Izoliuota sistolinė hipertenzija yra dažna patologija vyresniame amžiuje. Jai būdingas padidėjęs arterijų sienelių standumas ir reikšmingai išaugusi širdies ir kraujagyslių (ŠKL) komplikacijų rizika. Izoliuotą sistolinį žasto arterijos kraujospūdį efektyviai sumažina įvairių klasių antihipertenziniai vaistai.
Klinikiniai tyrimai parodė, kad galutinė baigtis gydant arterinę hipertenziją priklauso nuo vartojamo vaisto. Morgan su kolegomis pirmieji placebu kontroliuojamu tyrimu palygino keturių dažnai vartojamų antihipertenzinių vaistų, priklausančių skirtingoms farmakologinėms klasėms, poveikį periferiniam ir centriniam arteriniam kraujospūdžiui.
Tyrime dalyvavo 59 pacientai (31 vyras ir 28 moterys), sirgę izoliuota sistoline hipertenzija. Tyrimo duomenimis, padidėjęs kraujospūdis aortoje reikšmingai sumažėjo AKF inhibitoriumi, tiazidiniu diuretiku bendrofluazidu ir dihidropiridininiu kalcio kanalų blokatoriumi lerkanidipinu gydytiems pacientams, o vartojusiems beta adrenoblokatorių atenololį – centrinis aortinis spaudimas netgi padidėjo!
Tačiau šiame tyrime nebuvo registruojamas pulsinis spaudimas, galintis padėti netiesiogiai įvertinti periferinį ir aortinį kraujospūdį. Taip pat nebuvo matuojamas aortos pulsinės bangos plitimo greitis, geriausiai atspindintis arterijų sienelių standumą (įvertinimo aukso standartas).
Esminis šio tyrimo tikslas – įvertinti keturių svarbiausių antihipertenzinių vaistų klasių preparatų poveikį sergančiųjų izoliuota sistoline hipertenzija:
- periferiniam kraujospūdžiui;
- centriniam kraujospūdžiui;
- pulsinio spaudimo pokyčiams;
- arterijų standumui.
Tyrime dalyvavo pacientai, sirgę izoliuota sistoline hipertenzija: sistolinis AKS – 140 mm Hg arba didesnis; diastolinis AKS – 90 mm Hg arba mažesnis. Sistolinė hipertenzija jiems patvirtinta trimis matavimais. Po 2 savaičių įvadinio placebo periodo tyrimo dalyviai atsitiktine tvarka suskirstyti į keturias grupes ir 10 savaičių dvigubai aklumetodu gydyti:
- 4 mg AKFI – pirma grupė;
- 50 mg atenololio – antra grupė;
- 10 mg lerkanidipino – trečia grupė;
- 2,5 mg bendrofluazido – ketvirta grupė.
Hemodinamikos parametrai buvo įvertinti pradedant tyrimą, praėjus 2 sav. (po placebo periodo) ir po 10 sav. (tyrimo pabaigoje).
Skirtumai ir panašumai
Daugelis autorių yra tyrę įvairių antihipertenzinių vaistų efektyvumą gydant izoliuotą arterinę hipertenziją, tačiau šis tyrimas yra pirmasis, kuriuo įvertintas keturių antihipertenzinių vaistų, priklausančių skirtingoms farmakologinėms klasėms, poveikis periferiniam ir centriniam kraujospūdžiui, pulsinio spaudimo kitimui ir pulsinės bangos plitimo greičiui esant izoliuotai sistolinei hipertenzijai.
Svarbiausia tyrimo išvada:
- visi keturi lyginti vaistai panašiai vienodai sumažino periferinį kraujospūdį esant izoliuotai sistolinei hipertenzijai.
Gerai žinoma, kad įvairių farmakologinių klasių antihipertenzinių vaistų kraujospūdžio mažinimo mechanizmas yra skirtingas, tačiau, tyrimo duomenimis, visi keturi vaistai periferinį kraujospūdį sumažino panašiai. Tuo tarpu centrinį pulsinį spaudimą efektyviai mažino tik trys iš keturių lygintų preparatų: AKFI, lerkanidipinas ir bendrofluazidas. Atenololis nedarė jokio poveikio centriniam pulsiniam spaudimui.
Vis dėlto atenololis slopino pulsinio spaudimo didėjimą, o tai rodė, kad jo poveikis centriniam spaudimui yra gerokai silpnesnis negu periferiniam kraujospūdžiui.
Taigi akivaizdu, kad, vertinant antihipertenzinio gydymo naudą, reikia atsižvelgti į taikomo gydymo (vartojamų vaistų) poveikį ne tik periferiniam, bet ir centriniam spaudimui,
tai yra šiems abiem parametrams. Tačiau kol kas
nėra atlikta patikimų studijų, kuriomis būtų įrodyta, kad hipertenzijos gydymas orientuojantis į optimalius centrinio spaudimo parametrus lemia geresnes klinikines baigtis.
Didėti pulsinį spaudimą daugiausia skatina kraujagyslių sienelių standumo ir pulsinės bangos atspindžių skirtumai. Bet kuris veiksnys, darantis įtaką bangos atspindžiams, gali pakeisti centrinį spaudimą nepriklausomai nuo spaudimo žasto arterijoje.
Lerkanidipinas – geriausia įtaka prognozei
AIx yra arterijomis sklindančių pulsinių bangų atspindžio rodiklis, rodantis ŠKL rizikos laipsnį ir padedantis prognozuoti klinikines baigtis. Šio tyrimo duomenimis, iš visų keturių antihipertenzinių vaistų, tiktai lerkanidipinas statistiškai reikšmingai sumažino Aix rodiklį. Atenololis Aix rodiklį taip pat šiek tiek sumažino, bet, perskaičiavus pagal širdies susitraukimų dažnio pokyčius (suretėjimą), AIx rodiklio sumažėjimas nebuvo statistiškai reikšmingas.
Įdomu tai, kad pagal poveikį nepadidėjusiam pulsiniam spaudimui ir nepadidėjusio pulsinio spaudimo pokyčiams tyrime lyginti vaistai reikšmingai nesiskyrė. Tai dar kartą įrodo, kad pulsinės bangos atspindžiai turi didelės įtakos pulsinio spaudimo didėjimui. Atenololis bangų atspindžius didina, ir tuo bent iš dalies galima paaiškinti, kodėl jis yra ne toks efektyvus kaip kiti lyginti antihipertenziniai vaistai, taip pat ir gydant vyresnio amžiaus pacientus.
Nors visi keturi tyrime lyginti vaistai sumažino sistolinį kraujospūdį, taikytas gydymas neturėjo įtakos aortos pulsinės bangos plitimo greičiui. Šie duomenys iš pirmo žvilgsnio tarsi prieštarauja kitų tyrimų rezultatams, rodantiems, kad, efektyviai gydant hipertenziją, mažėja ir aortos pulsinės bangos plitimo greitis. Paaiškinti skirtingus rezultatus galima taip: naujausiame tyrime dalyvavusių izoliuota sistoline hipertenzija sirgusių pacientų centrinės arterijos buvo standesnės, nei įprasta, o izoliuotos sistolinės hipertenzijos vienas esminių mechanizmų ir yra arterijų sienelių sustandėjimas. Suprantama, kad standžių sienelių funkciniai pokyčiai veikiant vaistams esti minimalūs ar bent jau daug mažesni negu elastingesnių arterijų. Rezultatų skirtumų galėjo atsirasti ir dėl metodologinių priežasčių: šiame tyrime taikyti metodai nebuvo tokie jautrūs, kad galėtų užfiksuoti palyginti mažus aortos pulsinės bangos plitimo greičio pokyčius. Atlikus detalesnę gautų duomenų analizę, paaiškėjo, kad gydomiems pacientams, kurių pradinis (tyrimo pradžioje) aortos pulsinės bangos plitimo greitis buvo didesnis, periferinis kraujospūdis žasto arterijoje sumažėjo silpniau. Ši išvada sutampa su ankstesnio tyrimo duomenimis (Preterax studija), parodžiusiais, kad aortos standumas leidžia prognozuoti gydymo poveikį arteriniam kraujospūdžiui.
Apibendrintais duomenimis galima padaryti išvadą: kuo standesnės arterijos, tuo mažiau efektyvi tradicinė antihipertenzinė terapija. Tyrimai rodo, kad izoliuota sistolinė hipertenzija labai dažnai būna susijusi su aortos užkalkėjimu, statistiškai reikšmingai dažniau esant normaliam kraujospūdžiui. Tai rodo, jog būtina ieškoti tokių gydymo priemonių ir būdų, kurie padėtų sumažinti arterijų sienelių standumą esant izoliuotai sistolinei hipertenzijai.
Parengta pagal Isla S. Mackenzie, Carmel M. McEnery et all. Comparison of the Effects of Antihypertensive Therapy on Central Blood Pressure and Arterial Stiffness in Isolated
Systolic Hypertension. Hypertension, Journal of the American Heart Association, 2009, 54; 409-413
Lietuvos gydytojo žurnalas