Įvadas
Per pastaruosius keletą dešimtmečių itin padidėjo skrandžio rūgštingumą mažinančių vaistų vartojimas. Ar visada šie vaistai yra reikalingi ir kada juos reikėtų skirti, kam teikti pirmenybę? Per gausus antisekrecinių vaistų vartojimas gali didinti skrandžio pH, todėl gali blogėti maisto virškinimas. Skrandžio sulčių pH 1,0–3,5, jose esanti druskos rūgštis ir pepsinas padeda virškinti baltymus, veikia bakteriocidiškai, stimuliuoja skrandžio motoriką, skatina kasos sulčių sekreciją. Tačiau dėl įvairių veiksnių, tokių kaip netinkama mityba, gausus riebaus maisto, citrusinių vaisių, alkoholio vartojimas, rūkymas, nutukimas, patiriamas stresas, vartojami vaistai (ypač nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo (NVNU)) ir kiti, druskos rūgšties sekrecija padidėja arba / ir sumažėja apsauginių skrandžio gleivinės veiksnių, o tai turi įtakos viršutinio virškinimo trakto ligų išsivystymui. Pagrindinės ir svarbiausios padidėjusio skrandžio rūgštingumo sukeliamos ligos yra skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė, gastroezofaginio refliukso liga (GERL), erozinis ezofagitas. Šios ligos sukelia ne tik nemalonius pojūčius, tačiau gali komplikuotis kraujavimu, perforacija, predisponuoja onkologines ligas.
Druskos rūgšties sekrecijos mechanizmas
Druskos rūgšties (HCl) sekrecija reguliuojama nerviniu-refleksiniu ir humoraliniu būdu. Fiziologiškai maisto stimuliuota skrandžio rūgšties sekrecija skirstoma į 3 fazes:
1) refleksinę fazę, kai, maistui dar nepatekus į skrandį, impulsai iš mitybos centro per klajoklį nervą sukelia acetilcholino sintezę, kuris skatina HCl ir gastrino išsiskyrimą;
2) skrandinę fazę, kai sekreciją skatina gastrinas;
3) žarninę fazę, kuri daro mažiausią įtaką HCl sekrecijai. Druskos rūgštį sekretuoja parietalinės ląstelės, jų veikla priklauso nuo stimuliuojamųjų ir inhibuojamųjų mediatorių pusiausvyros. Gastrinas svarbiausias HCl stimuliatorius. Maistui patekus į skrandį, esant skrandžio tempimui, prievarčio G ląstelės sekretuoja gastriną, kuris veikia putliąsias ląsteles, skatina histamino išsiskyrimą. Histaminas jungiasi su H2 receptoriais parietalinėse ląstelėse ir stimuliuoja HCl sekreciją. Gastrinas skatina putliųjų ląstelių hipertrofiją, todėl didėja ir histamino išskyrimas, skatinama parietalinių ląstelių hipertrofija, didėja skrandžio rūgšties sekrecija. Gastrinas grįžtamuoju atgaliniu ryšiu skatina somatostatino išsiskyrimą, kuris yra HCl sekrecijos inhibitorius, veikia histamino atpalaidavimą ir mažina gastrino kiekį. Sutrikus pusiausvyrai tarp stimuliuojamųjų ir inhibuojamųjų mediatorių, gali padidėti skrandžio rūgštingumas, kuris pažeidžia viršutinio virškinimo trakto gleivinę.
Padidėjęs skrandžio sulčių rūgštingumas sukelia diskomfortą, daro įtaką kasdienei veiklai, gyvenimo kokybei. 2006 metais Olandijoje atlikta apklausa pacientų, ilgą laiką vartojusių histamino H2 receptorių antagonistus ir / ar protonų pompos inhibitorius (PPI). Dažniausi simptomai, dėl kurių vartoti antisekreciniai vaistai, nurodyti 1 lentelėje. Net 48 proc. apklaustųjų nurodė, kad šie simptomai trikdo kasdienę veiklą. Dažniausiai tokiu atveju skiriami antisekreciniai vaistai – histamino H2 receptorių antagonistai ir PPI.
Histamino H2 receptorių antagonistai (H2RA), pavyzdžiui, ranitidinas ir fomatidinas. Blokuoja skrandžio parietalinių ląstelių H2 receptorius, slopina skrandžio bazinę ir sulčių sekreciją, kurią stimuliuoja histaminas, pentagastrinas ir maistas. Sumažina skrandžio rūgšties sekreciją, mažiau veikia pepsino kiekį ir skrandžio sulčių tūrį. Greitai absorbuojami, didžiausia koncentracija kraujo serume susidaro po 1,25–3 val. Metabolizuojami kepenyse. Dauguma išskiriama per inkstus su šlapimu, mažiau su tulžimi [1].
