Vaiko amžiuje psichika gali būti ypač pažeidi mirties akivaizdoje. Netektis vaikus traumuoja labiau nei suaugusiuosius, ypač jei ji staigi ir netikėta. Esama mokslinių įrodymų, kad ankstyvoje vaikystėje patyrusiems traumines netektis dažniau nustatomi psichikos sutrikimai vėlesniais amžiaus tarpsniais.
Ankstyvame amžiuje netekę tėvų suaugusieji dažniau nei likusi populiacija serga depresija ir nerimo sutrikimais. Padėdami vaikui efektyviai susidoroti su netekties keliamais sunkumais, galime užkirsti kelią vėlesnėms jo emocinėms problemoms.
Netektys ir vaikas
Ruth Freeman, Pagalbos gedintiems vaikams centro direktorė (angl. Program Director of The Cove Center for Grieving Children), praneša, kad mokyklose ir kitose vaikų bendruomenėse yra daugiau gedinčių vaikų nei manyta. Autorė pabrėžia, kad sielvartą vaikai dažnai išreiškia nerimu, prieštaraujančiu ar hiperdinaminiu elgesiu, nes neretai jie neturi galimybės tiesiogiai išreikšti netekties sukeltus jausmus.
Nuo ankstyvos vaikystės tėvai sąmoningai ar ne ruošia vaikus netektims kaip neišvengiamai gyvenimo realybės daliai, pratindami vaiką miegoti savo lovelėje per naktį, atskiriant jį nuo mamos arba pereinant nuo maitinimo krūtimi prie buteliuko. Kiekviena tokia, anksčiau įprasto, malonaus objekto netektis kelia vaikui daugybę stiprių jausmų, kuriuos išgyvendamas, padedant suaugusiesiems, vaikas mokosi atkurti savo vidinį saugumo jausmą po netekties.
Panašios „pamokos“ vyksta netenkant mylimo žaislo ar naminio gyvūnėlio. Visiškai „pasiruošti“ netekti mylimo žmogaus neįmanoma, tačiau ankstesnė praradimų išgyvenimo patirtis padeda suvokti, išgyventi, susitaikyti, integruoti netekties sukeltas emocijas į vidinį vaiko pasaulį.
Į šeimos ar vaikų gydytojus neretai kreipiasi tėvai ar kiti artimieji su klausimais apie tai, kaip elgtis su vaiku netekties akivaizdoje, ar įvardyti jam mirties faktą, kaip tą padaryti įvairiuose amžiaus tarpsniuose, kad vaikas nepatirtų dar daugiau skausmo, ar vežtis vaiką į laidotuves, ką su juo kalbėti ir panašiai. Daugiausia neaiškumų kelia tai, kaip vaikas suvokia mirtį ir kaip į ją reaguoja.
Pagalbos principai:
• Pirmiausia privalu išsiaiškinti, kaip netekties sukeltus jausmus išgyvena šeimos nariai. Jei santykiai su mirusiuoju buvę komplikuoti, priešiški, išgyventi netektį tampa sudėtingiau. Galite paklausti, pvz., vaiko mamos, kaip ji išgyveno savo mamos netektį, pasiūlyti jai pasikalbėti apie jos mamą, galbūt pasidalyti prisiminimais. Tokia intervencija gali padėti tėvams prisiminti savo išgyvenimus netekties akivaizdoje bei geriau suvokti, ką jaučia vaikas.
• Tiesus paaiškinimas, kas atsitiko. Vaikai skirtingai galvoja apie mirtį, tai priklauso nuo jų amžiaus. Dažniausiai reikia tėvų pagalbos, konkrečiai ir paprastai paaiškinant tiesą apie mirtį. Mažiems vaikams paprastai pakanka paaiškinimo, kad mirtis reiškia, jog ausys negirdi, akys nemato, oda nejaučia, nosis neužuodžia, širdis nebeplaka. Patartina vengti klaidinančių sakinių, tokių kaip: „močiutė miega“, „senelis išėjo į dangų“, „mes netekome tėčio“. Vienam vaikui gali pakakti paprasto paaiškinimo, bet kitam gali kilti gausybė nerimastingų klausimų. Čia pediatras galėtų padėti paaiškindamas, kas nutinka, kai „širdžiai per sunku plakti“ arba „kas yra infarktas“.
• Kasdienio gyvenimo nuoseklumas.
• Pojūtis, kad pagalba yra galima ir pasiekiama. Naudinga, kai tėvai leidžia vaikui išreikšti savo mintis ir jausmus apie artimųjų netektį. Pvz., vaikas gali galvoti, kad, jei būtų buvęs geresnis, senelis nebūtų miręs arba baimintis, kad dėl to gali netekti ir tėvų. Pasidalydamas savo mintimis ir jausmais apie mirtį su tėvais, vaikas gali gauti iš jų nusiraminimą, paaiškinimus, paguodą.
Amžiaus svarba
Nepaisant to, kad kiekvienas vaikas yra unikalus, yra nustatyti bendri mirties suvokimo principai, priklausantys nuo vaiko amžiaus ir psichikos brandos. Vaikai iki penkių metų nesuvokia, kad mirtis nėra laikina. Dėl šiam amžiui būdingo „magiško“ mąstymo bei egocentriško pasaulio suvokimo jie gali jaustis atsakingi už netektį. Kadangi tokio amžiaus vaikai gali nemokėti išreikšti savo jausmus žodžiais arba visai nekalbėti, jų emocinius sunkumus atspindi po netekties išryškėjusi enkoprezė, enurezė, miego sutrikimai, nesudėtingos, tačiau užsitęsusios somatinės ligos, reikalaujančios nuolatinio dėmesio, sustiprėjęs prieraišumas prie likusio gyventi tėvo ir savarankiškumo praradimas.
Penkerių–dešimties metų vaikai jau geba suvokti mirtį kaip negrįžtamą ir galutinį išsiskyrimą, tačiau jie vis dar gali turėti stiprų poreikį išlaikyti ryšį su mirusiuoju, ypač jei tai vienas iš tėvų. Jie dažnai galvoja apie mirusįjį ir gali jaustis jo matomais. Kartais šios amžiaus grupės vaikai kalbasi su mirusiuoju arba jį sapnuoja. Jiems gali būti svarbu turėti mirusiojo daiktų. Pavojaus ženklai, rodantys, kad vaikui kyla sunkumų priimti netektį ir su ja susi- gyventi – nedėmesingumas, išsiblaškymas mokyklinėje veikloje, pasikartojantys žaidimai, elgesio problemos.
Nuo dešimties metų iki paauglystės vaikai vis geriau supranta abstrakčias sąvokas, tokias kaip mirties universalumas bei neišvengiamumas, ir gali reaguoti į netektį labiau individualiai. Jų autonomiškumo poreikis gali konfliktuoti su artumo bei šilumos poreikiais, tai gali pasireikšti abejingumu, neprisirišimo demonstravimu, kalbant apie mirusįjį. Pavojaus ženklais galima laikyti depresiškumą, sumažėjusį domėjimąsi mokykla ir kitais anksčiau buvusiais svarbiais dalykais.
Vaikai taip pat gedi
Panašiai kaip suaugusieji, vaikai gedi. Gedėjimo metu kyla stiprūs jausmai, kuriuos vaikai gali išreikšti skirtingai. Svarbu žinoti vaikų reakcijas bei galimus pavojaus ženklus, kai vaikui pagalba yra būtina.
Neigimas. Paprastai keletą savaičių po mirties vaikas gali neigti mirties faktą, tačiau ilgalaikis, užsitęsęs neigimas bei liūdesio vengimas gali sukelti kitų problemų. Vaikas, kuris bijo dalyvauti laidotuvėse, neturėtų būti verčiamas, tačiau rekomenduojamas nors neilgas dalyvavimas kokioje nors atsisveikinimo ceremonijos dalyje – maldoje, žvakės uždegime ar pan.
Liūdesys ir gedulas. Kai vaikas suvokia mirties faktą, jis aktyviai liūdi ir gedi. Svarbu, kad jis žinotų, jog jausmus galima rodyti.
Pyktis. Miręs asmuo buvo svarbus vaiko gyvenime, ir pyktis yra natūrali reakcija jo netekus. Vaikas pyktį gali išreikšti žaisdamas agresyvius žaidimus, piešdamas, jį gali kamuoti naktiniai košmarai. Kartais pyktis gali būti nukreiptas į kitus šeimos narius.
Kaltė. Mažesni vaikai tiki, kad jie yra visko, kas atsitinka, priežastis. Jie gali prasimanyti, kad artimasis mirė, nes jie kažkada to „norėjo“. Vaikai jaučia kaltę, tarsi tas „noras išsipildė“.
Praktinės rekomendacijos tėvams/šeimai
• Leiskite vaikui dalyvauti laidotuvėse, jei jis to nori. Svarbu prieš tai aiškiai ir rimtai paruošti vaiką, papasakojant, kaip vyksta laidojimas, ir vėliau leisti jam nuspręsti.
• Perteikite jam savo dvasines vertybes apie gyvenimą ir mirtį.
• Reguliariai susitikite su šeima, įvertinkite, kaip kiekvienas jos narys įveikia netektį.
• Melskitės su vaiku, jei tai neprieštarauja jūsų religiniams įsitikinimams.
• Padėkite vaikui rasti būdus simbolizuoti, prisiminti mirusįjį.
• Atkreipkite dėmesį į vaiko žaidimus, nes jie gali būti vienas geriausių būdų rasti bendrą kalbą.
• Paprašykite pagalbos artimų šeimos draugų, kuriuos pažįsta ir pasitiki vaikas. Jie galėtų atsakyti vaikui į kylančius klausimus ar adekvačiai sureaguoti į jo norus tuomet, kai tėvai emociškai nepajėgūs to padaryti.
• Kiek įmanoma išlaikykite jo kasdienio gyvenimo ritmą.
• Neslėpkite nuo vaiko tiesos apie mirtį, nes tai gali būti naudinga patirtis.
• Nesiųskite vaikui melagingų ar klaidinančių žinučių, tokių kaip „močiutė dabar miega“.
• Neprašykite vaiko liautis verkus esą tai „gali ką nors nuliūdinti“.
• Nereikalaukite iš vaiko viešo raudojimo ar gedėjimo, jei jis to nenori.
• Nesivaržykite verkti vaiko akivaizdoje. Reikšdamas savo tikruosius jausmus, leidžiate vaikui suprasti, kad jums priimtina ir jo jausmų raiška.
• Neverskite vaiko tapti jūsų guodėju. Pagalbos geriau kreiptis į kitą suaugusįjį ar profesionalą.
Parengė gyd. Rūta Kalkytė
Panevėžio apskrities ligoninė
Žurnalas “Gydymo menas”