Patyrę medikai žino, jog nuo vaiko kūno sudėjimo priklauso tai, į kokias
ligas jis linkęs bei kaip šiomis ligomis jis sirgs, rašo zdr.ru. Senovės
klasikinė filosofija byloja, kad žmonės pagal konstituciją skirstomi į tris
pagrindinius tipus: „limfatikus“, „alergikus“ ir „artritikus“.
Ypač akivaizdžiai šie trys tipai pasireiškia dvejų-trejų metų vaikams. Šiais
laikais daugelis pediatrų būna netgi negirdėję apie tokį skirstymą – bet kaip
pagalbinis metodas jis gali gerokai padėti ir gydytojui, ir tėvams, nes patars,
kokių vaiko sveikatos problemų galima tikėtis.
Trys esminiai tipai
Tvirtas, linkęs į apkūnumą vaikas su šviesia, grietinėlės atspalvio švelnia oda
– „limfatikas“.
Mažylis, turintis tvirtą, pieno spalvos-pilkšvą odą ir labiau nei kitų vaikų
išryškėjusius rankų pirštų sąnarius – „alergikas“.
Aukštas, lieknas, sausas šakalėlis su dideliais apvaliais keliais ir alkūnėmis,
plokščia krūtinės ląsta – „artritikas“.
Dar prieš tris dešimtmečius pediatras galėjo parašyti diagnozę „limfatinė
diatezė“ arba „alerginė diatezė“ – ir bet kuris jo kolega tučtuojau suprasdavo
ne tik kuo vaikas serga, bet ir koks tai vaikas apskritai. Nes skirtingų
konstitucijos tipų vaikai ir serga skirtingai. Vaiko konstitucija apsprendžia
organizmo reakcijos į virusų, bakterijų ir bet kokio kito išorės poveikio greitį
bei stiprumą.
Netyčinis eksperimentas
Tai nutiko labai seniai. Vaikų namuose, kuriuose gydytoju-konsultantu dirbo šio
straipsnio autorius, prasidėjo viršutinių kvėpavimo takų virusinė infekcija.
Visi 60 vaikų nuo 3 iki 7 metų krito į lovas tą pačią dieną. Bet kaip skirtingai
jie sirgo!
Vienų temperatūra buvo neaukšta, bet savijauta tiesiog siaubinga: jie lovose
gulėjo pasliki lyg virtos žuvys. Kitų liga prasidėjo nuo kosulio ir slogos, o
temperatūra pradėjo kilti tik antrą parą. Bet už tai pakilo iki tiek, kad vos
užteko termometro skalės. O treti tiesiog prarado apetitą ir buvo labai irzlūs,
kaprizingi.
Siekiant supaprastinti darbą sau ir vaikų namų personalui, medikas vaikus į
palatas suskirstė ne pagal amžiaus grupes, o pagal simptomatiką. Antrą-trečią
epidemijos dieną pastebėta, kad daugiausiai sunkumų kėlę ligoniai – visi kaip
vienas „limfatikai“. Būtent nuo jų palatų buvo pradedama rytinė vizitacija.
Šie putlūs, patinusiais veidukais, užsikimšusiomis nosytėmis ir padidėjusiais
limfmazgiais vaikai neskubėdami „virškino“ virusinę infekciją.
Dar keletą savaičių po ligos nerimą kėlė jų kosčiojimai, netikėti temperatūros
pakilimai, virškinimo sutrikimai, patinusios tonzilės.
Vėliau buvo lankomi „alergikų“ miegamieji – ir iškart stebindavo kvėpavimo takų
bei virškinimo sistemos alergijos apraiškų įvairovė, išryškėjusi kvėpavimo
sistemos infekcijos metu. Kas ketvirtą iš šių vaikų vėliau visą mėnesį teko
gydyti nuo alergijos simptomų. O vienam vaikui po šio peršalimo pasireiškė
alerginio rinito požymiai.
Pacientų apžiūra būdavo baigiama pačių triukšmingiausių ir irzliausių ligonių,
kurie visi buvo „artritikai“, palatomis. Pakarščiavę dvi-tris dienas, jie
greitai bei ryžtingai įveikė virusą. Bet koks buvo jų elgesys po ligos!
Psichoneurologė, apžiūrėjusi šiuos vaikus, griebėsi už galvos: didžioji dalis
jos darbo, įdėto auklėjant šiuos išdaigininkus, nuėjo šuniui ant uodegos.
Šie vaikų namų vaikai pademonstravo visas konstitucijos ypatybes sergant ūmiomis
infekcinėmis ligomis. O vėlesniais metais dirbant pediatru straipsnio autorius
tik patvirtino savo pastebėjimų rezultatus.
Koks gydytojas jums svarbiausias?
Jei jūsų vaikas – „limfatikas“, tai jis visada ilgai ir nuobodžiai grumsis netgi
su nestipriomis infekcijomis. Jis – „drėgnos malkos“. Dėmesingai stebėkite jo
gerklę: pusė tokio žmogučio vaikystės ligų bus susijusios su nosimi, gerkle ir
ausimis.
Neskubinkite tokio vaiko sveikimo proceso: „limfatikui“ reikia daug laiko
stipriam imunitetui įgyti.
Pagrindinis „limfatiko“ gydytojas – imunologas. Jis būtinai turi stebėti jūsų
vaiką. Tokį vaiką reikia skiepyti pagal individualų grafiką, nes „limfatikai“
neprognozuojamai reaguoja į standartinius ir kitiems vaikams saugius preparatus
bei gydymo metodus. Jei auginate „alergiką“, tai prisiminkite, kad į peršalimo
ligas jis visada reaguos bauginančiai stipriai ir įsižiebs kaip sausos malkos.
Jo silpnoji vieta – alerginės „uodegos“, liekančios po bet kokios infekcijos.
Tai – privalomas atlygis už greitai susidarantį agresyvų imuninį atsaką.
Pats svarbiausias „alergiko“ gydytojas, savaime aišku, yra alergologas. Be jo
patarimo ir leidimo neduokite vaikui nei hormoninių preparatų (taip pat ir
tepalų), nei antibiotikų. Su alergologu suderinkite ir visas dietas,
pasikonsultuokite prieš chirurgines operacijas.
Konstitucinė „artritikų“ savybė – „nervinis aidas“. Kvėpavimo takų ligomis jie
perserga be kokių nors didesnių sunkumų, bet hormonų apykaitos įtampa,
neišvengiama kovojant su bet kokia infekcija, stipriai išderina jų
psichoneurologinės sistemos veiklą. Po ligos „artritikų“ nesivaldymas būna itin
akivaizdus.
Pats svarbiausias gydytojas „artritikui“ – psichoneurologas. Jis apsaugos vaiką
nuo nemalonių ligos pasekmių ar bent jau tas pasekmes sušvelnins.