Osteoartito diagnostika ir gydymas

Osteoartritas yra klasikinė su amžiumi susijusi liga. Kadangi ji dažnai apibūdinama kaip lėtinė degeneracinė sąnarių liga, dauguma žmonių mano, kad ši patologija neišvengiamai susijusi su vyresniu amžiumi. Sergant osteoartritu, sąnario kremzlės irimas ir nykimas yra pagrindinis požymis, kuris kartais priskiriamas nusidėvėjimui. Manoma, kad vien tik senyvas amžius nesukelia osteoartrito, tiesiog senstant atsiranda palankesnių sąlygų šiai ligai vystytis. Pokyčiai aplink sąnarį (įskaitant sarkopeniją ir pablogėjusią propriocepciją) bei sąnario viduje (įskaitant ląstelių ir matricos pokyčius jungiamajame audinyje) prisideda prie šios ligos vystymosi, kai yra ir kitų osteoartrito rizikos veiksnių. Didelę įtaką osteoartrito išsivystymui turi nutukimas, sąnario traumos ar nestabilumas, genetika ir anatomija [1]. Straipsnyje apžvelgsime osteoartrito diagnostiką, gydymą.

Osteoartrito paplitimas tarp vyresnių žmonių

Osteoartritas yra dažniausia sąnarių liga pasaulyje ir viena labiausiai paplitusių pagyvenusių žmonių skausmo ir negalios priežasčių [2, 3]. Remiantis pasauline literatūra ir moksliniais tyrimais, šios sąnarių degeneracinės ligos apibrėžimas yra gana įvairus ir skirtingas, tačiau teigiama, kad vyresnis amžius yra vienas svarbiausių osteoartrito išsivystymo ir progresavimo rizikos veiksnių. Radiografiniai pokyčiai, ypač osteofitozė, dažnai nustatomi pagyvenusiems žmonėms, tačiau vien tik osteofitų vertinimas gali iškreipti tikrąjį osteoartrito paplitimo skaičių. Vien tik sąnarių skausmo vertinimas taip pat nėra tikslus, nes skausmas gali pasireikšti ir dėl kitų ligų (pvz., dėl bursito), būdingų vyresnio amžiaus suaugusiesiems. Tyrime, kuriame dalyvavo 480 lėtinio kelio skausmo varginamų vyresnių nei 65 metų asmenų, duomenys rodo, kad tik apie 50 proc. buvo nustatyti rentgenologiniai kelio sąnario osteoartritui būdingi požymiai [4]. Neseniai atliktoje sisteminėje apžvalgoje [5] buvo lyginamas kelio sąnario skausmo paplitimas ir rentgenologiniai kelio sąnario osteoartrito požymiai. Nustatyta, kad skausmas ir dideli pakitimai sąnario rentgenogramose nekoreliuoja. Tačiau Duncan su kolegomis, tirdami kelio sąnario klinikinio įvertinimo tyrimus, įrodė, kad, stiprėjant kelio skausmui, simptomų ir rentgenologinių požymių neatitikimas mažėja [6].

Osteoartrito simptomai

Pagrindiniai osteoartrito simptomai yra sąnarių skausmas, jų sustingimas, judesių amplitudės sumažėjimas. Simptomai dažniausiai pasireiškia viename ar keliuose sąnariuose vidutinio ar vyresnio amžiaus žmonėms. Ligai progresuojant, gali sutrikti pusiausvyra, pasireikšti raumenų silpnumas, kitos ligos (pvz., fibromialgija) [8]. Osteoartrito simptomai [10]:

  • skausmas – susijęs su sąnario krūviu. Kuo daugiau apkraunamas sąnarys, tuo ir skausmas gali būti stipresnis. Ilsintis skausmas dažniausiai sumažėja. Skausmas gali būti skirstomas į 3 stadijas. Pirmosios stadijos skausmas yra susijęs su didele sąnario apkrova, yra aštrus, išsivystantis viršijus paciento fizines galimybes. Antrosios stadijos skausmas yra dažnesnis, kylantis užsiimant kasdiene veikla, gali pasireikšti ir sąnario sustingimo epizodai. Trečiosios stadijos skausmas yra bukas ir nuolatinis, dažnai banguojantis ir varginantis, stipriai bloginantis gyvenimo kokybę ir apribojantis judesius. Skausmas dažniausiai yra stipriausias vėlyvą popietę ir vakarais, tačiau kartais gali pasireikšti ir rytais, ką tik atsibudus [9]. Retesniais atvejais skausmas vargina ir naktį, pacientams sunku išsimiegoti;
  • judesių amplitudės sumažėjimas (tiek aktyvių, tiek pasyvių judesių) atsiranda dėl ant kaulo susiformavusių osteofitų, kapsulės sustorėjimo ir sinovijos išviešėjimo;
  • kai kuriems pacientams būdingas kaulinis patinimas, kuris išsivysto dėl kaulų ir kremzlių remodeliacijos, osteofitų. Dažniausiai jis išsivysto mažuose sąnariuose (interfalanginiuose, metatarsofalanginiuose sąnariuose) [10];
  • sąnarių deformacija yra ženklas, kad liga yra pažengusi ir sparčiai progresuoja.

Osteoartritas dažniausiai progresuoja kelio, klubo, pirštų interfalanginiuose, pėdų sąnariuose. Rečiau yra pažeidžiamas alkūnės, riešo, peties ir čiurnos sąnarys.
Generalizuota osteoartrito forma pasireiškia distaliniuose interfalanginiuose, nykščio bazės ir pėdos pirmojo piršto sąnariuose, apatiniuose kaklo, kelio ir klubo sąnariuose [11].

Generalizuota ligos forma išsivysto per keletą metų. Simptomai paprastai prasideda rankose vidutinio amžiaus pacientams ir vėliau, per keletą dešimtmečių, paveikia kitus sąnarius. Klinikinis išplitusios ligos požymis yra Heberdeno mazgai, kurie susiformuoja distaliniuose interfalanginiuose sąnariuose [11]. Heberdeno mazgus dažnai lydi proksimalinių tarpfalanginių sąnarių Bušaro mazgeliai. Heberdeno ir Bušaro mazgeliai būdingesni moterims negu vyrams [12].

Osteoartritą galima įtarti remiantis klinikiniais požymiais, tačiau diagnozei patvirtinti praktiškai visuomet atliekami radiologiniai tyrimai. Pats paprasčiausias ir prieinamiausias radiologinis tyrimas yra rentgenograma. Rentgeno nuotraukoje galima nustatyti osteofitus, sąnarinio tarpo susiaurėjimą, subchondrinę sklerozę ir kaulų cistas [13]. Sąnarinio tarpo susiaurėjimas parodo, kiek yra pažeista sąnarinė kremzlė. Tačiau rentgenograma nėra jautrus tyrimas, jei liga yra ankstyvosios stadijos [10].

Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) nėra rutiniškai atliekamas tyrimas, tačiau jis gali pagelbėti nustatyti ankstyvąją ligos stadiją ir diferencijuoti nuo kitų ligų. MRT padeda nustatyti kremzlės defektus ir kaulų čiulpų pažeidimus. Kartais atliekama ir sąnario ertmės punkcija, ištiriamas sinovijos skystis. Dažniausiai jame nėra arba yra labai mažai baltųjų kraujo kūnelių (mažiau negu 2 000 ląst./mm3).

Osteoartritas dažniausiai vystosi abiejose plaštakose simetriškai. Vienu metu pažeidžiamas vienas ar keli sąnariai [14]. Simptomai gali būti banguojantys ir vyrauti vis skirtinguose sąnariuose – distaliniuose interfalanginiuose, nykščio bazės, proksimaliniuose interfalanginiuose, antrajame ir trečiajame metakarpofalanginiuose sąnariuose. Pacientai gali skųstis, kad skausmas prasideda pirštų galuose ir plinta pirštais žemyn į delną, t. y. skausmas migruoja ir vieno priepuolio metu skauda vis skirtingus sąnarius [14]. Pacientai, kuriems neskauda sąnarių, gali skųstis plaštakų sąnarių sustingimu. Simptomai dažniausiai po truputį progresuoja maždaug pusei pacientų per ateinančius 6 metus.

Heberdeno ir Bušaro mazgeliai dažniau nustatomi moterims, turinčioms artimų giminių, sergančių osteoartritu. Simptomai prasideda vidutinio amžiaus moterims, neretai menopauzės laikotarpiu. Skausmas būna banguojantis, sąnariai sustingę. Pirmiausia pažeidžiami pirštų interfalanginiai sąnariai. Ligos pradžioje patinsta pirštų minkštieji audiniai, metams bėgant sąnarių skausmas aprimsta, pradeda formuotis Heberdeno ir Bušaro mazgeliai, susiformavę mazgeliai nėra skausmingi, sumažėja judesių amplitudė. Dar vėliau formuojasi sąnarių deformacijos (radialinė ar ulnarinė deviacija).

Kita retesnė ir agresyvesnė ligos forma yra erozinis osteoartritas. Jai būdingi visi minėti simptomai, tačiau šiai formai būdingos ir parestezijos, uždegiminis ligos periodas tęsiasi ilgiau ir agresyviau. Erozinis osteoartritas pažeidžia interfalanginius sąnarius. Ligai progresuojant, vystosi sąnarinio tarpo susiliejimas.

Vyresniems negu 50 metų pacientams kelio sąnario osteoartritas yra dažniausia apatinių galūnių negalios priežastis [10]. Liga progresuoja abiejuose kelio sąnariuose, tačiau viena pusė pažeidžiama labiau. Pacientai skundžiasi kelio sąnario skausmu, kuris lokalizuojasi priekiniame ir vidiniame kelio sąnario paviršiuje. Skausmas stiprėja ilgai sėdint, stojantis nuo žemos kėdės, lipant laiptais į viršų ar žemyn (lipant žemyn, skausmas būna stipresnis) [10]. Skausmas priekiniame kelio paviršiuje, kuris plinta distaliau, rodo, kad liga jau yra pažengusi. Skausmas gali būti nuolatinis, varginti naktį [10]. Nugarinį kelio paviršių skauda rečiau, nebent yra susiformavusi Bakerio cista.

Osteoartrito gydymo principai

Osteoartritu sergančių pacientų gydymas grindžiamas šiais principais: priežiūra turi būti tęstinė, pritaikyta pacientams pagal individualius jų poreikius, turi būti orientuota į patį pacientą. Pacientai turi būti mokomi apie šią ligą, jos etiologiją, rizikos veiksnius (ypač tuos, kurie yra modifikuojamieji ir yra konkretūs pacientui), prognozę. Pacientui reikėtų paaiškinti visas gydymo galimybes, jų privalumus ir trūkumas. Manoma, kad ši informacija pacientą paskatina pačiam aktyviai rūpintis savo sveikata [15].

Osteoartrito gydymo tikslas yra sumažinti skausmą, pagerinti judėjimo funkciją, apsaugoti sąnarius nuo ligos progresavimo. Svarbu koreguoti ir rizikos veiksnius. Deja, šiuo metu nėra jokių specifinių vaistų, kurie būtų skirti osteoartritui gydyti ir jo progresavimui sustabdyti [16]. Prieš skiriant gydymą, reikėtų įsitikinti, ar pasirinktas gydymas tikrai yra tinkamas pacientui.

Nefarmakologinis gydymas pacientams, sergantiems osteoartritu, turėtų būti taikomas visuomet, nesvarbu, ar yra skiriami medikamentai, ar ne. Nefarmakologinės priemonės yra svorio kontrolė, fiziniai pratimai, pėdos įtvarai ir paciento mokymas. Fiziniai pratimai turi panašų efektą kaip ir nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo [17]. Aerobinių ir jėgos pratimų derinys yra tinkamas osteoartrito sukeltiems simptomams malšinti, tačiau kiekvienam pacientui pratimai turėtų būti individualizuoti.

Antsvorio turintiems ar nutukusiems pacientams svorio sumažinimas bent 10 proc. kartu su sveika mityba, fiziniais pratimais gali sumažinti skausmą net 50 proc. [10]. Svorio kontrolė rekomenduojama net plaštakų osteoartritu sergantiems pacientams.

Farmakologinę terapiją reikėtų skirti tuomet, kada nemedikamentinės priemonės nėra veiksmingos ar osteoartritas yra stipriai pažengęs į priekį. Medikamentus reikėtų skirti tik esant aktyviems ligos simptomams, nes nė vienas vaistų nėra ligą modifikuojantis. Pagrindiniai vaistai, skiriami osteoartritui gydyti, yra vietinio poveikio arba peroraliniai nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo. Dozė turėtų būti skiriama minimali, tačiau turėtų efektyviai malšinti skausmą ir uždegimą. Neretai pacientai, sergantys osteoartritu, linkę piktnaudžiauti vaistais, todėl didėja gastrointestinio kraujavimo, inkstų funkcijos sutrikimo rizika. Pacientams, sergantiems cukriniu diabetu, arterine hipertenzija, be nesteroidinių vaistų nuo uždegimo, reikėtų skirti ir protonų siurblio inhibitorių.

Jei medikamentinis gydymas nebėra efektyvus, skiriamas chirurginis gydymas. Osteoartritas yra gydomas endoprotezavimo operacija. Prieš operaciją reikėtų įvertinti paciento gretutines ligas, skausmo stiprumą, ar pacientas neserga depresija, nes net ir po operacijos apie 20 proc. (po kelio endoprotezavimo operacijos) ir 9 proc. (po klubo sąnario endoprotezavimo operacijos) gali ir toliau skųstis vidutinio stiprumo ar net stipriu pooperaciniu ilgalaikiu skausmu [18]. Didėja komplikacijų rizika po operacijos, todėl neretai prireikia papildomos revizinės operacijos [19].

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad artroskopinės kelio sąnario operacijos, kurių metu atliekamos dalinės menisektomijos, negyvybingų audinių pašalinimas (depridementas) nėra efektyvesnės negu konservatyvusis gydymas, tačiau klubo sąnario artroskopija kai kuriais atvejais gali būti naudinga [20, 21].

Apibendrinimas

Pagrindiniai osteoartrito simptomai yra sąnarių skausmas, sustingimas ir judesių ribotumas. Dažniausiai vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonėms pažeidžiamas vienas ar keli sąnariai. Vienas veiksnių, kodėl vystosi osteoartritas, yra antro tipo kolageno sumažėjimas senstant. Antro tipo kolagenas yra viena pagrindinių sudedamųjų kremzlės dalių. Osteoartrito vystymuisi svarbūs ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, nutukimas, paveldimumas, anatomija, sąnarių traumos. Osteoartritas pažeidžia plaštakų, kelių, klubų, pirštų sąnarius.
Osteortrito diagnozė patvirtinama MRT (rentgenogramose matomi osteofitai, sąnarinio tarpo sumažėjimas, subchondrinė sklerozė, kaulinės cistos). Gydymas  yra sudėtinis ir parenkamas kiekvienam pacientui individualiai.

Gyd. Eglė Virbickaitė
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos fakultetas

LITERATŪRA

1. Shane Anderson A, et al. Why is Osteoarthritis an Age-Related Disease? Best Pract Res Clin Rheumatol. 2010 Feb; 24(1): 15. doi: 10.1016/j.berh.2009.08.006.
2. Arden N, Nevitt MC. Osteoarthritis: epidemiology. Best practice & research. 2006 Feb;20:3–25.
3. Lawrence RC, et al. Estimates of the prevalence of arthritis and other rheumatic conditions in the United States: Part II. Arthritis Rheum. 2008 Jan;58:26–35.
4. Miller ME, et al. Modifiers of change in physical functioning in older adults with knee pain: the Observational Arthritis Study in Seniors (OASIS) Arthritis Rheum. 2001 Aug;45:331–339
5. Bedson J, Croft PR. The discordance between clinical and radiographic knee osteoarthritis: a systematic search and summary of the literature. BMC musculoskeletal disorders. 2008;9:116. 
6. Duncan R, et al. Symptoms and radiographic osteoarthritis: not as discordant as they are made out to be? Ann Rheum Dis. 2007 Jan;66:86–91.
7. http://inkospor.lt/naujienos-79/lt/kolagenas-ir-jo-svarba-zmogui-31.html.
8. Sale JE, Gignac M, Hawker G. The relationship between disease symptoms, life events, coping and treatment, and depression among older adults with osteoarthritis. J Rheumatol 2008; 35:335.
9. Allen KD, et al. Daily pain variations among patients with hand, hip, and knee osteoarthritis. Osteoarthritis Cartilage 2009; 17:1275.
10. Michael Doherty, MA, MD, FRCP, FHEA, Abhishek Abhishek, MBBS, MD, FRCP, PhD. Clinical manifestations and diagnosis of osteoarthritis. Dec 02, 2019. UpToDate
11. Kellgren JH, Moore R. Generalized osteoarthritis and Heberden’s nodes. Br Med J 1952; 1:181.
12. Kellgren et al. Genetic factors in generalized osteo-arthrosis Ann Rheum Dis 1963; 22:237.
13. Hayashi D, Roemer FW, Guermazi A. Imaging for osteoarthritis. Ann Phys Rehabil Med 2016; 59:161.
14. Zhang W, et al. EULAR evidence-based recommendations for the diagnosis of hand osteoarthritis: report of a task force of ESCISIT. Ann Rheum Dis 2009; 68:8.
15. Hill J, Bird H. Patient knowledge and misconceptions of osteoarthritis assessed by a validated self-completed knowledge questionnaire (PKQ-OA). Rheumatology (Oxford) 2007; 46:796.
16. McAlindon TE, et al. OARSI guidelines for the non-surgical management of knee osteoarthritis. Osteoarthritis Cartilage 2014; 22:363.
17. Punzi L, Ramonda R, Sfriso P. Erosive osteoarthritis. Best Pract Res Clin Rheumatol 2004; 18:739.
18. Beswick AD, et al. What proportion of patients report long-term pain after total hip or knee replacement for osteoarthritis? A systematic review of prospective studies in unselected patients. BMJ Open 2012; 2:e000435.
19. Kalichman L, Hunter DJ. Lumbar facet joint osteoarthritis: a review. Semin Arthritis Rheum 2007; 37:69.
20. van Eerd M, et al. 5. Cervical facet pain. Pain Pract 2010; 10:113.
21. Macías-Hernández SI, et al. Glenohumeral osteoarthritis: overview, therapy, and rehabilitation. Disabil Rehabil 2017; 39:1674.