Šiandieninis Druskininkų miestas
yra laikomas moderniu tarptautiniu kurortu, teikiančiu aukštos kokybės
sveikatingumo paslaugas bei siūlančiu sveiką gyvenseną skatinančias
pramogas. Tiesa, tokį statusą šis miestas įgijo neatsitiktinai.
Ilgametės sanatorinio gydymo tradicijos bei paslaptį savyje saugantys
mineraliniai vandenys – per amžius prigiję šio kurorto sinonimai.
Gydomosios vandens galios – žinomos nuo seno
Prieš metus Druskininkai šventė 220-metų sukaktį, kai paskutinysis
Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Stanislavas Augustas
Poniatovskis 1794 metų dekretu Druskininkus paskelbė gydomąja vietove.
„Tačiau apie gydomąsias šios vietovės vandenų savybes dar XVIII
amžiaus pradžioje žinojo liaudies gydytojai, – teigia UAB „Druskininkų
Rasa“ komercijos direktorius Šarūnas Bardauskas. – Sūručiai miesto
vandenį naudojo gydymo tikslais: tuometiniai vietos gyventojai buvo
pastebėję, kad panemunės šaltinių vanduo greičiau gydo žaizdotas kojas,
be to šis vanduo gerina ir gyvulių savijautą.“
Valdovus labiau susidomėti sūriais Druskininkų šaltiniais paskatino
istorinės aplinkybės. Po pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo
1772 metais valstybė prarado druskų kasyklas Lenkijoje. Respublikos
valdovo pavedimu, buvo ištirti visi šalies teritorijoje esantys sūrieji
vandenys.
Deja, ištyrus šaltinius, buvo nuspręsta, kad jie netinkami valgomajai
druskai gaminti. „Kita vertus, paaiškėjo, kad šaltinių vandens cheminė
sudėtis panaši į Europos mineralinių vandenų, naudojamų gydymui, –
pastebi Š.Bardauskas. – Mineralinio vandens, oficialaus naudojimo
gydymui, pradžia siejama su I.Fonbergeno darbu „Druskininkų mineralinio
vandens aprašymas“, parašytu 1838 metais.
Čia nurodoma dviejų mineralinio vandens šaltinių, tinkamų gydyti,
cheminė sudėtis, ypatybės ir ligos, kurias jie geriausiai gydo. Po
keleto dešimtmečių, 1882 metais buvo įsteigta AB Druskininkų mineralinių
vandenų draugija.“
Druskininkai vakar ir šiandien
Per keletą šimtmečių nuo Druskininkų miestelio įkūrimo pradžios
kurortas tapo ne tik gydymo sūriaisiais šaltiniais, purvu, kumysu, bet
ir pramogų vieta. Sovietmečiu įkurtos Purvo gydyklos šiandien tapo
Druskininkų gydykla, Vandens gydykla – Vandens parku.
Pasak Š.Bardausko, šiuo metu Druskininkuose yra daugiau negu 10
naudojamų šaltinių. „Šie šaltiniai skirstomi į geriamuosius ir skirtus
vonioms. Žemesnės mineralizacijos vandenys skirti gerti, o itin aukštos
mineralizacijos vandenimis galima mėgautis tik maudantis voniose.
Šaltinių mineralizacija aukšta, dėl to organizmas per odą lengvai
pasisavina mineralines medžiagas.“ – teigia UAB „Druskininkų Rasa“
atstovas.
Skirtingos rūšys – skirtingiems tikslams
„Mokslininkų teigimu, mineralinis vanduo, atsižvelgiant į mineralinių
medžiagų kiekį, būna geriamasis, gydomasis-geriamasis ir gydomasis.
Daugumos Druskininkų šaltinių mineralizacija yra daugiau kaip 2 000
mg/l, todėl juos galima priskirti prie gydomųjų-geriamųjų ir gydomųjų.“ –
teigia Š.Bardauskas.
Geriamieji mineraliniai vandenys išsiskiria unikaliu skoniu. „Šių
vandenų skonį lemia savita mineralų kompozicija, taigi, ragaujant
skirtingų šaltinių mineralinius vandenis, galima lengvai atskirti
savitus jų skonius“ – pastebi pašnekovas.
Paklaustas, kokie šaltiniai naudingiausi žmogaus organizmui,
Š.Bardauskas atsako: „Vieno šaltinio išskirti tiesiog nėra galimybės,
nes kiekvieno žmogaus poreikiai ir vandens nauda skiriasi.“
Parduodamo vandens rūšys ir ypatumai
„Kita vertus, be natūralaus mineralinio vandens, Lietuvoje vanduo
skirstomas į šaltinio, stalo ir geriamąjį. Čia būtų galima kalbėti apie
skirtumus ir naudą organizmui“ – teigia UAB „Druskininkų Rasa“ atstovas.
Pašnekovo teigimu, geriamasis vanduo, palyginti su kitais vandenimis,
yra mažiausiai vertingas produktas: „Fasuotas geriamasis vanduo
dažniausiai tiekiamas viešai, tačiau jis gali būti minkštinamas arba
valomas fizikiniais ar cheminiais būdais. Taip pat gali būti apdorojamas
dezinfekuojamomis priemonėmis.“
Š.Bardauskas atskleidžia, jog stalo vanduo dažniausiai yra gaminamas
geriamąjį vandenį skiedžiant su natūraliu mineraliniu vandeniu arba jame
tirpinant sausas mineralines medžiagas. „Šis vanduo gaminant gali būti
aromatizuojamas kvapiosiomis medžiagomis. Nors į jo sudėtį įeina
mineralinių medžiagų, stalo vanduo savo savybėmis neprilygsta natūraliam
mineraliniam vandeniui.“ – pastebi pašnekovas.
Šaltinio vanduo, išgaunamas iš požeminių vandens telkinių arba
gręžinių, į butelius išpilstomas gavybos vietoje. „Tai aukštos kokybės
vanduo, jo išgavimui įrengtas gręžinys turi atitiki griežtus ES
reikalavimus.
Nors šaltinio vanduo neprivalo būti oficialiai pripažintas, tačiau jo
sudėtis turi atitikti geriamajam vandeniui keliamus saugos ir kokybės
reikalavimus, – teigia Š.Bardauskas. – Esminis skirtumas, skiriantis
šaltinio vandenį nuo mineralinio vandens – nekontroliuojama šaltinio
vandens mineralų kompozicija.
Šiam vandeniui nėra taikomi labai griežti reikalavimai, t. y. jo
mineralinių medžiagų sudėties pastovumas nėra kontroliuojamas. Tuo
tarpu, mineralinio vandens kompozicija privalo išlikti stabili.“
Vandens išskirtinumas – stabilumas
„Tik stabilūs vandenys gali įgauti mineralinio vandens statusą.
Stabilumas, šiuo atveju, reiškia, jog net ir po metų nusipirkus
mineralinio vandens butelį, jame esantis mineralų kiekis yra toks, koks
užrašytas etiketėje, – teigia UAB „Druskininkų Rasa“ atstovas. – Dėl
šios priežasties mineralinio vandens išgavimo ir priežiūros procesas –
išskirtinai sudėtingas.
Išgręžę gręžinį turime mažiausiai metus laiko atlikti pumpavimus, kol
nusistovi pastovus komponentų kiekis. Vėliau turime užtikrinti, jog kas
mėnesį išgaunamo mineralinio vandens kiekis būtų pastovus. Taigi,
gamintojai yra atsakingi už gaminamo mineralinio vandens kokybę. Ji turi
būti nepriekaištinga.“