Eglė STEPONĖ1, Aidana LYGNUGARYTĖ-GRIKŠIENĖ2
1Kauno medicinos universitetas (KMU), 2Psichiatrijos klinika (KMUK)
ĮVADAS
Pastaruoju metu apie vaikų seksualinę prievartą ne tik plačiai šnekama žiniasklaidoje, bet ir diskutuojama visuomenėje. Iš tiesų ši problema opi ne tik Lietuvoje, todėl svarbu žinoti, kaip atpažinti vaikų seksualinę prievartą, kaip elgtis ją atpažinus, kaip išvengti trumpalaikių bei ilgalaikių pasekmių.
Pasaulio sveikatos organizacija (1999) taip apibūdina seksualinį vaikų išnaudojimą, arba seksualinę prievartą prieš vaikus: seksualinis vaikų išnaudojimas – tai priklausomų raidos požiūriu vaikų ir paauglių įtraukimas į seksualinę veiklą, kuriai jie nėra pakankamai subrendę, kurią nevisiškai suvokia, į kurią nesugeba tinkamai reaguoti, kuri pažeidžia socialinius tabu ir kuria tvirkintojas siekia patenkinti savo seksualinius poreikius ar gauti su šia sritimi susijusį pelną.
Klaidinga manyti, kad seksualinė suaugusiojo patirtis su vaiku nėra seksualinė prievarta, jei šis tokiems santykiams neprieštarauja. Kad vaikai patys sutiko lytiškai santykiauti, yra ir dažniausias seksualinių išnaudotojų bandymas pasiteisinti (1). Svarbu suprasti, kad paprastai vaikai dar nėra pakankamai kompetentingi, kad galėtų pritarti ar nepritarti seksualiniams santykiams su suaugusiuoju (2). Tikrasis sutikimas galimas tik tada, kai asmuo turi atitinkamų žinių ir patirties, o vaikams trūksta tiek pirmojo, tiek ir antrojo (3). Daugelis tyrėjų pažymi, kad bet koks suaugusio skriaudiko lytinis suartėjimas su mažamečiu vaiku turėtų būti konstatuojamas kaip seksualinė prievarta, net jeigu skriaudiko veiksmai ir nebuvo prievartiniai. Tam tikrame amžiuje paauglystėje vaikas jau tampa pajėgus duoti sutikimą, tačiau tas amžius nėra visiškai aiškus (4).
Seksualinė prievarta nėra tik lytinio akto atlikimas su vaiku ar mėginimas išprievartauti, kaip dažnai suprantama. Tai ir vaiko lytinių organų lietimas, dirginimas ar vaiko vertimas liesti suaugusiojo arba kito bendraamžio lytinius organus; lytinių organų demonstravimas; atviras kalbėjimas apie seksą norint šokiruoti vaiką arba sukelti jo/jos susidomėjimą; leidimas ar skatinimas žiūrėti sekso filmus, pornografinius žurnalus; vaiko įtraukimas į prostituciją ar išnaudojimas pornografijos tikslais (5).
VAIKŲ SEKSUALINĖS PRIEVARTOS STATISTINIAI DUOMENYS
Tikslus seksualinį smurtą patyrusių vaikų ir jaunuolių skaičius ir amžius nežinomas, nes dauguma apie tai nedrįsta niekam pasakyti ir nesulaukia pagalbos. Vyrauja požiūris, kad prievartautojai dažniausiai yra nepažįstami vyrai. Tačiau seksualiai vaiką išnaudoti gali ir moterys, nors tokių atvejų žinoma mažiau (5–15 proc.). Iš žiniasklaidoje pateikiamų faktų gali susidaryti įspūdis, kad dauguma prievartautojų – vaikui svetimi žmonės. Iš tikrųjų žymiai didesnė tikimybė, kad vaiką išnaudos giminės ar pažįstami asmenys, neretai tai būna kas nors iš šeimos narių (pvz., vyresnis brolis, patėvis, dėdė) ar kitas asmuo, kuriuo vaikas pasitiki (šeimos draugas, tėvo kolega, kaimynas, auklėtojas, treneris ir t.t.) (5).
Užregistruojama vis daugiau vaikų seksualinės prievartos atvejų. 2004 m. nuo seksualinio pobūdžio nusikalstamos veiklos nukentėjo 217 vaikų – tai 16 vaikų daugiau nei 2003 m. Bet dažnai tai vadinama tik „aisbergo viršūne“. Tai reiškia, kad dauguma atvejų lieka oficialiai neatskleisti. Dėl to atliekami sociologiniai ir psichologiniai tyrimai – kad būtų galima tiksliai nustatyti, kiek iš tikro vaikų susiduria su seksualine prievarta. V. Pakalniškienė (2000 m.) nustatė, kad nėra skirtumo tarp berniukų ir mergaičių (iš 300 tirtų vaikų nukentėjo 19), patyrusių seksualinę prievartą. 2001 m. Tyrimas Sprinter apklausa parodė, kad seksualinę prievartą patyrė 1,7 proc. 9–13 m. berniukų ir 2,2 proc. to paties amžiaus mergaičių iš visų apklaustų vaikų; 14–17 metų amžiaus: 3,2 proc. – berniukai ir 12,3 proc. – mergaitės. Vaiko raidos centro (2004 m.) pristatytame tyrime atskleista, kad seksualinę prievartą patyrė 21 proc. berniukų ir 40 proc. mergaičių (5).
KAIP ATPAŽINTI SEKSUALINĘ PRIEVARTĄ PATYRUSĮ VAIKĄ?
Dar gana dažnai klaidingai manoma, kad jeigu vaikas patyrė seksualinę prievartą, tai būtinai turi būti tam tikri fiziniai požymiai ant jo lytinių organų. Jau aptariant seksualinio vaikų išnaudojimo definiciją buvo pažymėta, kad šis santykis gali būti tiek sąlytinis, tiek ir nesąlytinis. Jeigu prievartautojo ir aukos fizinis sąlytis ir įvyko, jis dažniausiai apima tokius veiksmus kaip oralinis seksas ar masturbacija, daugeliu atvejų prievartautojai nenaudoja įsiskverbimo (1, 6), po kurio galėtų likti tam tikrų požymių ant vaiko lytinių organų (7).
Negalima daryti išvadų apie seksualinį išnaudojimą tik iš vieno požymio, reikia atsižvelgti į keletą veiksnių: vaiko išsivystymo lygį, jausmus (baimę, kaltę, gėdą), santykius su suaugusiais žmonėmis ir bendraamžiais, gyvenimo įvykius, gyvenimo sąlygas, elgesio pokyčius.
Jeigu patirta seksualinė prievarta buvo be įsiskverbimo, dažnai nelieka jokių žymių ant aukos kūno, o jei ir lieka, jos greitai išnyksta. Todėl visada pagrindiniai požymiai, pagal kurios galima nustatyti, ar vaikas patyrė seksualinę prievartą, yra jo elgesio ir nuotaikos pokyčiai, pakitęs santykis su aplinka ir paties vaiko pasakojimas apie patirtą prievartą. Galima išskirti seksualinius ir neseksualinius prievartos požymius, būdingus vaikams, patyrusiems seksualinę prievartą (1 lentelė).
Neseksualiniai prievartos požymiai yra tie, kurie nebūtinai reiškia, kad vaikas yra seksualiai išnaudojamas, jis tokiu būdu gali reaguoti į stresą. Šiuos požymius santykinai galima suskirstyti į fizinius, psichologinius ir elgesio.
Fiziniai požymiai tik nedaugelyje bylų tampa įkalčiais. Šie požymiai gali būti supainiojami su kitomis ligomis ar sveikatos pablogėjimo būklėmis:
• Smurto žymės ant kūno, įvairios traumos (patinimas, kraujavimas, mėlynės)
• Pasikartojantys fiziniai nusiskundimai be aiškaus somatinio pagrindo: skausmai pilvo apačioje, nuolatinis gerklės skausmas, pykinimas, vėmimas, bendras silpnumas
• Nusiskundimai skausmu ir niežėjimu genitalijų srityje
• Vaikščiojimo, sėdėjimo, koordinacijos sunkumai
Psichologiniai seksualinės prievartos požymiai:
• Baimingumas. Atsiranda įkyri baimė, padidėja bendras dirglumas. Suintensyvėja ar atsiranda nauja baimė – tamsos, pasilikti vienam, nepažįstamų žmonių ir pan. Atsiranda nemalonūs, pasikartojantys, nevalingi, baisūs prisiminimai apie prievartos situaciją. Šie prisiminimai gali būti tokie intensyvūs, kad auka jaučiasi, lyg išgyventų prievartos situaciją iš naujo. Mažesniems vaikams šie prisiminimai gali pasireikšti žaidimų forma – jie nuolat žaidžia prievartos situaciją.
• Nepasitikėjimas kitais žmonėmis. Prievarta dažnai patiriama iš artimų ar pažįstamų žmonių, todėl auka pradeda jais nepasitikėti, šis nepasitikėjimas išplinta kitų žmonių atžvilgiu. Labiausiai nepasitikima autoritetais – policininkais, mokytojais, gydytojais ir pan. Vaikai išsako įvairių kaltinimų šiems asmenims (kad jais nesirūpina, nesupranta ir kita).
• Nepasitikėjimas savimi. Esant ilgalaikei prievartai, vaikas pradeda savęs nevertinti, laikyti blogu, nevykusiu, niekam nereikalingu. Dėl to sunkiau bendrauti su kitais vaikais, dalyvauti bet kokioje veikloje. Dažnai šis savęs nevertinimas kompensuojamas agresyviu ir įžūliu elgesiu. Daugelį pasakymų tokie vaikai supranta kaip pažeminimą, pajuoką.
• Pablogėjusi nuotaika, depresija/4455″>depresija, nerimas ir bandymai nusižudyti, save žaloti. Aukos atrodo liūdnesnės nei įprastai, nedalyvauja linksmuose žaidimuose, nebendrauja su bendraamžiais, didelę laiko dalį praleidžia vienos, „užsidaro”, kalba, kad gyventi nėra prasmės, viskas atsibodo, gerai būtų, kad susirgtų ir numirtų. Labai greitai keičiasi nuotaikos. Nejaučia jausmų, išgyvena tuštumo pojūtį, norėdamos atgauti pojūčius žaloja save. Šiais atvejais būna sumažėjęs ir skausmo pojūtis.
• Kaltės prisiėmimas už tai, kas įvyko. Vaikai dažnai kaltina save dėl to, kad nesugebėjo sustabdyti prievartos, pasakyti “ne”, kai juos pradėjo liesti, nesikvietė pagalbos. Labai dažnai prievartautojai sąmoningai siekia sukelti kaltės jausmą, bandydami permesti atsakomybę vaikui: „Kodėl tu pasirinkai šį kelią? Aišku, žinojai, kad aš tavęs lauksiu” arba „Tu visada taip meiliai žvilgčioji į mane, nejau manai, nepastebėjau šių žvilgsnių?” ir kt. Kaltės pojūtis dar sustiprėja išgirdus tokias nejautrias aplinkinių pastabas: „Juk tu galėjai rėkti ar pabėgti, kodėl to nepadarei?” arba „Kodėl tu ten ėjai? Kiek kartų aš tau galiu kartoti, kad niekur neitum.” Kaltės jausmą sustiprina ir tvirkintojo grasinimai, kad vaikas turės atsakyti už pasekmes, jei atskleis seksualinį išnaudojimą.
• Jausmų sumaištis, kai vaikas jaučia ne tik kaltę ar baimę, bet ir pyksta
(tiek ant prievartautojo, tiek ant savęs, kad nesugebėjo apsiginti), jam yra gėda, kad su juo taip atsitiko, jaučiasi kitoks negu visi vaikai, jam gali atrodyti, kad „visi tik į jį ir žiūri”. Be to, vaikas gali turėti teigiamų ir šiltų jausmų prievartautojo atžvilgiu, ypač jei tai buvo vienintelis žmogus, iš kurio jis sulaukė dėmesio ir galėjo pasijusti svarbus, mylimas. Nepaisydami galimo žalingo poveikio, vaikai gali norėti šių santykių, nes jie suteikia teigiamų išgyvenimų ir kompensuoja vienišumo, apleistumo, nereikalingumo jausmus. Dar didesnė jausmų sumaištis vaikui kyla, jei jis seksualinio išnaudojimo metu patyrė pasitenkinimą ir malonumą stimuliuojant erogenines zonas, jei jam kilo specifinės psichoseksualinės reakcijos: „Kai jis mane lietė, aš jaučiausi maloniai.Turiu pridurti, kad kartais jaučiausi keistai maloniai.”
• Netikėti jausmų, susijusių su konkrečiu žmogumi ar vieta, pokyčiai. Pvz., vaikas gali pradėti kartoti „Aš nekenčiu dėdės Jono”, nors anksčiau mielai su juo būdavo.
• Staigus išsiblaškymas, nesugebėjimas sukaupti dėmesio.
• Blogi santykiai su bendraamžiais, prasta savitvarda. Prievartaujami vaikai gali neturėti tikrų draugų, nes kol vaikas turi paslaptį, jis negali būti atviras su kitais.
Patyrus seksualinę prievartą, pakinta elgesys:
• Elgesio pasikeitimai. Protestas, ypač agresyvus ir destruktyvus elgesys.
Arba atvirkščiai – perdėtas nuolankumas, pataikūniškas elgesys. Tokių vaikų patirtis sako, kad suaugusieji yra priešai, pasitikėjimo neverti mokytojai ar globėjai, dėl to elgesys tampa neklusnus ir impulsyvus.
• Regresas ar tariamas brandumas: elgesys tampa toks, koks būdingas jaunesniems vaikams (šlapimo nelaikymas, piršto čiulpimas). Arba atvirkščiai – elgiamasi itin brandžiai.
• Įkyrus, nuolatinis melavimas.
• Gyvenimas svajonėmis. Vaikai labai daug fantazuoja, kartais negali atskirti fantazijų nuo realybės, turi įsivaizduojamus draugus. Kartais vaikams iš atminties tarsi iškrinta ištisi laiko
tarpai, jie negali tiksliai pasakyti, kas vyko, negali net pasakyti, kada įvyko prievarta.
• Prasčiau sekasi mokykloje. Blogėja pažymiai, vaikas negali susikaupti, atrodo lyg užsisvajojęs. Sunkumai mokantis gali nepasireikšti tam tikrą laiką, išryškėti tik aukštesnėse klasėse.
• Nenoras persirengti kitiems matant, pvz., prieš fizinio lavinimo pamokas mokykloje, savo kūno gėdijimasis, susidrovėjimas, kai kas nors paliečia.
• Apetito sutrikimai. Auka netenka apetito, mažiau valgo, paaugliai (dažniau mergaitės) gali atsisakyti valgyti iki visiško išsekimo.
• Miego sutrikimai: sunkiai užmiega, sapnuoja košmarus, per miegus kalba, blaškosi.
• Piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis. Alkoholio ar narkotikų vartojimas padeda trumpam pašalinti nerimą, baimę, blogus prisiminimus, leidžia greičiau užmigti. Pastebėję tai, paaugliai pradeda psichoaktyvias medžiagas vartoti vis dažniau.
Atminkite, kad nė vienas iš čia išvardytų požymių nėra toks, kurį pastebėjus galima sakyti, kad vaikas tikrai patyrė seksualinę prievartą. Tai gali reikšti, kad vaikas tiesiog turi problemų arba jam reikia dėmesio, pagalbos. Suplėšyti, dėmėti ar krauju sutepti apatiniai drabužiai turėtų kelti didelį nerimą, kad vaikas patyrė prievartą. Bet ir tai dar nebūna šimtaprocentinis įrodymas. Tik esant požymių grupei galima įtarti, kad vaikas yra ar buvo seksualiai išnaudojamas (5).
SEKSUALINĖS PRIEVARTOS PRIEŠ VAIKĄ PASEKMĖS
Klaidinga manyti, kad seksualinio vaikų išnaudojimo pasekmės yra trumpalaikės ir praeina savaime arba su jomis galima susitvarkyti patiems, apie vaiko patirtį niekam nepranešant. Neigiamos vaikystėje patirto seksualinio išnaudojimo pasekmės dažnai trunka per visą aukos gyvenimą, didžiąja dalimi todėl, kad vaikystėje prievarta nebuvo atskleista ar nebuvo imtasi atitinkamų priemonių problemai spręsti, vaiko patirtis buvo nuvertinta, ja nebuvo patikėta ar jis pats imtas kaltinti (7, 9).
Vaikystėje patirta seksualinė prievarta gali būti daugelio vėlesnių problemų priežastis. Buvo pasiūlyta ilgalaikes pasekmes sugrupuoti pagal keturis traumą lemiančius veiksnius: trauminę seksualizaciją, stigmatizaciją, išdavystę ir bejėgiškumą (7, 10).
Trauminė seksualizacija – tai procesas, atsiradęs po patirtos seksualinės prievartos, jo metu vaiko seksualumas (jausmai ir nuostatos) formuojasi jo raidos periodui nebūdingu, disfunkciniu būdu (7, 10). Pagrindinės trauminės seksualizacijos pasekmės aukoms: nepasitenkinimas seksualiniu gyvenimu suaugus, seksualinis nejautrumas, negebėjimas atsipalaiduoti, sunkumai patiriant orgazmą (10), susilaikymas nuo lytinių santykių (dėl nepasitikėjimo savimi ar neigiamos ankstyvosios seksualinės patirties vaizdinių bei jausmų) (7, 12), kompulsyvus seksualinis elgesys (7, 11): naudojama seksualinė prievarta prieš kitus (dažniausiai pasireiškia vyrams) (7, 12), patiriama seksualinė prievarta (įprastai moterims) (13), kitos seksualinės disfunkcijos.
Stigmatizacija – tai negatyvios reikšmės (blogumo, gėdingumo, kaltumo ir pan.) suteikimas vaiko seksualinės prievartos patirčiai ir tos reikšmės įtraukimas į vaiko kuriamą savo įvaizdį (10). Stigmatizacija lemia vėlesnį blogą savęs vertinimą (14), išgyvenamus chroniškus gėdos bei kaltės jausmus (12), įsitraukimą į kriminalinę veiklą, piktnaudžiavimą alkoholiu ar narkotikais, savidestrukcinį elgesį, suicidinius bandymus (15) ir kitas problemas. Stigma atskiria vaiką nuo bendraamžių, neleidžia patirti priklausomybės jausmo ir visam gyvenimui atitolina jį nuo kitų žmonių (12). Toks skirtingumo jausmas dažnai grindžiamas aukos (klaidingu) įsitikinimu, kad daugiau niekas neturi tokios seksualinės prievartos patirties ir kad kiti žmonės, sužinoję apie šią patirtį, būtinai jį atstumtų (10). Skirtingumo jausmas dažnai veda prie žemo savęs vertinimo ir chroniškos izoliacijos (12).
Išdavystė – tai vaiko supratimas, kad kažkas, nuo ko jis gyvybiškai priklausomas, padarė žalą (10). Vaikai, patyrę seksualinę prievartą, gali pasijusti išduoti ne tik tvirkintojo, bet ir šeimos nario, kuris nenaudojo prievartos, tačiau negalėjo ar nenorėjo apsaugoti vaiko nuo jos, netikėjo jo atskleista prievarta ar netinkamai į ją reagavo (10). Toks išdavystės išgyvenimas gali lemti daugelį problemų suaugusio žmogaus gyvenime.
Bejėgiškumas – tai procesas, kurio metu pažeidžiama vaiko valia, norai ir veiklumo jausmas; iš vaiko tarsi atimamos bet kokios galios (10). Su bejėgiškumo jausmu atsirandanti baimė ir nerimas yra vienos iš labiausiai paplitusių reakcijų į prievartą. Vėliau jos gali peraugti į chroniškus ar staigius ir stiprius jausmus, kurie kamuoja nuolat. Kai kurioms aukoms vien prisiminus seksualinės prievartos patirtį, gali pasireikšti staigūs ir labai stiprūs baimės, nerimo priepuoliai (12). Taip pat vaikystėje patyrusieji seksualinę prievartą gali suformuoti baimės struktūras, siejančias žmones, įvykius, vietas ir reiškinius, kurie asocijuojasi su patirta viktimizacija ir kelia baimę, nerimą (13). Paprastai aukos dažniau nei kiti suaugusieji yra nervingos, pasižymi somatiniais sutrikimais, išgyvena fobijas, naktinius košmarus (10). Pastebėta, kad net trečdalis moterų, vaikystėje patyrusių seksualinę prievartą, kenčia nuo bulimijos ar anoreksijos (10). Taip pat su bejėgiškumu siejami disociacijos simptomai, iškreiptas savęs vaizdas (10), žemesni akademiniai pasiekimai, žemas socioekonominis statusas (14), hipervyriškumas, agresija ir pyktis (dėl vyriškumo stereotipų visuomenėje) (16).
Buvo atliktas tyrimas, siekiant išsiaiškinti, ar vaikystėje patirtos traumos buvo tiesiogiai susijusios su išsivysčiusiu sunkios depresijos sutrikimu; arba paauglystėje išgyventa nelaimė aiškiai turėjo įtakos potrauminio streso sutrikimui (PTSS). Tyrimo metu paaiškėjo, kad, patyrus traumą iki 12 m. amžiaus, yra sąlyginai didesnė tikimybė susirgti depresija, o PTSS atveju tokių rezultatų negauta. Tai rodo ir neurobiologijos mokslas bei vystymosi psichologija.
Vystymosi psichologijos tyrimai parodė, kad vaikystėje patirtos stiprios neigiamos emocijos gali stabdyti nuotaikos bei emocinio reguliavimo mechanizmų brandą. Taigi vaikystėje patirtus traumą sukėlusius išgyvenimus vaiko galvos smegenys perdirba skirtingai nuo suaugusiojo. Sunkus stresas, išgyventas ankstyvaisiais gyvenimo periodais, padidina pogumburio-hipofizės-antinksčių ašies jautrumą suaugusiojo amžiuje. Tai didina depresijos tikimybę. Epidemiologiniai tyrimai patvirtina, kad vaikystėje patirtos intensyvios neigiamos emocijos (ypač seksualinė prievarta) vaidina labai svarbų vaidmenį suaugusio žmogaus psichopatologijos vystymuisi (17, 18).
Kokios bus vaikystėje patirtos seksualinės prievartos pasekmės, lemia visa grandis veiksnių, pavyzdžiui, jeigu vaikas patyrė seksualinę prievartą, tai dar nereiškia, kad stipriai pasireikš trauminė seksualizacija. O jeigu ir pasireikš, tai nereiškia, kad auka įsitrauks į prostituciją, ir taip toliau. Iš tiesų ilgalaikių pasekmių tikimybė ir laipsnis priklauso tiek nuo aukos charakteristikos (ypač raidos periodo) (19), tiek nuo prievartautojo asmeninių bruožų ir jo prievartinių veiksmų pobūdžio (10, 15), tiek nuo aplinkinių reakcijos ir požiūrio į prievartą.
KAIP KALBĖTI SU VAIKU, ATSKLEIDUSIU APIE SEKSUALINĖS PRIEVARTOS PATIRTĮ?
• Ramiai išklausykite vaiką, stenkitės neprarasti savitvardos. Nerodykite jausmų, išlikite ramūs, net jei supykote ar išsigandote. Labai svarbu įsidėmėti, kad jūs pykstate ne ant vaiko! Vaikas gali klaidingai suprasti jūsų pyktį ar pasibjaurėjimą tuo, kas atsitiko, ir manyti, kad dabar jūs bjauritės ar pykstate ant jo.
• Nedramatizuokite to, ką išgirdote, bet ir neapsimeskite, kad nieko neatsitiko.
• Tikėkite vaiku, neneikite, nes vaikai retai meluoja apie seksualinę prievartą. Pasikliaukite vaiku, kad ir kaip būtų sunku tuo patikėti, pasakykite vaikui, kad juo tikite, ir parodykite, kad jį suprantate.
• Nekritikuokite vaiko dėl to, kas atsitiko, nekaltinkite, nesmerkite ir negėdinkite. Paaiškinkite, kad jis nėra kaltas dėl to, kas įvyko. Vaikui labai svarbu išgirsti tokius žodžius: „Tai ne tavo kaltė”, „Tu nieko negalėjai padaryti”.
• Paskatinkite vaiką kalbėti apie savo išgyvenimus ir išsklaidykite situaciją gaubiantį slaptumą. Galite pasakyti:
„Už visa, kas atsitiko, atsakingas (tavo tėvas, dėdė, auklėtojas), tačiau tu buvai į tuos veiksmus įtrauktas, ir dabar papasakok man, kaip tai vyko.”
• Pagirkite ir padėkokite vaikui už tai, kad jums pasisakė: „Gerai, kad tu man apie tai papasakojai.”
• Leiskite jam klausinėti ir atsakykite tokiais žodžiais, kad jis viską suprastų.
• Klausykitės ir atsakykite į vaiko klausimus sąžiningai. Jei vaikas klausia, ar su juo niekada taip daugiau neatsitiks, pirmiausia kyla noras patikinti, kad jis daugiau niekada nebus nuskriaustas. Bet ar tikrai mes galime tai pažadėti? Pasakykite vaikui: „Pasistengsiu padaryti taip, kad jaustumeis saugus ir kad tavęs daugiau niekas neskriaustų.”
• Pripažinkite, kad vaikas gali būti labai prisirišęs prie savo prievartautojo. Padėkite vaikui suvokti, kad nepritariate prievartautojo veiksmams (5).
KUR KREIPTIS, JEI VAIKAS PATYRĖ PRIEVARTĄ
Kreiptis gali gydytojas, gydymo įstaigos socialinis darbuotojas arba artimieji. Informaciją, kur reikia kreiptis, reikėtų suteikti prievartos nenaudojančiam tėvui/motinai ar globėjui. Ją reikėtų pateikti kuo konkrečiau, nurodant adresą, telefoną. Taip pat svarbu sustiprinti motyvaciją, paaiškinant, kokias žalingas pasekmes daro ir darys prievarta vaikui, suteikti palaikymą, pasakant, kad ji/ jis neprivalo tik savo jėgomis spręsti šią problemą, o turi siekti profesionalų pagalbos.
Įtarus ar žinant, kad vaikas patyrė prievartą arba yra išnaudojamas, reikia kreiptis į savo rajono, kuriame gyvenate, Vaikų teisių apsaugos tarnybas (VTAT). Taip pat galima kreiptis į policiją: įprastu būdu 02 arba 112, bet geriausia – tiesiai į prokurorus (galima užeiti į bet kurią nuovadą, klausti
Nepilnamečių reikalų inspektoriaus arba prokuroro). Pagal naują baudžiamąjį kodeksą vaikas bus apklausiamas vieną kartą, nuvežus jį į teismą, kartu privalomai dalyvaus vienas iš globėjų. Minėtos tarnybos rūpinasi teisine prievartos aukos puse. Svarbu, kad vaikui ir šeimai (nesmurtaujantiems tėvams,
APIBENDRINIMAS
Seksualinis vaikų išnaudojimas – tai sudėtingas reiškinys, prasidedantis prievartautojo siekimu kontakto su vaiku, o pasibaigiantis ilgalaikėmis pasekmėmis aukai. Šiuo metu seksualinės prievartos prieš vaikus problema yra mokslininkų plačiai tyrinėjama, tačiau visuomenėje vis dar nepakankamai suprantama ir apipinta daugelio mitų (2 lentelė) (7). Svarbu nelikti abejingiems šiai problemai ir tinkamai reaguoti.
Žurnalas „Internistas“