ŠALTUOJU METŲ LAIKU DEPRESIJA SERGAMA PENKIS KARTUS DAŽNIAU
ĮVADAS
Rudens ir žiemos sezonai susiję ne tik su dažnomis peršalimo ligomis, bet ir su nuotaikos sutrikimais. Šeimos gydytojas turi stengtis pastebėti pakitusį paciento elgesį ir laiku įtarti nuotaikos sutrikimą, nes šio pobūdžio sutrikimams būdingas sezoniškumas: depresija/4455″>depresija šaltuoju metu laiku penkis kartus dažnesnė nei įprastai (1, 2).
Tokiems pacientams dera rekomenduoti psichiatro konsultaciją, paaiškinant, kad psichiatras toks pat gydytojas kaip ir visi, tad nėra ko gėdytis. Būtina kovoti su užsilikusia iš sovietinių laikų nuostata, nes Vakarų valstybėse žmonės dažniau kreipiasi į psichiatrą, suprasdami, kad serga, todėl laiku gauna kvalifikuotą pagalbą. Tačiau negalima teigti, kad kitose šalyse nėra psichiatro baimės (baimė būti visuomenės atstumtam ir diskriminuojam, laikomam psichiniu ligoniu ir nepilnaverčiu visuomenės nariu). JAV atliktas tyrimas įrodė, kad ir šioje valstybėje žmonės jaučiasi nejaukiai, kai reikia kreiptis į psichiatrą. Įdomiausia tai, kad sunkia depresijos forma sergantys pacientai labiausiai jaučia psichiatro baimę (56,0 proc. sunkia forma sergančių ir 23,7 proc. lengva forma sergančių; 95 proc. pasikliaunamasis intervalas, variacijos nuo 17,3 proc. iki 47,3 proc., p<0,01). Šiems pacientams būtina ir psichologo konsultacija. Komandinis darbas taikant psichoterapiją ir medikamentinį gydymą leidžia pasiekti optimalų rezultatą (3–5).
Depresija priskiriama nuotaikos sutrikimams, tačiau tai daug platesnė sąvoka negu blogos nuotaikos apibūdinimas. Depresija tiesiogiai veikia žmogaus pažintines ir socialines funkcijas: gebėjimą mokytis, dirbti. Dažnai depresija pasireiškia ir somatiniais simptomais: įvairūs skausmai ir nemalonūs pojūčiai, kurie neturi morfologinės priežasties (1, 2). Tyrimai, atlikti prieš beveik trisdešimt metų (Mann ir kt., 1981), atlikti prieš daugiau nei dešimt metų (Jenkins ir kt., 1998), taip pat naujausi (Ohmori ir kt., 2010), rodo, kad sergančių depresija daugėja. Daugėjant tokių pacientų, atsiranda ir naujų problemų, tokių kaip ilgalaikės priežiūros išlaidos, – tai visos pasaulio visuomenės našta. Užfiksuota sergančiųjų depresija statistinių duo menų priklausomybė nuo šių statistinių reikšmių: didesnis mirštamumas, trumpesnis išgyvenamumas, bloga gyvenimo kokybė (anketiniai duomenys), didėjančios sveikatos apsaugos išlaidos (1, 5, 6). Svarbu laiku diagnozuoti depresiją ir rekomenduoti specialisto konsultaciją.
DEPRESIJOS EPIDEMIOLOGIJA IR DIAGNOSTIKA
Visame pasaulyje šeimos gydytojai depresiją diagnozuoja mažiau nei 20 proc. visų ligos atvejų. Depresija diagnozuojama sunkios formos ir dažnai jau įsisenėjusi. Tai susiję su keliomis priežastimis: liga pasireiškia somatine forma, skiriamas per mažas dėmesys šiai patologijai.
Remiantis Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, depresija bent kartą gyvenime gali būti sirgę nuo 5–8 proc. iki 20–30 proc. žmonių. Sunkią depresiją patiria 1–2 proc. žmonių. Prognozuojama, kad 2020 m. ji taps antra pagal dažnį priežastimi, labiausiai veikiančia savijautą, lemiančia socialinį ir emocinį degradavimą bei atskirtį, bus neįgalumo priežastis. Remiantis Lietuvos valstybinio psichikos sveikatos centro statistikos duomenimis, 2005 m. nuotaikos sutrikimai pirmą kartą nustatyti 1911 šalies gyventojų. Bendras nuotaikos sutrikimų skaičius 2004 m. pabaigoje buvo 22 435, o 2005 m. pabaigoje – 22 645. Moterys sudarė atitinkamai 79,3 ir 79,2 proc. Apie savižudybę galvoja 50 proc. sergančių depresija. 45–77 proc. nusižudžiusių asmenų sirgo depresija. Lietuva pirmauja pagal savižudybių skaičių (7–9).
Pirmiausia būtina atkreipti dėmesį į akivaizdžius simptomus, tokius kaip užtrukusi bloga nuotaika, apatija aplinkai ir socialiniams veiksniams, veiklai, kuri seniau teikdavo džiaugsmą. Dažnai pacientai skundžiasi nuolatiniu nuovargiu, neturinčiu priežasties silpnumu, sunkiomis tarsi švininės kojomis. Simptomai gali būti ir mažiau pastebimi: tokie kaip nepasitikėjimas savimi, savęs kaltinimas, net žeminimas. Tokie ligoniai nenoriai valgo, blogai miega, jaučiasi nelaimingi, netvarkingi (10–13). Antra vertus, kaip ir daugelis kitų ligų, depresija gali pasireikšti visai priešingais simptomais: pakilia nuotaika, pasitikėjimu savimi, ypač dideliu noru bendrauti, neigti liūdnus dalykus, daug valgyti ir mažai miegoti. Gydytojas turi atkreipti dėmesį, kad prie kiekvieno simptomo galima pridėti „per daug“: per daug liūdnas ar per daug linksmas (13). Tačiau šie simptomai nėra specifiniai, jie gali būti susiję su fizine ar seksualine prievarta, psichologinėmis problemomis, nebūtinai su depresija.
Vyresniems pacientams būdingesnė somatinė depresijos forma: silpnumas, įvairūs sunkiai lokalizuojami skausmai, stiprėjantys naktį. Taip pat depresiją gali sukelti sunkios lėtinės somatinės ligos: onkologinės, širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, cukrinis diabetas, kvėpavimo sistemos sutrikimai (10–13).
Dėl somatinių simptomų šie pacientai – dažni specialistų lankytojai, kuriems nediagnozuojama jokia morfologinė priežastis. Todėl norint laiku įtarti depresiją ir atmesti kitas galimas priežastis pirmiausia būtina detali anamnezė ir atidus simptomų vertinimas (13).
Psichiatrai įprastai depresiją diagnozuoja ir vertina pagal DSM-III-R kriterijus ir Montgomerio-Asbergo depresijos vertinimo skalę (angl. Montgomery- Asberg Depression Rating Scale, MADRS). Terapijos veiksmingumas vertinamas pagal bendro klinikinio vertinimo (angl. Clinical Global Impression Scale, CGI) bei kitas standartizuotas skales.
DEPRESIJOS ETIOLOGIJA IR RIZIKOS VEIKSNIAI
Nuotaikos sutrikimus, kitaip negu somatines ligas, pirmiausia skatina išorės veiksniai (1 lentelė): bloga socialinė padėtis, nuolatinė įtampa, nevisavertiškumo jausmas, patyčios, artimųjų užgauliojimas, nepalaikymas, didžiulės nelaimės, sielvartas. Situacijos, iš kurių tarsi nėra išeities: religinė nesantaika uždaruose regionuose ir dėl to patiriamas stresas; mokesčiai ir paskolos neturint darbo. Tai veiksnių, kurie gali skatinti depresiją, pavyzdžiai, tačiau šiandien vis labiau kalbama ir apie genų bei endokrininės sistemos svarbą depresijai (2, 10, 12).
Tyrimuose minima, kad nuotaikų sutrikimai gali būti susiję su genais ir jų fragmentais: 4p, 4q31, 6p, 6q, 6q24, 8q, 9p, 10q, 12q, 13q, 14q, 17q, 18p-q, 21q, 22q. Genai lemia hormonų koncentracijas (pro laktino, kortizolio, tirozino, melatonino) kraujyje, mediatorių išsiskyrimą sinapsėse (noradrenalino, adrenalino, serotonino) (13–15). Šių biologinių medžiagų koncentracija tiesiogiai lemia žmogaus psichiką, manoma, kad, pavyzdžiui, noradrenalino trūkumas sukelia depresiją, o hiperprodukcija – maniją. Tyrimais fiksuotos ekvivalentiškos
serotonino koncentracijos sąsajos: sergant depresija ji mažėja, sveikstant – didėja sinapsėse (2, 12).
Depresija susijusi ir su sunkiomis sisteminėmis ligomis, traumomis, ypač galvos, neįgalumu, patologiniu nėštumu. Ekspertai vis labiau linksta laikytis holistinės hipotezės ir kalba apie suminį veiksnių poveikį (2, 12, 14).
DEPRESIJOS GYDYMAS
Kaip ir daugelio kitų psichiatrinių ligų, taip ir depresijos geriausias gydymas pagrįstas įvairių metodų taikymu ir jų deriniu. Depresijos gydymas dažniausiai susideda iš trijų dalių: pradinės ligos stadijos gydymas medikamentais (sunkios depresijos atveju netaikomi jokie kiti metodai), ligoniui sveikstant rekomenduojamas gydymas deriniu (16, 17) – medikamentais ir psichoterapija.
Be medikamentų, taikomi nemedikamentinio gydymo metodai. Iš tokių veiksminga psichoterapija (2 lentelė). Padedant psichoterapeutui keičiamas ligonio požiūris į pasaulį. Psichoterapeutas stengiasi, kad žmogus geriau pažintų save, išmoktų valdyti emocijas, susikurti teigiamą nuotaiką. Taip pat svarbi sociologinė terapija – gyvenimo kokybės gerinimas.
Medikamentai esant vidutinio sunkumo ligai skiriami tik po psichiatro konsultacijos, skyrus vaistų iki trijų mėnesių, juos gali išrašyti gydytojas neurologas arba bendrosios praktikos gydytojas (18). Šiandien populiariausi medikamentai
depresijai gydyti yra serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (3 lentelė). Svarbu ligoniui paaiškinti, kad pradėjus vartoti medikamentus teigiamas poveikis pasireikš negreitai – įprastai po dviejų ar net keturių savaičių. Taip pat būtina įspėti, kad teigiamas rezultatas bus tik tada, jeigu vaistus vartos reguliariai.
Dažnai pasireiškiantis nepageidaujamas poveikis įprastai po savaitės išnyksta. Depresijos gydymas yra ilgalaikis, todėl medikamentai vartojami ne trumpiau kaip pusę metų (10).
APIBENDRINIMAS
Lietuvoje depresija diagnozuojama per retai, o pacientai pas specialistą siunčiami dažniausiai kritinės būklės. Įvairūs epidemiologiniai tyrimai pateikia skirtingas išvadas, tačiau tikėtina, kad depresija serga ar sirgo net apie 30 proc. populiacijos (2, 19). Ligos sunkumas būna skirtingas, pavyzdžiui, didžiąja depresija serga apie 10 proc. populiacijos (11). Epidemiologiniais tyrimais patvirtinta, kad nuotaikų sutrikimai priklauso nuo genų ir lyties: moterys serga du kartus dažniau negu vyrai. Vyresni žmonės serga dažniau negu jaunesni (2).
Nuotaikų sutrikimai – savižudybių priežastis. Lietuva pirmauja Europos Sąjungoje pagal savižudybių skaičių (PSO duomenys). Ši nemaloni patirtis susiklostė dėl keleto priežasčių: posovietinė nuostata į gydytoją psichiatrą ir laiku nesuteikiama pagalba; šeimos gydytojai laiku nediagnozuoja ligos; bloga socialinė ir ekonominė valstybės padėtis. Manoma, kad depresija gali lemti daugiau kaip 70 proc. savižudybių (7, 8).
Būtina tiksliai ir laiku diagnozuoti nuotaikos sutrikimus, siųsti pas specialistą. Pirmiausia tai turi padaryti šeimos gydytojas, bet gebėti įtarti depresiją turi bet kurios srities specialistas. Žmogaus gydymas – tai ne vieno organo operacija, o sisteminis, holistinis požiūris į žmogų, todėl svarbu pastebėti ir ne savo srities patologiją, rekomenduoti specialisto konsultaciją.
Parengė gyd. Aurimas JONAUSKAS
Žurnalas „Internistas“