Karščiavimas – tai nenormalus temperatūros pakilimas, kaip specifinio biologinio atsako komponentas, kurį sukelia ir kontroliuoja centrinė nervų sistema. Karščiavimas yra viena dažniausių vaikų kreipimosi į šeimos gydytoją ar pediatrą priežasčių, sudarančių apie trečdalį visų konsultacijų [1–3].
Tėvų, globėjų ar mokytojų susirūpinimas dėl sunkių karščiavimo priežasčių (pvz., sunkios bakterinės infekcijos) ir klaidinga nuomonė apie karščiavimą, kaip pakankamą trigerį smegenų pažaidai, paskatino pasaulyje plisti karščiavimo fobiją [1, 4, 5]. Keliose klinikinėse studijose nustatyta, kad didelė dalis tėvų, globėjų ar mokytojų duoda vaikams antipiretikų net tada, kai temperatūra pakyla minimaliai ar vaikas visai nekarščiuoja. Medikamentai, mažinantys temperatūrą, skiriami netinkamomis dozėmis, tarp dozių nedaroma tinkamų intervalų [4–6]. Karščiavimas yra fiziologinis mechanizmas, pasižymintis teigiamu poveikiu kovojant su infekcija, ir nėra susijęs su ilgalaikėmis neurologinėmis komplikacijomis [7]. Vienintelis karščiuojančio vaiko gydymo tikslas yra palengvinti diskomfortą, bet ne sumažinti kūno temperatūrą [8].
Netinkamas karščiavimo gydymas gali pavėlinti diagnozės nustatymą, padidinti antipiretikų perdozavimo riziką. Yra kitų veiksnių, galinčių padidinti vaistų toksiškumą: dviejų antipiretikų derinys [9], rektalinių vaisto formų vartojimas [10], antipiretikų skyrimas esant kontraindikacijoms dėl kitų gretutinių ligų [11]. Perdėtas gydymas gali turėti reikšmingą ekonominį poveikį mažų ir vidutinių bei didelių pajamų valstybėms.
Straipsnyje apžvelgiamos karščiuojančių vaikų simptominio gydymo galimybės.
Karščiuojantys vaikai: pradinio gydymo rekomendacijos
Karščiavimas – svarbus klinikinis požymis. Pirmasis žingsnis karščiuojant vaikui – nustatyti karščiavimo priežastį. Nustačius priežastį, pagrindinis karščiavimo gydymo tikslas yra pagerinti vaiko savijautą [16, 18].
Pacientai, tėvai, globėjai itin dažnai nusprendžia gydyti karščiavimą nepasitarę su sveikatos priežiūros specialistais. Dauguma pacientų ir globėjų įsitikinę, kad karščiavimas yra žalingas, todėl bet koks temperatūros pakilimas reikalauja neatidėliotino gydymo, nepaisant karščiavimo priežasties ar jo poveikio [17, 19, 21]. Norint paneigti šiuos įsitikinimus, būtinas pacientų, tėvų, globėjų švietimas [13, 15, 16]. 8 klinikinių studijų, kuriose vertintas karščiavimo ir dažnai pasitaikančių infekcijų pradinis gydymas, sisteminėje apžvalgoje nustatyta, kad pacientų ir jų tėvų mokymas dar prieš vaikui susergant turėjo didelę reikšmę pagerinant medikamentinį gydymą bei su sveikatos priežiūra susijusį tėvų elgesį susirgus vaikui [22].
Svarbiausios pradinio karščiavimo gydymo rekomendacijos
- Karščiavimas yra ne liga, bet fiziologinis organizmo atsakas.
- Vaikui nesergant kitomis gretutinėmis ligomis, dauguma karščiavimo atvejų praeina savaime, jei yra nustatyta karščiavimo priežastis ir yra užtikrinama adekvati hidratacija netekus skysčių. Karščiavimas nesukelia smegenų pažeidimo. Esant sunkios ligos požymių, būtina konsultuotis su sveikatos priežiūros specialistu.
- Nėra įrodymų, kad karščiavimas pablogina ligos eigą.
- Pirmosios priemonės mažinant temperatūrą vaikui turėtų būti gausesnis skysčių vartojimas, gulimasis režimas.
- Karščiavimui mažinti antipiretikų galima skirti tik tada, jei vaikas jaučia didelį diskomfortą, pavyzdžiui, sumažėja aktyvumas, vaikas nebegeria pakankamai skysčių.
- Temperatūros nukritimas išgėrus antipiretikų nepadeda atskirti, kokia infekcija serga vaikas – virusine ar bakterine.
- Vaikai, kuriems skiriami antipiretikai, neturi būti žadinami, kad išgertų medikamentus.
- Vaikams, gaunantiems karščiavimą mažinančius vaistus, neturėtų būti skiriami sudėtiniai vaistai nuo peršalimo ir kosulio, kurių sudėtyje dažnai būna antipiretikų. Skiriant abu vaistus, padidėja perdozavimo rizika.
- Antipiretikai turi būti dozuojami pagal svorį, o ne amžių. Rekomenduojant gydymą antipiretikais, per mažos jų dozės ar perdozavimo rizika gali būti sumažinta, jei gydytojas suteikia raštiškas dozavimo instrukcijas bei matavimo priemonę (pvz., sugraduotą švirkštą skystiems antipiretikams) [67]. Instrukcijose turėtų būti nurodyta vaisto formulė ir koncentracija; kaip tinkamai pamatuoti reikiamą vaisto kiekį; skyrimo dažnis; kaip vertinti atsaką; kada nutraukti; kada indikuotina kreiptis į gydytoją.
- Rekomendacijos dėl tinkamo antipiretikų laikymo.
Antipiretikų skyrimo indikacijos
Antipiretikai padeda atkurti normalų termoreguliacinį mechanizmą. Dažniausiai vaikams skiriami antipiretikai yra acetaminofenas ir ibuprofenas. Nerekomenduojama skirti aspiriną dėl sąsajos su Reyeʼaus sindromu [16].
Gretutinėmis ligomis nesergančių vaikų karščiavimo gydymas nėra patvirtintas [12, 14]. Sprendimas dėl karščiavimo gydymo turi būti priimtas atsižvelgiant į kiekvieną atvejį individualiai bei įvertinant vaiko būklę – kokia yra karščiavimą sukėlusi liga, diskomforto lygis.
Nėra įrodymų, kad karščiavimo mažinimas sumažina sergamumą ir mirtingumą dėl febrilios ligos, išskyrus atvejus, kai egzistuoja karščiavimą sukėlusios priežastys, apribojančios galėjimą toleruoti padidėjusius metabolinius poreikius. Svarbūs karščiavimo gydymo antipiretikais privalumai yra diskomforto palengvinimas ir skysčių netekimo ir dehidratacijos rizikos sumažinimas [16]. Antipiretikai pasižymi skausmą mažinančiu poveikiu, kuris padeda pagerinti bendrą savijautą. Svarbūs karščiavimo gydymo trūkumai – per vėlai nustatoma karščiavimą sukėlusi priežastis ir antipiretikų toksiškumas. Nėra aišku, ar karščiavimo gydymas padidina tam tikrų infekcijų komplikacijų riziką.
Indikacijos trumpalaikiam karščiavimo gydymui [12, 15]:
- šokas;
- neurologinė ar širdies ir plaučių liga, kita būklė, padidinanti metabolizmo greitį (pvz., nudegimai, pooperacinė būklė);
- skysčių ir elektrolitų disbalansas;
- didelė temperatūra (pvz., ≥40 °C);
- diskomfortas;
- sunki galvos trauma.
Gydymas būtinas vaikams, kai yra pakilusi temperatūra ir yra galima hipertermija, tačiau hipertermijos gydymas nuo karščiavimo gydymo skiriasi. Antipiretikai nėra efektyvūs vaikams, patyrusiems šiluminį smūgį, be to, gali paskatinti išsivystyti kepenų pažeidimą ar koagulopatiją.
Antipiretinio vaisto pasirinkimas vaikams, sergantiems lydinčia patologija, turi būti paremtas gretutinėmis būklėmis (pvz., esant kepenų nepakankamumui, nerekomenduojama skirti acetaminofeną) arba siekimu išvengti antipiretikų sąveikos su vaistais, skirtais lydinčioms ligoms gydyti (pvz., selektyvieji serotonino reabsorbcijos inhibitoriai gali paskatinti ibuprofeno antitrombocitinį poveikį).
Kai gydymas antipiretikais indikuotinas vaikams, nesergantiems gretutinėmis ligomis, arba sergantiems patologija, kuri neturi įtakos antipiretiko pasirinkimui, rekomenduojama pradėti gydymą peroraliniu acetaminofenu. Alternatyva acetaminofenui – ibuprofenas, ypač tinkamas siekiant slopinti uždegimą kartu su antipiretiku. Paciento ir tėvų pageidavimas yra svarbiausias veiksnys pasirenkant antipiretinį gydymą, nes gydyti karščiavimą jie dažnai nusprendžia nepasitarę su sveikatos priežiūros specialistu. Atsitiktinių imčių klinikiniuose tyrimuose nustatyta, kad acetaminofenas ir ibuprofenas yra efektyvesni mažinant temperatūrą, palyginti su placebu. Ibuprofenas yra šiek tiek efektyvesnis, ilgiau veikiantis nei acetaminofenas [68–73]. Gairėse rekomenduojamas pirmojo pasirinkimas vaistas yra acetaminofenas dėl ilgalaike gydymo patirtimi paremto palankaus veikimo profilio skiriant terapines dozes [12].
Acetaminofeno ir ibuprofeno derinys nėra rekomenduojama dėl neaiškaus dozavimo, padidėjusio toksiškumo ir karščiavimo fobijos [16, 18, 30, 31]. Nors gydymas acetaminofeno ir ibuprofeno deriniu galėtų būti efektyvesnis mažinant karščiavimą, palyginti su gydymu vienu medikamentu, nėra įrodyta, kad efektyvesnis karščiavimo mažinimas yra kliniškai reikšmingas [32, 33]. Pateikta nedaug informacijos apie gydymo vaistų deriniu poveikį vaikų diskomfortui arba palankiam veikimo profiliui. Susirūpinimą kelia kepenų ir inkstų pažeidimas, ypač skysčių netekusiems vaikams [32, 34–36].
Išliekant didelei temperatūrai ir būklei negerėjat per 3–4 val. po acetaminofeno arba ibuprofeno paskyrimo, tikslinga keisti gydymą, t. y. vietoj acetaminofeno skirti ibuprofeno arba atvirkščiai [14].
Acetaminofenas – pirmojo pasirinkimo antipiretikas
Dažnai vaikų karščiavimui gydyti rekomenduojamas acetaminofenas dėl ilgalaike patirtimi paremto palankaus veikimo profilio skiriant terapines dozes [12]. Nerekomenduojama acetaminofeną skirti vaikams, mažesniems nei 3 mėnesių amžiaus, prieš tai nepasikonsultavus su gydytoju, nes šios amžiaus grupės pacientams karščiavimas gali būti vienintelis sunkios infekcijos požymis.
Acetaminofeno dozė skaičiuojama pagal svorį – 10–15 mg/kg vienoje dozėje (maksimali vienkartinė dozė – 1 g). Skiriamas peroraliai kas 4–6 val. (ne daugiau nei 5 dozės per parą). Maksimali paros dozė – 75 mg/kg/p. (iki 4 g/p.) [16].
Apie 80 proc. karščiuojančių vaikų, gydomų acetaminofenu, temperatūra sumažėja 1–2 °C [16, 37]. Acetaminofenas pradeda veikti 30–60 min. po paskyrimo, veikimo piką pasiekia 3–4 val. Veikimo trukmė – 4–6 val.
Skiriant tinkamomis dozėmis, acetaminofenas nesukelia nepageidaujamų reiškinių [29, 38]. 2013 metų rugpjūtį Jungtinių Amerikos Valstijų maisto ir vaistų administracija išleido saugumo pranešimą apie sunkias ir galimai mirtinas su acetaminofenu susijusias odos reakcijas, įskaitant Stevenso-Johnsono sindromą, toksinę epidermio nekrolizę, ūmią generalizuotą egzanteminę pustuliozę. Šios reakcijos gali ištikti pirmą kartą paskyrus acetaminofeną arba bet kuriuo vartojimo laikotarpiu [83]. Reakcijos yra labai retos (apžvalgoje minėti 107 atvejai nuo 1969 iki 2012 metų), be to, gali ištikti vartojant ir kitus antipiretikus. Vaikai, kuriems išsivysto odos pažeidimai, turi nutraukti acetaminofeno vartojimą ir skubiai kreiptis į gydytoją.
Acetaminofeno perdozavimas gali būti letalus. Acetaminofeno galima perdozuoti vartojant jį kartu su sudėtiniais vaistais nuo kosulio ir peršalimo, kurių sudėtyje yra acetaminofeno, netinkamai dozuojant vaistą, nepateikus aiškių vartojimo rekomendacijų [16, 40].
Ibuprofenas – antipiretikas, slopinantis uždegimą
Ibuprofenas rekomenduojamas pradiniam gydymui vaikams, vyresniems nei 6 metų, kai pageidaujamas ne tik antipiretinis, bet ir antiuždegiminis poveikis (pvz., vaikui, sergančiam juveniliniu artritu), bei yra užtikrinta hidratacija [12].
Ibuprofeno dozė yra 10 mg/kg (maksimali vienkartinė dozė – 600 mg) peroraliai kas 6 val. Maksimali paros dozė yra 400 mg/kg–2,4 g/p. [16]. Išgertas ibuprofenas pradeda veikti po <60 min. ir pasiekia veikimo piką, sumažindamas temperatūrą 1–2 °C 3–4 val. Veikimo trukmė – 6–8 val. Ibuprofeno, nepasikonsultavus su gydytoju, negalima skirti jaunesniems nei 3 mėnesių vaikams, nes karščiavimas gali būti vienintelis sunkios infekcijos klinikinis požymis.
Rekomendacijos dėl ibuprofeno skyrimo 3–6 mėnesių vaikams įvairiose valstybėse skiriasi [41]. Jungtinėse Amerikos Valstijose ibuprofeno suspensijos vartojimas patvirtintas vaikams, vyresniems nei 6 mėnesių. Kitose valstybėse ibuprofenas gali būti patvirtintas vaikams, vyresniems nei 3 metai, bei sveriantiems >5 kg. <6 mėnesių vaikai turi padidėjusią inkstų toksiškumo riziką, nes jų inkstų funkcija yra santykinai ribota [16]. Keliuose klinikiniuose tyrimuose buvo vertinta inkstų toksiškumo rizika gydant ibuprofenu karščiuojančius jaunesnius nei 6 mėnesių vaikus. Aiški rizikos svarba nebuvo nustatyta [41–45].
Nepageidaujami ibuprofeno reiškiniai gali pasireikšti gastritu ir kraujavimu iš virškinimo trakto [90]. Vaistas, jei yra skiriama tinkama dozė ir jis vartojamas kartu su maistu / pavalgius, yra palankaus veikimo profilio [29, 47]. Tiesa, yra nustatytų ūmaus inkstų pažeidimo atvejų skiriant ibuprofeną tinkamomis dozėmis [48]. Ibuprofeno perdozavimas gali pasireikšti skiriant vaistą kartu su sudėtiniais vaistais nuo peršalimo ir kosulio, kurių sudėtyje yra ibuprofeno, neprižiūrint vaisto vartojimo, nepateikus aiškių vartojimo rekomendacijų [16]. Ibuprofeno perdozavimas, palyginti su acetaminofeno perdozavimu, gydomas paprasčiau [49].
Ar galima skirti ibuprofeno ir acetaminofeno derinį?
Gydant karščiuojantį vaiką, nerekomenduojama skirti acetaminofeno ir ibuprofeno derinį ar vieną vaistą keisti kitu. Nors šis derinys ar vieno vaisto keitimas kitu gali efektyviau sumažinti temperatūrą, nėra įrodyta, kad šis sumažėjimas yra kliniškai reikšmingas [32, 33]. Trūksta duomenų apie sudėtinio ar pakeičiamojo gydymo poveikį vaiko diskomfortui palengvinti ar palankiam veikimo profiliui. Gajos ir teorinės įžvalgos apie inkstų ir kepenų pažeidimą, ypač dehidratuotiems vaikams [32, 34–36].
2013 metų sisteminėje apžvalgoje buvo apžvelgti 6 atsitiktinių imčių klinikinių tyrimų rezultatai. Tyrimuose, kuriuose buvo vertintas gydymo efektyvumas deriniu ar pakeitimo vienas į kitą antipiretikų terapija, palyginti su monoterapija, dalyvavo 915 tiriamųjų [32]. Atskiruose tyrimuose buvo naudojamos skirtingos temperatūros vertės karščiuojant, temperatūros matavimo vietos (rektaliai, pažastyje), dozavimas, stebėjimo periodai išeitims įvertinti [33, 43, 50–54].
Tyrimų rezultatai parodė, kad sudėtinė terapija sumažino vidutinę temperatūrą 1 val. po gydymo (vidutinis skirtumas –0,27 °C, 95 proc. PI nuo –0,45 iki –0,08; 2 klinikiniai tyrimai – 163 tiriamieji) ir 4-ą valandą po gydymo (vidutinis skirtumas –0,70 °C, 95 proc. PI nuo –1,05 iki –0,35; 2 klinikiniai tyrimai, 173 pacientai), nors vidutinė temperatūra monoterapijos grupėse 1-ą ir 4-ą valandą po gydymo buvo <38 °C [32]. Keliems vaikams, gydomiems sudėtine terapija, išliko arba prasidėjo febrilus karščiavimas 4-ą valandą po gydymo (2 proc. ir 23 proc., 95 proc. PI 0,02–0,42; 2 klinikiniai tyrimai, 196 tiriamieji).
Klinikiniuose tyrimuose gydymas pakeičiant vieną antipiretiką kitu buvo susijęs su vidutinės temperatūros sumažėjimu 1 val. po antrojo vaisto skyrimo (vidutinis skirtumas –0,6 °C, 95 proc. PI nuo –0,94 iki –0,26; 2 tyrimai, 78 tiriamieji), nors vidutinė temperatūra skiriant monoterapiją buvo ≤38 °C [32]. Keliems vaikams, vieną antipiretiką pakeitus kitu, išliko arba prasidėjo febrilus karščiavimas 3-ią valandą po antrojo vaisto paskyrimo (11 proc. ir 45 proc., 95 proc. PI 0,11–0,55; 2 klinikiniai tyrimai, 109 pacientai).
Viename klinikiniame tyrime sudėtinis gydymas palygintas su gydymu vieną vaistą pakeičiant kitu. Nenustatyta jokio skirtumo mažinant vidutinę temperatūrą ar vaikų, kuriems išliko ar prasidėjo febrilus karščiavimas, proporcijoje [54].
Klinikiniuose tyrimuose buvo vertinti kiti parametrai (ne vien temperatūra). Viename jų nebuvo nustatyta reikšmingo skirtumo palengvinant diskomfortą gydant antipiretikų deriniu ir monoterapija [53]. Kito tyrimo rezultatai parodė, kad vieną antipiretiką pakeičiant kitu vaikų tėvai nenurodė efektyvumo skirtumų, išskyrus didesnį temperatūros sumažėjimą [33]. Dar viename tyrime buvo gauti tokie rezultatai: vaikai, gydyti vieną antipiretiką pakeičiant kitu, mažesniais balais įvertino skausmo kriterijų, palyginti su vaikais, gydytais monoterapija. Kadangi nebuvo aišku, ar tinkamai buvo laikytasi gydymo antipiretikais režimo, tyrimo rezultatus interpretuoti sunku [51].
Amerikos pediatrų akademijos klinikinėje apžvalgoje apie vaikų karščiavimą ir jo gydymą antipiretikais pranešama, kad gydymas aceteminofeno ir ibuprofeno deriniu gali padidinti netinkamo dozavimo tikimybę bei prisideda prie vadinamosios karščiavimo fobijos [16]. Panašiai gydymą deriniais vertina ir Italijos pediatrų draugija. Jos parengtose gairėse karščiuojančius vaikus nerekomenduojama gydyti acetaminofeno ir ibuprofeno deriniu [18]. Nacionalinis sveikatos priežiūros ir kompetencijos institutas nerekomenduoja acetaminofeno ir ibuprofeno skirti kartu. Rekomendacijose siūloma vieną antipiretiką keisti kitu tik tais atvejais, jei persistuoja vaiko distresas ar diskomfortas [14]. Nusprendus skirti gydymą deriniu ar vieną antipiretiką pakeisti kitu, būtina aiškiai pateikti dozavimo, skyrimo intervalų rekomendacijas.
Gydymo antipiretikais trukmė
Gydymo antipiretikais trukmė priklauso nuo atsako į gydymą. Gydymo tikslas yra užtikrinti vaikui komfortą [16]. Ilgesnis antipiretikų vartojimas nėra reikalingas, nes daugiausia febrilių vaikų būklių sudaro savaime praeinančios virusinės infekcijos. Vertinimas dėl antrinės bakterinės infekcijos turi būti užtikrintas vaikams, kuriems karščiavimas ir diskomfortas išlieka daugiau nei 2–3 dienas.
Atsako į gydymą antipiretikais vertinimas
Gydymas antipiretikais turi palengvinti diskomfortą. Prižiūrintiems karščiuojantį vaiką asmenims svarbiausia yra stebėti bendrą vaiko būklę (sunkios ligos požymius – letargiją, kaklo įtempimą, pakitusią neurologinę būklę, petechinį ar purpurinį bėrimą, kt.), aktyvumo lygį, užtikrinti adekvačią vaiko hidrataciją. Tai yra svarbiau nei temperatūros pokyčių stebėjimas. Tiek skiriant acetaminofeną, tiek ibuprofeną atsakas į gydymą turi pasireikšti per 60 min. Veikimo pikas – po 3–4 val. nuo vaisto suvartojimo [16]. Jei temperatūra nesumažėja ir vaiko diskomfortas nepalengvinamas praėjus 3–4 val. po acetaminofeno / ibuprofeno suvartojimo, kai kurie ekspertai rekomenduoja acetaminofeną keisti ibuprofenu ar atvirkščiai [14]. Nėra klinikinių studijų, kuriose būtų vertintas tokio gydymo efektyvumas. Teoriškai kai kuriems vaikams karščiavimą geriau veikia vienas antipiretikas nei kitas.
Ilgiau nei 4–5 dienas išliekantis febrilus karščiavimas, nedidelis maksimalios temperatūros padidėjimas, naujų lokalių simptomų pasireiškimas leidžia įtarti alternatyvias diagnozes ar bakterinę infekciją. Tokiu atveju vaiko būklę būtinai turi įvertinti gydytojas [16].
Amerikos pediatrų akademijos parengtoje klinikinėje apžvalgoje nerekomenduojama be gydytojo apžiūros skirti acetaminofeno mažesniems nei 3 mėnesių vaikams, o ibuprofeno – mažesniems nei 6 mėnesių vaikams [16].
Išorinis šaldymas – šiluminio smūgio gydymo metodas
Išorinis šaldymas – tai metodas šiluminiam smūgiui ir kitoms karštį sukeliančioms ligoms gydyti, kai, norint išvengti organų pažeidimo, reikia skubiai atvėsinti kūną. Rutiniškai išorinis šaldymas nėra rekomenduojama temperatūrai mažinti vaikams (kurie anksčiau buvo sveiki), sergantiems ūmine liga, pasireiškiančia febriliu karščiavimu. Atsitiktinių imčių klinikiniuose tyrimuose, kuriuose gydymas antipiretikais kartu naudojant šaltą kompresą buvo palygintas su monoterapija antipiretikais, nustatyta, kad šalto kompreso papildomas teigiamas poveikis mažinant temperatūrą buvo trumpalaikis, o kompreso uždėjimas buvo susijęs su padidėjusiu diskomfortu [55–57].
Išorinis šaldymas gali būti skiriamas kaip papildoma priemonė gydant antipiretikais, kai reikalingas didesnis ir greitesnis temperatūros sumažinimas, nei galėtų būti pasiekiamas vien vaistais. Tokiu atveju antipiretikus reikia skirti mažiausiai 30 min. prieš išorinį šaldymą [13]. Antipiretikais pirmiausia būtina atkurti temoreguliacinį mechanizmą, kitaip išorinis šaldymas gali padidinti karščio gamybą organizme [12]. Galimos indikacijos skirti antipiretikus kartu su mechaniniu šaldymu yra:
- neaiški pakilusios temperatūros priežastis (šiluminis smūgis ar karščiavimas);
- karščiavimas su šiluminiu smūgiu;
- gretutinė neurologinė liga, dėl kurios gali sutrikti temperatūros kontrolė, blogas atsakas į antipiretikus.
Rekomenduojami kompresai šiltu ar drungnu vandeniu (~30 °C). Nors temperatūros sumažinimas gali būti greitesnis naudojant šalto vandens kompresą, šis metodas pasižymi didesniu diskomfortu. Alkoholio kompresai nerekomenduojami, nes jo garai gali būti absorbuojami ir sukelti centrinės nervų sistemos toksiškumą [58]. Šaldančios antklodės gali būti naudojamos hospitalizuotiems kritinės būklės pacientams, kurių temperatūros kontrolė yra sutrikusi (pvz., po ūminių galvos traumų).
Ar yra alternatyvių karščiavimo gydymo metodų?
Alternatyvią terapiją praktikuojantys asmenys rekomenduoja įvairius vaistus, pavyzdžiui, kalcio laktatą. Šių medikamentų efektyvumas ir palankaus veikimo profilis nėra patvirtintas klinikiniais tyrimais, todėl nėra rekomenduojami įrodymais pagrįstoje medicinoje.
Apibendrinimas
Karščiavimas yra viena dažniausių vaikų kreipimosi į šeimos gydytoją ar pediatrą priežasčių. Vienintelis karščiavimo gydymo tikslas yra palengvinti diskomfortą, bet ne sumažinti kūno temperatūrą. Karščiavimo gydymo indikacijos yra šokas, gretutinės patologijos, skysčių ir elektrolitų disbalansas, ≥40 °C temperatūra, vaiko diskomfortas. Pirmojo pasirinkimo antipiretikas gydant vaikus – acetaminofenas, o tinkama gydymo alternatyva – ibuprofenas.
STRAIPSNIO AUTORĖ – Gyd. Agnė Petrėnaitė, Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas
LITERATŪRA
1. Crocetti M, Moghbeli N, Serwint J. Fever phobia revisited: have parental misconceptions about fever changed in 20 years? Pediatrics 2001;107:1241–6.
2. Sullivan JE, Farrar HC. Section on clinical pharmacology and therapeutics, Committee on Drugs, fever and antipyretic use in children. Pediatrics 2011;127:580–7.
3. Bertille N, Fournier-Charriere E, Pons G, et al. Managing fever in children: a national survey of parents’ knowledge and practices in France. PLoS One 2013;8:e83469.
4. Karwowska A, Nijssen-Jordan C, Johnson D, et al. Parental and health care provider understanding of childhood fever: a Canadian perspective. CJEM 2002;4:394–400.
5. Betz MG, Grunfeld AF. ‘Fever phobia’ in the emergency department: a survey of children’s caregivers. Eur J Emerg Med 2006;13:129–33.
6. Lubrano R, Paoli S, Bonci M, et al. Acetaminophen administration in pediatric age: an observational prospective cross-sectional study. Ital J Pediatr 2016;42:20.
7. Kramer MS, Naimark LE, Roberts-Brauer R, et al. Risks and benefits of paracetamol antipyresis in young children with fever of presumed viral origin. Lancet 1991;337:591–4.
8. Richardson M, Lakhanpaul M. Guideline Development Group and the Technical Team. Assessment and initial management of feverish illness in children younger than 5 years: summary of NICE guidance. BMJ 2007;334:1163–4.
9. Hay AD, Costelloe C, Redmond NM, et al. Paracetamol plus ibuprofen for the treatment of fever in children (PITCH): randomized controlled trial. BMJ 2008;337:a1302.
10. Bilenko N, Tessler H, Okbe R, et al. Determinants of antipyretic misuse in children up to 5 years of age: a cross-sectional study. Clin Ther 2006;28:783–93.
11. Matziou V, Brokalaki H, Kyritsi H, et al. What Greek mothers know about evaluation and treatment of fever in children: an interview study. Int J Nurs Stud 2008;45:829–36.
12. Ward MA, Hannemann NL. Fever: Pathogenesis and treatment. In: Feigin and Cherry’s Textbook of Pediatric Infectious Diseases, 8th ed, Cherry JD, Harrison G, Kaplan SL, et al (Eds), Elsevier, Philadelphia 2018. p.52.
13. Schmitt BD. Fever in childhood. Pediatrics 1984; 74:929.
14. National Institute for Health and Care Excellence. Feverish illness in children (CG160). May 2013. http://guidance.nice.org.uk/CG160 (Accessed on June 14, 2013).
15. El-Radhi AS. Why is the evidence not affecting the practice of fever management? Arch Dis Child 2008; 93:918.
16. Section on Clinical Pharmacology and Therapeutics, Committee on Drugs, Sullivan JE, Farrar HC. Fever and antipyretic use in children. Pediatrics 2011; 127:580.
17. May A, Bauchner H. Fever phobia: the pediatrician’s contribution. Pediatrics 1992; 90:851.
18. Chiappini E, Venturini E, Remaschi G, et al. 2016 Update of the Italian Pediatric Society Guidelines for Management of Fever in Children. J Pediatr 2017; 180:177.
19. Crocetti M, Moghbeli N, Serwint J. Fever phobia revisited: have parental misconceptions about fever changed in 20 years? Pediatrics 2001; 107:1241.
20. Enarson MC, Ali S, Vandermeer B, et al. Beliefs and expectations of Canadian parents who bring febrile children for medical care. Pediatrics 2012; 130:e905.
21. Teagle AR, Powell CV. Is fever phobia driving inappropriate use of antipyretics? Arch Dis Child 2014; 99:701.
22. Peetoom KK, Smits JJ, Ploum LJ, et al. Does well-child care education improve consultations and medication management for childhood fever and common infections? A systematic review. Arch Dis Child 2017; 102:261.
23. Yin HS, Wolf MS, Dreyer BP, et al. Evaluation of consistency in dosing directions and measuring devices for pediatric nonprescription liquid medications. JAMA 2010; 304:2595.
24. Wilson JT, Brown RD, Kearns GL, et al. Single-dose, placebo-controlled comparative study of ibuprofen and acetaminophen antipyresis in children. J Pediatr 1991; 119:803.
25. Perrott DA, Piira T, Goodenough B, Champion GD. Efficacy and safety of acetaminophen vs ibuprofen for treating children’s pain or fever: a meta-analysis. Arch Pediatr Adolesc Med 2004; 158:521.
26. Walson PD, Galletta G, Braden NJ, Alexander L. Ibuprofen, acetaminophen, and placebo treatment of febrile children. Clin Pharmacol Ther 1989; 46:9.
27. Sidler J, Frey B, Baerlocher K. A double-blind comparison of ibuprofen and paracetamol in juvenile pyrexia. Br J Clin Pract Suppl 1990; 70:22.
28. Kauffman RE, Sawyer LA, Scheinbaum ML. Antipyretic efficacy of ibuprofen vs acetaminophen. Am J Dis Child 1992; 146:622.
29. Pierce CA, Voss B. Efficacy and safety of ibuprofen and acetaminophen in children and adults: a meta-analysis and qualitative review. Ann Pharmacother 2010; 44:489.
30. Nabulsi M. Is combining or alternating antipyretic therapy more beneficial than monotherapy for febrile children? BMJ 2009; 339:b3540.
31. Purssell E. Systematic review of studies comparing combined treatment with paracetamol and ibuprofen, with either drug alone. Arch Dis Child 2011; 96:1175.
32. Wong T, Stang AS, Ganshorn H, et al. Combined and alternating paracetamol and ibuprofen therapy for febrile children. Cochrane Database Syst Rev 2013; :CD009572.
33. Kramer LC, Richards PA, Thompson AM, et al. Alternating antipyretics: antipyretic efficacy of acetaminophen versus acetaminophen alternated with ibuprofen in children. Clin Pediatr (Phila) 2008; 47:907.
34. Zaffanello M, Brugnara M, Angeli S, Cuzzolin L. Acute non-oliguric kidney failure and cholestatic hepatitis induced by ibuprofen and acetaminophen: a case report. Acta Paediatr 2009; 98:903.
35. Del Vecchio MT, Sundel ER. Alternating antipyretics: is this an alternative? Pediatrics 2001; 108:1236.
36. Mayoral CE, Marino RV, Rosenfeld W, Greensher J. Alternating antipyretics: is this an alternative? Pediatrics 2000; 105:1009.
37. McIntyre J, Hull D. Comparing efficacy and tolerability of ibuprofen and paracetamol in fever. Arch Dis Child 1996; 74:164.
38. Lavonas EJ, Reynolds KM, Dart RC. Therapeutic acetaminophen is not associated with liver injury in children: a systematic review. Pediatrics 2010; 126:e1430.
39. US Food and Drug Administration. Acetaminophen: Drug safety communication – association with risk of serious skin reactions. www.fda.gov/Drugs/DrugSafety/ucm363041.htm (Accessed on September 04, 2013).
40. Rajanayagam J, Bishop JR, Lewindon PJ, Evans HM. Paracetamol-associated acute liver failure in Australian and New Zealand children: high rate of medication errors. Arch Dis Child 2015; 100:77.
41. Ziesenitz VC, Zutter A, Erb TO, van den Anker JN. Efficacy and Safety of Ibuprofen in Infants Aged Between 3 and 6 Months. Paediatr Drugs 2017; 19:277.
42. Walsh P, Rothenberg SJ, Bang H. Safety of ibuprofen in infants younger than six months: A retrospective cohort study. PLoS One 2018; 13:e0199493.
43. Yue Z, Jiang P, Sun H, Wu J. Association between an excess risk of acute kidney injury and concomitant use of ibuprofen and acetaminophen in children, retrospective analysis of a spontaneous reporting system. Eur J Clin Pharmacol 2014; 70:479.
44. Lesko SM, Mitchell AA. The safety of acetaminophen and ibuprofen among children younger than two years old. Pediatrics 1999; 104:e39.
45. Lesko SM, Mitchell AA. Renal function after short-term ibuprofen use in infants and children. Pediatrics 1997; 100:954.
46. Berezin SH, Bostwick HE, Halata MS, et al. Gastrointestinal bleeding in children following ingestion of low-dose ibuprofen. J Pediatr Gastroenterol Nutr 2007; 44:506.
47. Lesko SM, Mitchell AA. An assessment of the safety of pediatric ibuprofen. A practitioner-based randomized clinical trial. JAMA 1995; 273:929.
48. Misurac JM, Knoderer CA, Leiser JD, et al. Nonsteroidal anti-inflammatory drugs are an important cause of acute kidney injury in children. J Pediatr 2013; 162:1153.
49. Hall AH, Smolinske SC, Conrad FL, et al. Ibuprofen overdose: 126 cases. Ann Emerg Med 1986; 15:1308.
50. Erlewyn-Lajeunesse MD, Coppens K, Hunt LP, et al. Randomised controlled trial of combined paracetamol and ibuprofen for fever. Arch Dis Child 2006; 91:414.
51. Sarrell EM, Wielunsky E, Cohen HA. Antipyretic treatment in young children with fever: acetaminophen, ibuprofen, or both alternating in a randomized, double-blind study. Arch Pediatr Adolesc Med 2006; 160:197.
52. Nabulsi MM, Tamim H, Mahfoud Z, et al. Alternating ibuprofen and acetaminophen in the treatment of febrile children: a pilot study [ISRCTN30487061]. BMC Med 2006; 4:4.
53. Hay AD, Costelloe C, Redmond NM, et al. Paracetamol plus ibuprofen for the treatment of fever in children (PITCH): randomised controlled trial. BMJ 2008; 337:a1302.
54. Paul IM, Sturgis SA, Yang C, et al. Efficacy of standard doses of Ibuprofen alone, alternating, and combined with acetaminophen for the treatment of febrile children. Clin Ther 2010; 32:2433.
55. Thomas S, Vijaykumar C, Naik R, et al. Comparative effectiveness of tepid sponging and antipyretic drug versus only antipyretic drug in the management of fever among children: a randomized controlled trial. Indian Pediatr 2009; 46:133.
56. Alves JG, Almeida ND, Almeida CD. Tepid sponging plus dipyrone versus dipyrone alone for reducing body temperature in febrile children. Sao Paulo Med J 2008; 126:107.
57. Purssell E. Physical treatment of fever. Arch Dis Child 2000; 82:238.
58. Moss MH. Alcohol-induced hypoglycemia and coma caused by alcohol sponging. Pediatrics 1970; 46:445.