Neprigirdėjimą, klausos netekimą kiekvienas žmogus išgyvena savaip, nes kiekvienas žmogus į stresines situacijas reaguoja skirtingai. Klausos netekimas skirtingo amžiaus žmonėms taip pat sukelia skirtingas psichologines reakcijas – jos skiriasi tarp vaikų ir suaugusiųjų bei priklauso nuo kiekvieno adaptacijos savybių.
Vaikai
Maži vaikai dėl kurtumo patenka į išskirtinai keblią padėtį. Psichologinių problemų rizika vaikui, kurio klausa sutrikusi, palyginti su bendra populiacija, priklauso nuo vaiko psichologinių, biologinių ir socialinių veiksnių derinio [1]. Antrinės neprigirdėjimo pasekmės yra bendravimo ir elgesio problemos, savigarbos ir įvaizdžio problemos bei depresija ir intraversija.
Šiais laikais jau retai pasitaiko, kad neprigirdinčiam vaikui klaidingai nustatoma diagnozė (pvz., dėmesio ar emocinis sutrikimas). Nustačius neteisingą diagnozę, vaikui atsiranda dviguba problema
– „priklijuojama“ neteisinga ir dažniausiai neigiama etiketė, o tikrasis sutrikimas ilgą laiką lieka nediagnozuotas ir negydomas. Diagnozę nustačius teisingai, vaikas žino tikrą savo problemą ir negalvoja, kad jis kažkoks nenormalus ar kvailas.Prikurtęs vaikas praranda galimybę spontaniškai reaguoti į aplinką, todėl atsiranda antrinių problemų, kurios galiausiai gali sukelti rimtas pasekmes. Tai galėtų būti sunkumai mokantis, socialinė izoliacija ar depresija. Norėdamas efektyviai, lygiaverčiai bendrauti su gerai girdinčiais vaikais, vaikas, kurio klausa sutrikusi, turi įdėti daug daugiau pastangų. Tokiam vaikui klausymasis tampa multisensorine užduotimi, kuriai atlikti reikia sutelkti daug didesnį regėjimo ir bendrą dėmesį, palyginti su gerai girdinčiaisiais. Galiausiai dėl nuovargio, kuris neretai pereina į depresiją, blogai girdintieji ryžtasi pradėti psichoterapiją.
Literatūroje dažnai aprašoma, kad kurtiems vaikams ar tiems, kurių klausa smarkiai sutrikusi, dažniau atsiranda elgesio problemų. Hiperaktyvumas ar agresija gali būti išorinė didesnių vidinių problemų, tokių kaip depresija, nerimas, mokymosi sutrikimai, išraiška. Elgesio problemas geriausiai išsprendžia šiais klausimais patirtį turintys mokyklos darbuotojai ar psichologai.
Bendravimo ypatumai
Viena iš blogai girdinčio vaiko asmeninių savybių yra intraversija. Tokį vaiką suaugusieji dažniausiai apibūdina kaip drovų, tylų, jautrų. Tai paaiškina teorija, kad neprigirdintis vaikas yra labiau susitelkęs į save, nes išorinė stimuliacija iš aplinkos yra nepakankama. Toks vaikas turi mažai ryšių su bendraamžiais, jam reikia didelių pastangų bendraujant arba jis tiesiog atsiskiria, nes jaučiasi kitoks.
Daugeliui vaikų dažniausiai ir taip sunku išreikšti save, o klausos problemos dar labiau tai sustiprina. Taigi tėvai ir specialistai turi būti jautrūs ir atidūs, jie turi nujausti galimas vaiko problemas ir padėti jam patogiai jaustis aplinkoje, padrąsinti jo saviraišką. Tokie vaikai turėtų būti skatinami klausti ir reikšti jausmus. Nors tėvai turi būti geranoriški ir smalsūs savo vaiko užduodamiems klausimams.
Klausos sutrikimų turintį vaiką gydytojas gali paklausti apie savijautą, pvz.: „Ką manai apie savo klausos aparatą? Kaip jautiesi su naujuoju klausos aparatu?“ Gydytojo intonacija neturėtų būti išskirtinė. Jis turėtų stebėti vaiko reakciją, įvertinti atsakymą. Tačiau gydytojo klausimai neturėtų būti tendencingi, pvz.: „Ar tau patinka tavo naujasis klausos aparatas?“ Tokie klausimai iškart nurodo, kad vaikui turėtų patikti jo naujasis klausos aparatas, todėl vaikas gali atsakyti apsimestinai, nenuoširdžiai ar net pameluoti. Vaikams reikia aiškinti, kad visi turi stipriųjų ir silpnųjų savybių. Juos reikia skatinti gilintis į save, išsiaiškinti, kokių savybių jie turi, bei siekti tų dalykų, kurie jiems patinka ir kurie jiems sekasi. Be abejo, neprigirdinčiojo vaiko tėvams sunku nuolat aiškintis ir domėtis, ar kitoks jų vaiko elgesys yra normali jo asmenybės išraiška, ar tai atsakas į prikurtimo sukeltą stresą. Iš kitos pusės, tokio vaiko tėvai turi jausti pusiausvyrą tarp panikos dėl kiekvieno neaiškaus, kitokio poelgio ir visiško nekreipimo į vaiko elgesį. Galiausiai kiekviena šeima turi sukurti savo bendravimo ir vaiko palaikymo modelį, kad vaikas neliktų vienas su savo jausmais ir išgyvenimais.
Suaugusieji
Praradęs klausą, žmogus praranda intymumo jausmą, kasdienio bendravimo paprastumą ir neribotą socialinę integraciją – jis vengia stresą sukeliančių situacijų, kada vėl būtų priminta, kad neprigirdi (pvz., nustoja naudotis telefonu, nebesusitinka su draugais, stengiasi išvengti pokalbių).
Psichikos sutrikimų kurtiesiems nustatoma 4 kartus dažniau nei bendroje populiacijoje [5, 6]. Susiaurėjus bendravimo ratui, neprigirdintis asmuo pradeda jausti frustraciją, liūdesį ir izoliaciją [7, 8]. Nepriklausomų apklausų, atliktų JAV, Japonijoje ir Australijoje, metu nustatytas ryšys tarp klausos sutrikimų ir depresijos bei pablogėjusios gyvenimo
kokybės [9–11]. Kiti su tuo susiję psichosocialiniai veiksniai yra gėda, nepasitikėjimas, irzlumas, pyktis, priklausomybė nuo kitų asmenų ir nuovargis [12].
Gali būti daug priežasčių, dėl kurių žmogus, kuriam sutriko klausa, vengia pripažinti savo problemą ir kreiptis pagalbos į specialistus. Viena iš tokių priežasčių yra nenoras išsiskirti, tapti paženklintuoju. Jie dažnai išgirsta klausimą: „Tu ką – kurčias?“, kuris dažniausiai išrėžiamas ne kaip klausimas, o kaip kaltinimas. Kai neprigirdintis neatsako į pašnekovo klausimą arba atsako neteisingai, jis palaikomas nemandagiu ar kvailu, todėl tarp pašnekovų prasideda konfrontacija.
Asmenyb ės ypatumai
Prikurtusių suaugusiųjų psichologinis portretas kiek kitoks. Nors tiek vaikai, tiek suaugusieji gali išgyventi bet kuriam praradimui būdingas emocijas: pyktį, neigimą, izoliaciją, socialinį atsiskyrimą, nuovargį ir depresiją. Blogai girdintys suaugusieji gali susidurti su tokiomis pačiomis problemomis kaip ir blogai girdintys vaikai. Dalį problemų suaugusieji atsineša iš vaikystės. Daliai jų jie randa sprendimus, o dalis lieka neišspręstų. Pvz., jei vaikas, kurio sutrikusi klausa, yra socialiai atsiskyręs, turi mažą savivertę, užaugęs jis liks atsiskyręs ir dažniausiai mažai ko pasieks gyvenime.
Kai klausa sutrikusi nuo vaikystės, gydytojas tokio paciento turi paklausti, ką jis mano apie savo kurtumą, ar kaip nors bandė spręsti šią problemą, kaip jo šeima reagavo į jo sutrikimą ir kokias, jo nuomone, tai galėjo lemti pasekmes vėliau gyvenime. Dažniausiai neigiamą aplinkinių reakciją vaikystėje patyrę suaugusieji teigia, kad klausos sutrikimas tapo jų asmenybės, identiteto dalimi. Todėl galiausiai jie išmoksta spręsti dėl kurtumo iškylančias
problemas [1].
Daugelis vėliau apkurtusiųjų nenori pripažinti, kad jų klausa sutrikusi. Kurtumas jiems asocijuojasi su nevisavertiškumu, o klausos aparatas tampa to daiktiniu įrodymu. Vyrai šiuo klausimu jautresni, todėl ir stipriau neigia šią problemą [2, 3]. Įrodyta, kad apkurtęs žmogus patiria didelį emocinį stresą ir dėl to jam gali atsirasti psichikos sutrikimų. Bendrosios praktikos gydytojai (BPG), į kuriuos pirmiausia kreipiasi pacientas, turėtų atkreipti dėmesį ne tik į prastėjančią jų klausą, bet ir į psichologinę būklę. Tyrimais nustatyta, kad tik 20 proc. žmonių, pastebėjusių, kad pablogėjo jų klausa, imasi kokių nors veiksmų ar priemonių, kad pagerintų savo būklę [4], ir tik dalis jų išdrįsta nešioti klausos aparatus.
Nustatyta, kad moterys dažniau nei vyrai atpažįsta ir pripažįsta klausos sutrikimo problemą, nes teikia didesnę svarbą socialiniam bendravimui, todėl imasi kažkokių veiksmų problemai spręsti (pvz., atsisėda būryje taip, kad geriau girdėtų visus pašnekovus) [13].
Australijoje atlikto tyrimo metu [14] vertinta, kas motyvuoja pacientus kreiptis pagalbos. Moterys dažniausiai nurodė, kad joms pačioms trukdo nepakankama klausa, taip pat kaip svarbius veiksnius jos nurodė šeimos ir draugų pastabas. O vyrai nekreipė dėmesio į namiškių daromą spaudimą, jie juos ignoravo. Jiems didžiausiu motyvu buvo jaučiama gėda bendravimo viešumoje metu, pvz., verslo susitikimų metu.
Apibendrinimas
BPG gali turėti lemiamą vaidmenį atpažįstant pacientų problemas, darant įtaką pacientų apsisprendimams jas šalinti, gyventi sveiką, visavertį, socialiai integruotą gyvenimą bei padedant išvengti psichosocialinių pasekmių [2]. Ne ką mažiau svarbu, kad šeimos gydytojas atpažintų psichikos sutrikimų simptomus bei padėtų išvengti izoliacijos ir depresijos.
Mechaninės ir skaitmeninės priemonės padeda turintiesiems klausos sutrikimų geriau girdėti, palengvina bendravimą, skatina socialumą, bet didžiausią įtaką gyvenimo kokybei turi aplinkinių supratimas bei palaikymas, bendravimas su tokiomis pat problemomis susiduriančiais asmenimis. Todėl šiems pacientams rekomenduojama kreiptis į kurčiųjų
ir neprigirdinčiųjų draugijas.
Parengė gyd. Viktorija Rimašauskaitė
Elektrėnų ligoninė
Žurnalas “Gydymo menas”