Rūta Lokominienė,
VUL Santariškių klinikos neurologijos
Skausmo pojūtis – subjektyvus dalykas. Vieni žmonės sunkiai susitaiko ir su menku skausmu, kiti gali kęsti net gana stiprų skausmą. Aišku tai, jog toks fiziologinisreiškinys – tai ženklas organizmui, jog jo veikla sutrikusi… Beje, skausmas – patologinis fenomenas, ligos simptomas, o lėtinio skausmo negydant po kurio laiko jis gali tapti atskira liga… Plačiau apie skausmo atsiradimo priežastis, intensyvumą bei jo gydymo būdus kalbamės su RŪTA Lokominiene, Vilniaus universiteto ligoninės santariškių klinikos neurologijos centro gydytoja neurologe.
Kokie yra klinikiniai skausmo parametrai bei jo atsiradimo priežastys?
Skausmas be priežasties neatsiranda – jį gali sukelti įvairios ligos ir traumos. Paprasčiausia skausmą skirti pagal trukmę. Staiga prasidėjęs,
Ūminį skausmą gali sukelti įvairios traumos, chirurginė patologija, uždegimai, mėnesinės, dažni nugaros, galvos, dantų skausmai. Nuo vieno iki 6 mėnesių trunkantis skausmas vadinamas poūmiu. Šis laikotarpis svarbus klinikine prasme: jo metu būtina tiksli skausmo diagnostika bei adekvatus gydymas. Tokiai kategorijai būtų galima priskirti skausmą po operacijų, taip pat užsitęsusį ūmųjį arba sulėtėjusį ir vėl suintensyvėjusį lėtinį skausmą.
Ilgiau nei 6 mėnesius besitęsiantis skausmas vadinamas lėtiniu. Tokį skausmą – dažniausiai skeleto ir raumeninį (nugaros, sąnarių), onkologinį, galvos ir kt. – tenka kentėti maždaug apie 10 proc. visų gyventojų. Lėtinius skausmus paprastai sukelia stuburo, sąnarių patologija, onkologinės ligos. Lėtiniai būna ir įtampos tipo galvos skausmai. Ilgą laiką trunkantis skausmas modifikuoja asmens nervų sistemos veiklą, todėl pastaruoju metu kaip atskiras nozologinis vienetas išskiriama lėtinio skausmo liga. Pasikartojantis skausmas – tai lėtinio skausmo dalis, kai esamas skausmas protarpiais pablogėja. Skausmas gali būti jaučiamas ne tik toje vietoje, kur kyla. Skiriami keli skausmo tipai pagal lokalizaciją: 1) židininis – nurodo skausmo šaltinį; 2) atspindžio – jaučiamas tam tikroje kūno vietoje, kurios inervacija topografiškai nesusijusi su skausmo šaltiniu; blogai lokalizuojamas, dažnai būna poūmis; 3) centrinis – susijęs su laidinės sistemos (nugaros smegenų, galvos smegenų kamieno, gumburo) skausmo sutrikimu; būna savaiminis, nuolatinis, deginantis, lėtinis.
Pagal kilmę skausmas skiriamas į nocicepcinį, neuropatinį, psichogeninį. Nocicepcinį (somatinį) skausmą sukelia mechaninis, terminis, cheminis audinių pažeidimas ar trauma: įvairūs sumušimai, lūžimai, žaizdos (ir pooperacinės), ūminiai uždegimai (sinusitai, radikulopatijos, artritai ir kt.), iš dalies funkciniai sutrikimai (fibromialgija, vidaus organų ligos, idiopatiniai galvos skausmai ir pan.).
Ar galima išskirti, koks skausmas pakenčiamas sunkiausiai?
Onkologiniai skausmai yra labai savita skausmo rūšis – jie labai vargina, sekina ligonį psichologiškai, sunkiai paveikiami atitinkamais gydymo metodais.
Kuo skiriasi skirtingo intensyvumo ir trukmės skausmo gydymas?
Kadangi ūminio skausmo priežastis yra lengviau nustatyti (pacientas geriau atsimena jo pradžią), jo gydymas dažniau gali būti priežastinis, o renkantis skausmo malšinamąjį vaistą ieškoma tokio, kuris veikia greitai bei efektyviai ir nebūtinai ilgai. Priežastinis gydymas – kai gydoma pagrindinė liga ir kartu malšinamas skausmas, atsižvelgiant į jo intensyvumą.Ūmiam skausmui slopinti būtina parinkti vaistą, kuris veikia greitai ir efektyviai slopina skausmą.
Kitaip nei ūminio, lėtinio skausmo priežastį nustatyti yra sunkiau, dėl to rečiau galima taikyti etiologinį gydymą, kai skiria skausmo malšinamąjį vaistą taikomas ilgiau veikiantis, kuo mažiau neigiamų šalutinių poveikių sukeliantis preparatas bei parenkama optimali efektyvi jo dozė.
Lėtinio skausmo priežastys išaiškinamos kur kas rečiau, todėl tenka susitelkti į simptominį skausmo malšinimą. Žinoma, kartu stengiamasi išsiaiškinti jo išsivystymo priežastį ir kaip įmanoma ją koreguoti. Pavyzdžiui, žmogus yra patyręs stuburo traumą – yra lūžęs slankstelis. Galima daryti išvadą, jog šis sutrikimas liks. Kadangi tokiu atveju reikės vartoti vaistų nuo skausmo ilgą laiką, būtina parinkti kuo saugesnį preparatą, reikiamą jo dozę. Vaistų saugumo prasme reikėtų itin atsargiai vertinti gretutines ligas, kuriomis galbūt serga minėtas ligonis. Taigi vaisto dozė turėtų būti tokia, kad efektyviai malšintų skausmą ir būtų saugi.
Tačiau skausmo gydymui skiriamas vaistas pritaikomas ne tik atsižvelgiant į skausmo priežastį. Visuomet atitinkamas dėmesys kreipiamas į skausmo intensyvumą. Iš tiesų kiekvienas žmogus skausmą jaučia nevienodai. Jei vienas su šiuo nemaloniu fiziologiniureiškiniu gali „susigyventi“, kitam net ir ne itin stiprus skausmas gali tapti nepakeliamas.
Kokia gydymo metodika yra taikoma?
Pasaulio sveikatos organizacija suformulavo pakopinę skausmo gydymo strategiją. Pagal ją, nedidelio intensyvumo skausmas pradedamas gydyti paprastais analgetikais, pavyzdžiui, acetaminofenu arba nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo. Nesteroidinių vaistų nuo uždegimo turime labai platų pasirinkimą, galime labai tiksliai parinkti vaistą, kuris tiks ūminiam ar lėtiniam skausmui gydyti, atsižvelgdami į lydinčias ligas. Jeigu pacientas neturi skausmo gydymą ribojančių skrandžio, žarnyno, kraujo, kepenų ar inkstų ligų, galima rinktis neselektyviuosius ciklooksigenazės inhibitorius.
Tarp jų bene populiariausias, pasižymintis tiek priešuždegiminiu, tiek intensyviu Skausmo malšinamuoju veikimu, yra diklofenakas. Diklofenako grupės vaistų pasirinkimas yra labai platus, tačiau norėtųsi atkreipti dėmesį į tą, kuris pacientams yra patogios formos ir optimalios dozės. Tai „Dicloberl“ 100 mg kapsulės. Intensyvesnis skausmas gali būti gydomas nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo, tačiau prie jų pagal pakopinę schemą tenka pridėti papildomus – adjuvantinius–analgetikus.
Tai yra vaistai, kurie veikia skausmą lydinčius patologinius procesus ir kartu padeda mažinti skausmo intensyvumą, sustiprinant nesteroidinio vaisto veikimą. Adjuvantiniams analgetikams priklauso vaistai nuo epilepsijos, taip pat antidepresantai, dažniausiai tricikliai, raumenis atpalaiduojantys vaistai – miorelaksantai. Prie adjuvantų taip pat priskiriami kortikosteroidiniai hormonai. Jie taikomi migrenos priepuoliams, radikulopatijos ir kitiems labai intensyviems skausmams gydyti. Antrosios pakopos vaistams priklauso ir silpni opiatiniai analgetikai. Išbandžius vaistą nuo uždegimo su stiprinančiu analgetiku, tačiau negavus laukto poveikio, reikėtų skirti silpnų opiatinių analgetikų. Jeigu visi šie vaistai, kartu koreguojant ir ligos priežastį, ligoniui nepadeda, arba skausmas iš karto yra labai intensyvus, gali būti taikomi narkotiniai analgetikai. Tokia yra orientacinė skausmo gydymo schema.
Kiekvienoje stadijoje gali būti koreguojama pagrindinė ligos priežastis, skiriama vienų ar kitų adjuvantinių analgetikų įvertinus pačią skausmo patofiziologiją.
Būtų įdomu daugiau sužinoti apie vaistą „Dicloberl“. Ar jis veiksmingas, kokios dar jo savybės ir kt.?
Uždegimą slopinančios ir skausmą malšinančios ir temperatūrą mažinančios „Dicloberl“ 100 mg kapsulės pasižymi tuo, jog yra padengtos eudragito apvalkalu, saugančiu skrandį. Pačiose kapsulėse yra mikrogranulių,
kurios nesuyra, o skyla žarnyne. Dėl eudragito apvalkalo veiklioji medžiaga atsipalaiduoja tolygiai 24 valandas, todėl viena kapsulė veikia visą parą.
Be to, 100 mg dozė nėra maksimali. Žmogus vartoja preparatą vieną kartą per parą, jo bioprieinamumas yra didesnis: kraujyje susidaro didesnė (lygi 150 mg tabletės) veikliosios medžiagos koncentracija. Vartodamas kapsules, pacientas ilgesnį laiką išlieka saugesnis, nes kraujyje nėra maksimalios dozės, kuri kenktų inkstams, kepenims, geriau apsaugotas yra ir skrandis.
„Dicloberl“ yra ir nepailginto veikimo formos tablečių po 50 mg, taip pat žvakučių bei injekcijų pavidalo. „Dicloberl 75“ injekcijų sudėtyje nėra konservanto natrio metabisulfido, kuris dažnai sukelia alergines reakcijas ir infiltratus,todėl švirkščiant šį vaistą, kitaip nei kitus diklofenako injekcijų preparatus, išvengiama minėtų nepageidaujamų poveikių.