+2
-0
+2
Naujausi mitybos įtakos prostatos vėžiui tyrimai

Įvadas

Prostatos vėžys (PV) yra antra labiausiai paplitusi vėžio forma tarp vyrų. Pasaulyje kasmet diagnozuoja­ma daugiau nei 1 mln. naujų ligos atvejų (2012 metais pasaulyje užregistruoti 1 111 689 nauji PV atvejai, tai sudarė 7,9 proc. visų naujų atvejų; Europos šalyse – atitinkamai 417 137 ir 12,1 proc.). Vakarų šalyse PV diagnozuojama maždaug 6 kartus daugiau, palyginti su ne Vakarų šalimis. Manoma, kad mityba, gyveni­mo būdas, aplinkos ir genetiniai veiksniai lemia tokį didelį skirtumą tarp šalių.

Straipsnyje analizuojami naujausi potencialių mi­tybos veiksnių įtakos PV tyrimai, kurie apima epide­miologinių ir klinikinių tyrimų rezultatus, nagrinėjant baltymų, riebalų, angliavandenių, ląstelienos, fitoche­mikalų ir kitų maisto sudedamųjų dalių, maisto pro­duktų ir mitybos įpročių poveikį PV dažnumui, vys­tymuisi ir / ar ligos progresavimui.

Reikėtų pažymėti, kad tyrimams, kurie yra susiję su mityba ir vėžiu, dažnai taikomi įvairūs apribojimai, kurie apsunkina rezultatų interpretaciją. Pavyzdžiui, kai siekiama ištirti suvartojamų riebalų kiekio povei­kį, riebalų suvartojamo kiekio pokyčiai neišvengia­mai pakeis baltymų ir / arba angliavandenių poveikį, tuo pat metu gali pakeisti kitų maistinių medžiagų po­veikį. Todėl sunku įvertinti vien tik riebalų vartojimo pokyčio efektą. Be to, makroelementų poveikį lemia ne tik suvartotų makroelementų kiekis, bet ir jų rūšis. Abu aspektai atskirai gali turėti įtakos vėžio išsivysty­mui, tačiau atliekant mokslinius tyrimus jie ne visada yra atskiriami ir nagrinėjami pavieniui.

Maistinės medžiagos

Angliavandeniai

Atsižvelgiant į hipotezę, kad insulinas yra PV au­gimo faktorius, iškelta kita hipotezė, kad sumažinus angliavandenių kiekį (tokiu būdu sumažinus ir insu­

lino kiekį serume), gali sulėtėti PV augimas. Iš tiesų bandymuose su gyvūnais ne angliavandenių ketoge­ninė dieta arba mažo angliavandenių kiekio dieta (an­gliavandeniai sudaro 20 proc. viso kaloražo) pasižy­mi palankiu poveikiu lėtinant prostatos naviko augi­mą. Vienas tyrimų, atliktų su žmonėmis, parodė, kad didelis rafinuotų angliavandenių suvartojimas buvo su­sijęs su padidėjusia rizika susirgti PV. Ne tik anglia­vandenių kiekis, bet ir angliavandenių rūšis gali turė­ti įtakos PV, tačiau minėti tyrimai dar nebaigti ir nėra paskelbta galutinių išvadų.

Pastaraisiais metais atliekami tyrimai su metformi­nu. Tiriama, ar šis preparatas, veikdamas angliavande­nių apykaitą, gali sumažinti PV riziką ir progresavimą. Tyrimais nustatyta, kad metforminas sumažina PV ląs­telių proliferaciją ir sustabdo progresavimą (tiek in vi­tro, tiek ir in vivo), sumažina vėžio išsivystymo riziką ir mirtingumą nuo PV. 2 vienos šakos klinikiniai tyrimai taip pat parodė teigiamą metformino poveikį PV ląstelių proliferacijai ir progresavimui. Tačiau kiti retrospektyvi­niai kohortiniai tyrimai nepatvirtino teorijos apie metfor­mino poveikį PV išsivystymo ar ligos atkryčio rizikai.

Nepaisant angliavandenių kiekio mažinimo gali­mybės kontroliuojant PV, trūksta įrodymų iš atsitikti­nių imčių kontroliuojamų tyrimų. Šiuo metu atlieka­mi 2 atsitiktinių imčių tyrimai, skirti išnagrinėti mažo angliavandenių kiekio dietos (maždaug 5 proc. visų kcal) poveikį PV sergantiems pacientams, kuriems at­likta radikali prostatektomija (NCT01763944), ir gli­kemijos reakciją tarp pacientų, kuriems pradėta tera­pija androgenais (ADT) (NCT00932672). Šių tyrimų išvados leis įvertinti suvartojamo angliavandenių kie­kio poveikį PV progresavimui ir mažesnio angliavan­denių kiekio vaidmenį kompensuojant nepageidauja­mą ADT poveikį.

 Baltymai

Idealus baltymų kiekis optimaliai bendrai ar su prostata susijusiai sveikatos būklei yra neaiškus.

Šiuo metu populiari dieta su mažu kiekiu angliavan­denių, kurioje yra daug baltymų. Naujausi žmonių grupėse atlikti tyrimai rodo, kad mažas baltymų kie­kis susijęs su mažesne vėžio rizika ir mažesniu mir­tingumu tarp 65 metų ir jaunesnių vyrų. Mažas bal­tymų kiekio suvartojimas tarp vyresnių nei 65 metų vyrų buvo susijęs su didesne vėžio rizika ir mirtin­gumu. Tyrimuose su gyvūnais santykis tarp balty­mų ir angliavandenių turėjo įtakos širdies veiklai, senėjimui ir ilgaamžiškumui. Reikalingi papildomi tyrimai, padėsiantys atsakyti į klausimą, kaip bal­tymai ar baltymų ir angliavandenių santykis veikia PV vystymąsi ir ligos progresavimą.

Gyvulinės kilmės baltymai

Baltymų suvartojimo tyrimai yra sudėtingi. Pa­vyzdžiui, gyvulių mėsa, kuri yra baltymų šaltinis Va­karų dietose, sudaryta ne tik iš baltymų, bet ir iš rieba­lų, cholesterolio, mineralų ir kitų maistinių medžiagų. Šių maisto medžiagų, įskaitant riebalų rūgštis, kiekis gali skirtis priklausomai nuo gyvūnų mėsos. Ankstesni tyrimai parodė, kad paukštienos mėsa be odelės, kuri cholesterolio ir sočiųjų riebalų turi mažiau nei raudo­na mėsa, nesusijusi su PV atkryčiu ar progresavimu. Tačiau keptos paukštienos vartojimas buvo atvirkščiai proporcingas išplitusiam PV, kai virta raudona mėsa buvo susijusi su padidėjusia išplitusio PV rizika. Taigi tai, kaip maistas ruošiamas, gali keisti jo poveikį PV rizikai ir progresavimui. Apskritai žuvies vartojimas gali būti susijęs su mažesniu mirtingumu nuo PV, bet aukštoje temperatūroje paruošta žuvis gali prisidėti prie PV kancerogenezės. Taigi galima būtų rekomenduoti reguliariai vartoti žuvies, tačiau turėtų būti išlaikoma vidutinė jos kepimo temperatūra.

Pieno baltymai

Kitas baltymų šaltinis yra pieno produktai (pienas, sūris, jogurtas). Ankstesni tyrimai parodė, kad pieno produktai padidina bendrąją riziką susirgti PV, bet ne agresyvia ar mirtina jo forma. Be to, nustatyta, kad tiek nenugriebto pieno, tiek ir lieso pieno vartojimas gali arba skatinti, arba lėtinti PV progresavimą. Gydytojų sveikatos stebėjimo kohortinis tyrimas, kuriame daly­vavo 21 660 vyrų, parodė, kad bendras pieno suvarto­jimas yra susijęs su padidėjusia PV išsivystymo rizi­ka. Mažai riebalų turintis arba liesas pienas padidina mažo piktybiškumo PV, o nenugriebto pieno produktai padidina mirtino PV riziką. Nors tikslūs pieno produk­tų komponentai, kurie tai lemia, yra nežinomi, mano­ma, kad su tuo gali būti susijusi didelė sočiųjų rieba­lų ir kalcio koncentracija. Tyrimas, kuriame dalyvavo 1 798 vyrai, parodė, kad pieno baltymai neabejotinai susiję su IGF-1 koncentracija serume, tai gali paska­tinti PV išsivystymą ar progresavimą. Taigi reikia at­likti tolesnius tyrimus, siekiant nustatyti ryšį tarp pieno vartojimo ir PV. Nepakanka duomenų, leidžiančių teik­ti rekomendacijas, konkrečiai susijusias su pieno bei pieno baltymų vartojimu ir PV rizika ar progresavimu.

Augalinės kilmės baltymai

Sojų ir sojų pagrindo produktai turi daug baltymų ir fitoestrogenų, kurie gali palengvinti PV prevenciją, tačiau jų vaidmuo PV yra neaiškus. Tyrimuose su pe­lėmis suvartojamų sojų produktų kiekis buvo susijęs su sumažėjusia kepenų aromataze, 5 afla reduktaze, an­drogenų receptorių ir jos reguliuojamų genų išraiška, FOXA1, urogenitalinės sistemos svoriu ir PV naviko progresavimu. Neseniai atliktas atsitiktinių imčių ty­rimas, kuriame dalyvavo 177 vyrai, priklausantys di­delei rizikos grupei po radikaliosios prostatektomijos, parodė, kad sojų baltymų papildų vartojimas 2 metus neturėjo efekto PV atkryčio rizikai. Epidemiologiniai ir klinikiniai tyrimai pagrindžia galimą sojų vaidmenį PV rizikos mažinimui ar progresavimui, tačiau meta­analizė neparodė didelės sojų vartojimo įtakos prosta­tos specifinio antigeno (PAS) lygiui. Kadangi daugu­ma tyrimų buvo mažos apimties ir trumpalaikiai, bū­tina atlikti tolesnius tyrimus.

Daugelis tyrėjų toliau nagrinėja pirminį izoflavo­ną (genisteiną) sojose ir jo poveikį PV. Tyrimai rodo, kad genisteinas turi potencialo slopinti PV ląstelių at­siskyrimą, invaziją ir metastazavimą. Genisteinas gali keisti gliukozės atnaujinimą ir gliukozės transporterio (GLUT) išraišką PV ląstelėse arba turėti antinavikinį poveikį mažinant keletą mikro-RNR. Tyrimai in vitro ir su gyvūnais rodo, kad genisteinas gali blokuoti en­dogeninių estrogenų prisirišimą prie estrogenų recep­torių, todėl slopina ląstelių proliferaciją, augimą ir pa­skatina diferenciaciją. Taip pat genisteinas gali slopin­ti ląstelių atsiskyrimą, proteazės gamybą, ląstelių in­vaziją ir taip užkirsti kelią metastazavimui. Atvejo ir kontrolės tyrimai neparodė nei plazmos, nei šlapimo genisteino koncentracijos sąsajos su PV rizika. Tiks­linga vykdyti tolesnius klinikinius tyrimus, siekiant to­liau nagrinėti sojų ir sojų izoflavonų vaidmenį PV pro­filaktikai arba gydymui.

Riebalai

Tyrimų, nagrinėjančių riebalų vartojimo ryšį su PV rizika arba progresavimu, rezultatai yra prieštaringi. Tiek bendrasis absoliutus maisto riebalų vartojimas, tiek ir riebalų rūgščių santykinė sudėtis gali būti ne­priklausomai susiję su PV išsivystymu ir / ar progre­savimu. Nors tyrimai su gyvūnais rodo, kad, mažinant

maistinių riebalų vartojimą, sulėtėja navikų augimas, o riebus maistas, ypač gyvulinių riebalų ir kukurūzų aliejaus vartojimas, padidina PV progresavimą. Kiti atvejo ir kontrolės ir kohortiniai tyrimai parodė, kad nėra jokio ryšio tarp bendrojo riebalų suvartojimo ir PV rizikos arba yra atvirkščias ryšys tarp riebalų kie­kio ir sergančiųjų PV išgyvenamumo, ypač tarp vyrų, kuriems diagnozuotas lokalus PV. Be to, momenti­nis tyrimas, kuriame dalyvavo 13 594 PV nesergan­tys vyrai, parodė, kad riebalų suvartojimas, išreikštas procentais nuo bendrojo kalorijų skaičiaus, tiesiogiai susijęs su PSA lygiu.

Atsižvelgiant į šiuos prieštaringus duomenis, vei­kiausiai riebalų rūgščių rūšis, o ne bendrasis kiekis gali atlikti svarbų vaidmenį vystantis ir progresuojant PV. Viename prospektyviajame kohortiniame tyrime, kuriame dalyvavo 14 514 vyrų, nustatyta, kad plaz­moje esančios sočiosios riebalų rūgštys tiesiogiai su­sijusios su PV rizika. Kito tyrimo rezultatai rodo, kad didesnis augalinės kilmės riebalų vartojimas susijęs su sumažėjusia PV rizika. Šie tyrimai pagrindžia dabar­tines mitybos gaires valgyti mažiau gyvulinės kilmės riebalų ir daugiau augalinės kilmės riebalų.

Duomenys, susiję su omega-6 ir omega-3 poline­sočiųjų riebalų rūgščių (PNRR) suvartojimu ir PV ri­zika, taip pat yra prieštaringi. Esama duomenų, pa­tvirtinančių ryšį tarp padidėjusio omega-6 PNRR kie­kio (daugiausia gauto iš kukurūzų aliejų) ir visų PV bei didelio piktybiškumo PV rizikos, bet ne visi tyri­mų rezultatai pagrindžia tokį ryšį. Sveikatos specia­listų stebimasis tyrimas parodė, kad didesnis PNRR suvartojimas buvo susijęs su mažesniu mirtingumu tarp vyrų, sirgusių nemetastazavusiu PV. Mechaniz­mas, susiejantis omega-6 PNRR ir PV riziką, yra ara­chidono rūgšties (omega-6 PNRR) pavertimas eiko­zanoidais, kas sukelia uždegimą ir ląstelių augimą. Atvirkščiai, omega-3 PNRR, kurių daugiausia ran­dama riebioje žuvyje, gali lėtinti PV augimą per įvai­rius mechanizmus. Be to, tyrimas su pelėmis, kuriame buvo lyginami įvairių rūšių riebalai, parodė, kad tik žuvų taukų dieta (t. y. omega-3 paremta dieta) sulė­tino PV augimą, palyginti su kitais maistiniais rieba­lais. Su žmonėmis atliktas II fazės atsitiktinių imčių tyrimas parodė, kad mažai riebalų turinti dieta, var­tojant omega-3 PNRR 4–6 savaites prieš radikaliąją prostatektomiją, sumažina PV ląstelių proliferaciją ir ląstelių ciklo progresijos dažnį.

Galimą omega-3 riebalų rūgščių iš žuvies naudą pagrindžia ir epidemiologinė literatūra, kuri rodo, kad omega-3 riebalų rūgščių vartojimas buvo atvirkščiai proporcingas mirtino PV rizikai. Nepaisant omega-3 riebalų rūgščių teikiamų vilčių, ne visi tyrėjai su tuo sutinka. Viename tyrime dalyvavusių 1 622 vyrų, ku­rių PSA buvo <4 ng/ml, ir kurie papildomai 40 mėne­sių kasdien vartojo 2 g alfa linoleno rūgšties (ALA), PSA lygis nepakito. Tačiau kitu tyrimu nustatyta, kad didelis kraujo serume esančių omega-3 PNRR lygis ir dokozapentaeno rūgštis (DPR) buvo susiję su mažes­ne PV rizika, o didelis serumo eikozapentaeno rūgš­ties (EPR) lygis ir dokozaheksaeno rūgštis (DHR) buvo galimai susiję su padidėjusia PV piktybiškumo rizika. Taigi, siekiant geriau suprasti omega-3 PNRR vaidmenį PV profilaktikai arba gydymui, reikia ati­likti daugiau tyrimų.

Cholesterolis

Daugelis ikiklinikinių tyrimų parodė, kad choles­terolio susikaupimas prisideda prie PV progresavimo. Buvo teigiama, kad didelis cholesterolio kiekis gali būti rizikos veiksnys navikams, pirmiausia per cholestero­lio sintezės bei uždegiminių kelių reguliavimą ir na­vikų steroidogenezę. Pagal neseniai atliktą tyrimą su 2 408 vyrais, kuriems planuota atlikti biopsiją, choles­terolio koncentracija serume buvo nepriklausomai su­sijusi su prognozuojamo PV rizika. Cholesterolio kiekį mažinančių vaistų – statinų – vartojimas po radikalio­sios prostatektomijos 1 146 vyrams buvo reikšmingai susijęs su mažesne biocheminio atkryčio rizika. Kitas tyrimas parodė, kad statinai gali sumažinti PV riziką, nes mažina ligos progresavimą. Nors mechanizmas nenustatytas, tačiau naujesni tyrimai taip pat parodė, kad mažas didelio tankio lipoproteinų cholesterolio lygis buvo susijęs su didesne PV rizika. Šie rezultatai pagrindžia mintį, kad širdies sveikatai užtikrinti reko­menduojama mityba, kuri mažina cholesterolio kiekį, taip pat gali turėti naudos sveikai prostatai.

Vitaminai ir mineralai

Šiame straipsnyje peržiūrimi naujausi tyrimai, ku­riuose analizuojamas vitaminų A, B kompleksas, C, D, E, K ir selenas. 2 dideli klinikiniai tyrimai (CA­RET – karoteno ir retinolio efektyvumo tyrimas, NIH-AARP – Amerikos nacionalinių sveikatos institutų ir Pensinio amžiaus asmenų asociacijos) parodė, kad per didelis multivitaminų papildų vartojimas buvo susijęs su didesne rizika susirgti agresyvia PV forma, ypač tarp tų, kurie vartoja atskirus beta karoteno papildus. Be to, tyrimas, kuriame dalyvavo 997 Suomijos vyrai, parodė, kad didelė beta karoteno koncentracija serume yra susijusi su didesne PV rizika. Nustatyta, kad beta karoteno papildai nedidina mirtino PV atvejo rizikos gydymo metu. Didelis atvejo ir kontrolės tyrimas pa­rodė, kad retinolis taip pat nebuvo susijęs su PV rizika. Taigi ryšys tarp vitamino A ir PV yra vis dar neaiškus.

Ikiklinikinių tyrimų duomenys rodo, kad folatų ma­žėjimas gali sulėtinti naviko augimą, o papildai neturi

įtakos augimui ar progresavimui, tačiau gali tiesiogiai sukelti epigenetinių pokyčių per DNR metilinimo padi­dėjimą. 2 metaanalizėse nurodyta, kad cirkuliuojančių folatų koncentracija buvo teigiamai susijusi su padi­dėjusia PV rizika, o kohortinis tyrimas Nyderlanduo­se, kuriame dalyvavo 58 279 vyrai, bei atvejo kontro­lės tyrimas Italijoje ir Šveicarijoje parodė, kad mais­to arba folatų papildai neturėjo poveikio PV rizikai. Iš tiesų vienas kohortinis vyrų, kuriems atliekama radi­kali prostatektomija, tyrimas parodė, kad didesnė fo­latų koncentracija serume buvo susijusi su mažesniu PSA lygiu ir mažesne biocheminės nesėkmės rizika. Kitas tyrimas, apėmęs 40 metų ir vyresnius 3 293 vy­rus, kuriems nebuvo diagnozuota PV, parodė, kad di­desnis folio rūgšties lygis gali apsaugoti nuo padidė­jusio PSA lygio. Buvo teigiama, kad folio rūgštis gali atlikti dvejopą vaidmenį prostatos kancerogenezėje, todėl ryšys tarp folatų ir PV reikalauja tolesnių tyrimų.

Nepaisant galimo vitamino C (askorbo rūgšties) kaip antioksidanto vaidmens gydant vėžį, yra nedaug klinikinių tyrimų, susijusių su vitamino C suvartojimu. Atsitiktinių imčių klinikiniai tyrimai neparodė vitami­no C poveikio PV rizikai. Be to, didelėmis dozėmis vartojamas vitaminas C gali veikti daugiau kaip pro­oksidantas nei antioksidantas, apsunkindamas moks­linių tyrimų modeliavimą ir interpretavimą.

Pirminė aktyvi vitamino D forma (1,25 dihidrok­sivitaminas D3 (kalcitriolis)) padeda tinkamam kaulų formavimuisi, indukuoja kai kurių imuninių ląstelių diferenciaciją, slopina naviko vystymosi kelius – an­giogenezę ir proliferaciją, ir, manoma, mažina PV ri­ziką, tačiau galutinių išvadų tam patvirtinti nepakan­ka. Naujesni tyrimai atskleidė, kad padidėjusi vitami­no D koncentracija serume buvo susijusi su sumažė­jusia PV rizika. Be to, vitamino D papildai gali sulė­tinti PV progresavimą arba sukelti PV ląstelių apop­tozę. Kiti tyrimai, deja, nepagrindė jokio vitamino D papildų poveikio PSA ir PV rizikai. Kai kurie tyrimai parodė, kad mažesnis vitamino D kiekis buvo susijęs su mažesne PV rizika tarp vyresnio amžiaus vyrų, arba didesnis vitamino D kiekis serume buvo susijęs su di­desne PV rizika. Tai sutampa su kitų maistinių medžia­gų tyrimų rezultatais, kad didesnis maistinių medžiagų suvartojimas ne visada gali turėti teigiamą įtaką. Taigi vitamino D vaidmuo PV lieka neaiškus.

Vienas didelis atsitiktinių imčių tyrimas, apiman­tis 14 641 JAV vyrą (≥50 metų), kuriems vidutiniškai 10,3 metų buvo skiriama 400 IU vitamino E, parodė, kad vitamino E vartojimas neturėjo tiesioginio ar il­galaikio poveikio PV ar kitų lokalizacijų vėžio rizi­kai. Saikingas vitamino E vartojimas (50 mg ar apie 75 IU) sumažino PV riziką tyrime, kuris apėmė 29 133 Suomijos rūkančius vyrus. Keli tyrimai rodo, kad vi­taminas E lėtina navikų augimą. Kiti 2 stebimieji ty­rimai neparodė ryšio tarp vitamino E vartojimo ir PV rizikos. Tiesa, padidėjęs alfa tokoferolio lygis serume buvo susijęs su sumažėjusia PV rizika. Atvirkščiai, seleno ir vitamino E vėžio prevencijos tyrimas (SE­LECT) parodė, kad vitaminas E labiau padidino PV riziką ir kad didesnis kraujo plazmos alfa tokoferolio lygis, sąveikaudamas su seleno papildais, gali padidin­ti didelio piktybiškumo PV riziką. Vadinasi, siekiant ištirti ryšį tarp vitamino E ir PV, reikia atlikti daugiau mokslinių tyrimų.

Manoma, kad vitaminas K padėtų išvengti PV ri­zikos. Ikiklinikiniai tyrimai rodo, kad vitaminų C ir K derinys turi galingą antivėžinį aktyvumą, in vitro ir in vivo veikia kaip chemo- ar radiosensibilizatorius. Iki šiol nedaugelyje tyrimų tai buvo tiriama, tačiau vie­nas prospektyvusis kohortinis Heidelberge atliktas ty­rimas parodė atvirkštinį ryšį tarp vitamino K suvarto­jimo ir PV dažnio.

Labai nedaug ikiklinikinių tyrimų atlikta siekiant išnagrinėti kalcio vaidmenį PV. Kai kuriuose tyrimuose teigiama, kad didesnis kalcio vartojimas padidina arba sumažina PV riziką, o kiti nerodo jokio ryšio. Buvo manoma, kad selenas gali užkirsti kelią PV. Tyrimai in vitro parodė, kad selenas slopina angioge­nezę ir ligos plitimą, tačiau, SELECT tyrimo duome­nimis, selenas nei vienas, nei derinamas su vitaminu E neapsaugo nuo PV. Be to, seleno papildai nebuvo naudingi vyrams, turintiems mažą seleno lygį, tačiau padidino riziką susirgti didelio piktybiškumo PV vy­rams, turintiems daug seleno. Siekiant nustatyti sele­no vaidmenį PV, reikalingi tolesni tyrimai.

Fitochemikalai

Augalai be vitaminų bei mineralų turi ir fitoche­mikalų (biologiškai ir fiziologiškai aktyvios medžia­gos), turinčių potencialų antivėžinį poveikį. Papras­tai nelaikomi esminiais junginiais, fitochemikalai turi antioksidacinių ir antiuždegiminių savybių. Ne­seniai atliktas tyrimas parodė, kad silibininas (poli­fenolio flavonoidas) gali būti naudingas PV preven­cijai. Tiesa, galutinėms išvadoms pateikti dar reikia papildomų tyrimų.

Kurkuminas Azijoje yra naudojamas kaip maisto priedas ir kaip žolinis vaistas nuo uždegimo. In vitro nustatyta, kad kurkuminas slopina uždegimą, in vivo bandymuose su pelėmis – lėtina PV augimą, įjautrin­damas navikus chemo- ir radioterapijai, tačiau tiriant jo poveikį PV nebuvo atlikta tyrimų su žmonėmis.

Granatai

Granatų žievelė ir pats vaisius, riešutai turi daug ela­gitaninų. Šie fitochemikalai lengvai metabolizuojami į aktyvią rūgšties formą žarnų floros apsaugai. Ikiklini­kiniai eksperimentai rodo, kad elagitaninai slopina PV plitimą. Prospektyviuosiuose tyrimuose, kuriuose da­lyvavo vyrai, turintys padidėjusį PSA lygį po pirmi­nio gydymo, gauti rezultatai rodo, kad granatų sultys arba granatų ekstraktas pailgina PSA padvigubėjimo laiką, palyginti su pradiniu PSA. Laukiama tyrimų re­zultatų iš prospektyviojo tyrimo su placebu, naudojant granatų ekstraktą vyrams, kuriems didėja PSA. Pla­cebu kontroliuojamas tyrimas atskleidė, kad 2 grana­tų ekstrakto tabletės, vartojamos kasdien iki 4 savai­čių prieš radikaliąją prostatektomiją, neturėjo įtakos naviko patologijai, oksidaciniam stresui ar kitokiems naviko vertinimams.

Žalioji arbata

Žaliojoje arbatoje yra daug antioksidantų poli­fenolių. Ikiklinikiniai tyrimai rodo, kad epigaloka­techino galatas (EGCG) slopina PV augimą ir ma­žina uždegimą, slopindamas NF-kb. Be to, antioksi­dacinės EGCG savybės yra 25–100 kartų stipresnės nei vitaminų C ir E. Prospektyvusis atsitiktinių imčių prostatektomijos tyrimas rodo, kad vyrai, kurie var­tojo žaliosios arbatos prieš operaciją, turėjo padidė­jusį žaliosios arbatos polifenolių lygį prostatos audi­niuose. Nedidelės apimties tyrime su 60 vyrų, kurie kasdien suvartojo po 600 mg žaliosios arbatos ka­techino ekstrakto, parodė, kad ji sumažino PV atve­jų apie 90 proc. (3 proc., palyginti su 30 proc. place­bo grupėje). Kitas mažas bandymas taip pat parodė, kad EGCG papildas lėmė gerokai sumažėjusį PSA, hepatocitų augimo faktorių ir kraujagyslių endotelio augimo faktorių tarp vyrų, sergančių PV. Šie tyrimai rodo, kad žaliosios arbatos polifenoliai gali sumažin­ti sergamumą PV ir ligos progresavimą, bet reikia at­likti daugiau mokslinių tyrimų, siekiant patvirtinti ir paaiškinti veikimo mechanizmą.

Resveratrolis

Dauguma tyrimų in vitro rodo, kad resveratro­lis slopina PV augimą. Vis dėlto resveratrolis slo­pino naviko augimą kai kuriuose, bet ne visuose tyrimuose su gyvūnais. Iki šiol neatlikta klinikinių tyrimų, įrodančių prevencinį arba terapinį resvera­trolio poveikį PV.

Zyflamend vaistažolių mišinys

Zyflamend yra žolelių mišinys nuo uždegimo, ku­ris, kaip įrodyta gyvūnų modeliuose bei tiriant PV ląs­telių liniją, sumažina PV progresavimą, mažindamas žymenų ekspresiją (pAKT, PSA, histonų deacetilazės ir androgenų receptorių). Nepaisant šio mišinio galimy­bės kovoti su vėžiu, su žmonėmis atlikta labai nedaug tyrimų. Viename atvirame I fazės tyrime su 23 pacien­tais, sergančiais didelio laipsnio prostatos intraepiteli­ne neoplazija, 18 mėnesių buvo vartojama Zyflamend atskirai arba kartu su kitais maisto papildais. Tyrimo duomenimis, Zyflamend sumažino PV vystymosi ri­ziką. Tiesa, reikia atlikti daugiau tyrimų su žmonėms, kad būtų galima patvirtinti šio mišinio veiksmingumą ir klinikinį taikymą.

Kiti maisto produktai

Vaisiai ir daržovės

Vaisiai ir daržovės turi daug vitaminų, mineralų ir fitochemikalų. Keletas epidemiologinių tyrimų rado atvirkštinį ryšį tarp bendrojo vaisių ir daržovių suvar­tojimo ir PV rizikos. Daržovės, tokios kaip česnakai, porai, svogūnai, turi daug fitochemikalų, kurie ištirti kaip galintys sustiprinti imuninę sistemą, slopinti vė­žio ląstelių augimą ir sukelti apoptozę. Paskelbtų tyri­mų skaičius yra ribotas, tačiau tiek ikiklinikinių, tiek ir epidemiologinių tyrimų duomenys rodo, kad svogū­ninių daržovių vartojimas gali apsaugoti nuo PV, ypač lokalizuotos ligos. Atsitiktinių imčių 199 vyrų tyrimas taip pat parodė, kad granatų, žaliosios arbatos, broko­lių ir ciberžolės vartojimas labai sumažino PSA didė­jimo normą vyrams, sergantiems PV.

Pomidorai ir jų produktai

Daugybė tyrimų nagrinėjo ryšį tarp pomidorų bei jų produktų ir PV, bet išvados yra abejotinos. Antioksidantas likopenas, kurio pomidoruose yra daug, buvo tiriamas konkrečiai dėl jo poveikio PV. Kai kurie tyrimai su gyvūnais parodė, kad likope­nas lėtina PV augimą arba pakeičia epitelio ląsteles, tačiau 2 tyrimai pateikė prieštaringus rezultatus tarp pomidorų pastos ir likopeno. 2 trumpalaikiai pro­statektomijos tyrimai, naudojant pomidorų padažą arba likopeną, parodė, kad likopenas įsisavinamas prostatos audiniuose ir turi antioksidacinį ir poten­cialų antivėžinį poveikį. Keli kiti klinikiniai tyrimai rodo atvirkštinį ryšį tarp likopeno vartojimo, PSA lygio ir vėžio simptomų mažėjimo. Neatlikta dide­lio masto atsitiktinių imčių tyrimų, kuriuose būtų ištirta likopeno arba pomidorų produktų įtaka PV prevencijai arba gydymui.

Kava

Kava turi kofeino ir keletą neištirtų fenolio jun­ginių, kurie gali būti naudojami kaip antioksidantai. Epidemiologiniai tyrimai rodo atvirkštinį ryšį tarp ka­vos vartojimo ir PV (daugiausia išplitusio arba mir­tinos stadijos) rizikos, rezultatai nepriklausė nuo ko­feino kiekio. Nors keletas epidemiologinių tyrimų nerado ryšio tarp kavos vartojimo ir PV rizikos, ne­seniai atlikta metaanalizė leido padaryti išvadą, kad kavos vartojimas gali sumažinti PV riziką. Galimas mechanizmas yra nežinomas, tačiau gali apimti an­tioksidacinį, antiuždegiminį poveikį, gliukozės ir in­sulino apykaitą ir galimą poveikį IGF-I ir lytiniams hormonams.

Mitybos modeliai

Daugelis pavienių maistinių medžiagų arba maisto veiksnių buvo išnagrinėti dėl jų poveikio PV rizikai arba progresavimui, tačiau rezultatai iš esmės buvo negalutiniai. Potenciali priežastis dėl tyrimų rezultatų nenuoseklumo yra ta, kad vienos maistinės medžiagos įtaka gali būti per maža, jog būtų galima ją aptikti. Be to, maistinės medžiagos, kurių natūraliai esama maiste, dažnai yra labai su­sijusios ir gali veikti viena su kita ir daryti įtaką PV. Taigi dietinių modelių analizė kelia didelį susido­mėjimą, tačiau tyrimai buvo riboti, o esami rezulta­tai negalutiniai. Viduržemio jūros dieta, kurioje re­komenduojama vartoti daržoves, alyvuogių aliejų, kompleksinius angliavandenius, liesą mėsą ir anti­oksidantus, rekomenduojama širdies ir kraujagyslių ligų bei nutukimo prevencijai, bet gali būti naudinga ir PV prevencijai. Žuvies ir omega-3 riebalų rūgš­čių suvartojimas Viduržemio jūros dietos modelyje buvo susijęs su mirtino PV rizika. Be to, Vidurže­mio jūros dietos laikymasis po to, kai diagnozuotas PV, buvo susijęs su mažesniu bendruoju mirtingu­mu. Vakarų dietos modelis, kuriame daug raudonos mėsos, apdorotos mėsos, keptos žuvies, traškučių, riebaus pieno ir baltos duonos, buvo susijęs su di­desne PV rizika.

Be to, Azijos šalys, kuriose suvartojama daug ome­ga-3, sojų ir žaliosios arbatos, turi mažesnį PV atvejų dažnį, palyginti su šalimis, vartojančiomis Vakarų sti­liaus dietą. Ne visi tyrimai pagrindė ryšį tarp dietinio modelio ir PV rizikos. Taip gali būti todėl, kad meto­dika, taikoma nustatant mitybos įpročius, gali apim­ti ne visus mitybos veiksnius, susijusius su PV rizika. Kiekvienas dietinis modelis gali apimti tiek naudingus, tiek ir žalingus komponentus. Taigi šioje srityje turėtų būti atliekama daugiau tyrimų.

Kryptys ateities klinikiniams tyrimams

Remiantis epidemiologiniais, ikiklinikiniais ir klinikiniais tyrimais, išnagrinėtais šioje apžvalgoje, mitybos įtaka PV prevencijai ir gydymui yra daug žadanti. Be to, keletas mitybos veiksnių ir vitami­nų bei papildų gali būti susiję su PV rizika ir / ar li­gos progresavimu. Neseniai perspektyvia galimybe vyrams, sergan­tiems mažesnės rizikos PV, tapo aktyvi priežiūra. Ak­tyvios priežiūros grupės vyrai motyvuojami laikytis dietos ir keisti gyvenimo būdą, todėl šio pogrupio pa­cientai laikomi gera tiksline grupe tyrimams, susiju­siems su mitybos įtaka ir gyvenimo kokybe. PV išgy­venę vyrai, kurie yra aktyvesni ir vadovaujasi sveikos mitybos gairėmis, turi geresnę bendrąją gyvenimo ko­kybę, palyginti su neaktyviais, nesveikai besimaitinan­čiais kolegomis. Taigi reikėtų atlikti daugiau atsitikti­nių imčių tyrimų, padėsiančių nustatyti bendrąjį ilga­laikį maisto poveikį.

Pagrindiniai klausimai, kuriuos turėtų padėti iš­spręsti ateities tyrimai, yra šie:

  • Ar mityba gali turėti įtakos vyrų gydymo atidėji­mui?
  • Ar mityba gali turėti įtakos ir padėti išvengti ligos pasikartojimo vyrams po gydymo?
  • Ar mityba gali turėti įtakos lėtinant ligos progresa­vimą tarp vyrų, kuriems liga atsinaujino, ir ar gali padėti atitolinti hormonų terapijos poreikį?
  • Ar mityba gali turėti įtakos sumažinant nepagei­daujamą PV gydymo poveikį?
  • Ar mityba gali turėti įtakos (atskirai arba kartu su tam tikra terapija) siekiant išvengti ligos atsparumo vyrams, kuriems taikoma hormonų terapija?

Kadangi daugėja įrodymų, kad metaboliniai su­trikimai padidina PV riziką, medžiagų apykaitą geri­nančio gyvenimo būdo įtaka yra visapusiškai naudin­ga tiek PV prevencijai, tiek ir gydymui.

Apibendrinimas

Būsimi moksliniai tyrimai turėtų nustatyti idea­lią mitybą PV prevencijai ar gydymui. Keletas mi­tybos veiksnių ir kai kurie mitybos įpročiai teikia vilčių, kad gali sumažinti PV pavojų ar progresavi­mą ir yra suderinami su dabartinėmis mitybos gai­rėmis. Daugelis žmonių mano, kad širdies sveikata lygi prostatos sveikatai.

Atsižvelgiant į dabartinius negalutinius rezulta­tus, geriausias mitybos patarimas PV prevencijai ar ligos kontrolei yra didinti suvartojamų vaisių ir dar­žovių kiekį, pakeičiant rafinuotus angliavandenius neskaldytais grūdais, mažinti bendrųjų ir sočiųjų rie­balų kiekį, sumažinti perkeptos mėsos kiekį ir vartoti saikingą kalorijų skaičių arba sumažinti angliavande­nių kiekį, pirmiausia siekiant išlaikyti ar pasiekti nor­malų kūno svorį.

 Minija Čerškutė

Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas

Šaltinis „Internistas”