyvos reabilitacijos būdų – gydymas padėtimi. Pažeistosios kūno pusės galūnėms pasitelkiant pagalves, specializuotus volelius suteikiama fiziologinė padėtis, kai reguliariai keičiama kūno padėtis. Nepaisant šio gydymo būdo paprastumo, ligonį galima apsaugoti nuo pragulų, kontraktūrų, skausmo sindromo, slopinti besivystantį spastiškumą, besiformuojančius patologinius refleksus. Deja, ūminiu ligos periodu jis užmirštamas, o galėtų gerokai palengvinti darbą kituose reabilitacijos etapuose. Ankstyvuoju periodu reikėtų taikyti ir kineziterapiją pažeistosios bei sveikosios kūno pusės galūnėms, kineziterapijos pratimus kvėpavimo funkcijai gerinti, koreguoti rijimo sutrikimus. Ankstyva vertikali padėtis svarbi ūminiu periodu, tačiau dėl laiko stokos ar siekiant greito rezultato, dažnai paskubama ligonį statyti, žengti pirmuosius žingsnius. Pacientas dar nesuvokia savo kūno padėties, nejaučia ir nemoka valdyti pažeistosios kūno pusės. Atsiranda baimė, neretai griuvimo rizika. Manau, kad šiuo periodu daugiau reikėtų akcentuoti pusiausvyros ir balansavimo pratimus.
Specializuotos stacionarios reabilitacijos etapas
Antruoju, specializuotos stacionarios reabilitacijos, etapu, įvertinus paciento bendrąją būklę, neuropsichologinį nepakankamumą, savarankiškumą, socialinę padėtį, prognozę, motyvaciją, sudaroma reabilitacijos programa, skirta judėjimo, apsitarnavimo, bendravimo bei kitoms prarastoms funkcijoms atkurti arba kompensuoti. Vienas pagrindinių gydymo metodų – kineziterapija. Kineziterapijos metodikų įvairovė leidžia koreguoti praktiškai visus sutrikimus po insulto: raumenų tonuso ir raumenų jėgos pokyčius, jutimo sutrikimus, raumenų jėgos pokyčius, sąnarių nestabilumą, kalbos, veido mimikos, rijimo, judėjimo sutrikimus ir t. t. Kuriamos naujos metodikos bei technologijos padeda pasyviai ar aktyviai įtraukti pacientą atliekant pratimus. Tačiau ir šiandien daugeliu atvejų dar negalime kalbėti apie visišką pažeistos funkcijos atsitaisymą. Taigi žinoti, kaip kompensuoti pažeistą funkciją, yra labai svarbu. Reikalingas profesionalus ortopedų technikų darbas gaminant įtvarus, kineziterapeutų ir ergoterapeutų – pritaikant pagalbines judėjimo priemones ir supančią aplinką. Labai svarbu FMR gydytojui ir ergoterapeutui įvertinti paciento gebėjimą būti savarankiškam bei taikyti priemones savarankiškumui kiek įmanoma grąžinti. Logopedas padeda pacientui įveikti kalbos bei rijimo sutrikimus. Paciento pažinimo funkcijų sutrikimas dažnai sąlygoja reabilitacijos spartą, todėl ne mažiau svarbu šių funkcijų lavinimas.
Insultas sutrikdo ne tik ligonio biosocialines funkcijas, bet keičia ir jo artimųjų gyvenimą. Dėl to kyla daug psichologinių problemų pacientui ir jo artimiesiems. Reali prognozė, gydytojo paaiškinimai apie ligą ir jos pasekmes sušvelnina situaciją, tačiau nepagrįsti lūkesčiai bei nenoras priimti ligą ir sunkų ligonį sukelia įtampą tarp medicinos personalo, ligonio ir jo artimųjų. Šioje situacijoje problemą padeda spręsti psichologas bei psichoterapeutas. Deja, tiek gydytojai, tiek ir pacientai bei jo artimieji nepakankamai vertina šios pagalbos svarbą.
Ambulatorinės reabilitacijos etapas
Trečiasis, ambulatorinės reabilitacijos, etapas skirtas pacientams, kuriems neužteko laiko keliamiems tikslams pasiekti reabilitacijos skyriuje, arba kurių biosocialinės funkcijos sutrikdytos nedaug, ir jiems netikslinga stacionarinė reabilitacija. Ambulatorinės reabilitacijos principai yra tokie patys. Pacientams, turintiems sunkią judėjimo negalią, kyla daug problemų nuvykti į gydymo įstaigą ambulatorinės reabilitacijos, šiuo atveju yra reabilitacijos namuose paslauga. Reikėtų nepamiršti ir pakartotinės reabilitacijos galimybės pagal veikiančius įstatymus, kuri yra skiriama 3 metus po specialiųjų poreikių nustatymo.
Kadangi insultu sergančiųjų amžius jaunėja (yra net 18–25 metų ligonių), atsiranda profesinės reabilitacijos poreikis. Pacientai, siunčiami profesinės reabilitacijos atsižvelgiant į negalią, gali išmokti naujų profesinių įgūdžių, realizuoti save.
Reabilitacija po insulto yra ilgas ir sunkus procesas, todėl, siekiant maksimalaus rezultato, svarbus visos daugiadisciplinės komandos, paciento bei jo artimųjų bendras darbas.
Lietuvos gydytojo žurnalas
Komentarai