Vienam iš keturių žmonių nors kartą gyvenime prireikia perpilti kraujo. Todėl visi esame suinteresuoti rūpintis, kad ištikus nelaimei gydymo įstaigoje pakaktų mums reikalingo kraujo, iš anksto patikimai ištirto ir paruošto perpylimui, be jokių mirtinų užkratų. Per kraują gali būti perduoti ŽIV, hepatitas/4350″>hepatito C ir hepatito B virusai – infekcijos, labai dažnai pasiglemžiančios ligonio gyvybę. Ar tiesa, kad ir šiandien, kai medicina ir technologijos geba daryti tikrus stebuklus, negalime būti tikri dėl kraujo perpylimo metu gaunamo kraujo saugumo? Kokiais metodais tiriamas donorų kraujas Lietuvoje? Ar reikia susirūpinti? Kaip turėtų elgtis atsakingos institucijos, kad būtų apsaugota potencialių aukų gyvybė? Apie tai "Lietuvos žinių" apskritojo stalo diskusijoje mintimis dalijosi Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro" direktorius docentas Saulius ČAPLINSKAS, Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė Dangutė MIKUTIENĖ, Santariškių ligoninės Hepatologijos centro vadovas, Lietuvos gastroenterologų draugijos prezidentas profesorius Jonas VALANTINAS VšĮ Nacionalinio kraujo centro direktorius docentas Vytenis KALIBATAS ir LŽ žurnalistas Gintaras MIKŠIŪNAS. Dienraštis diskutuoti kvietė ir Sveikatos apsaugos ministerijos atstovą, viceministrą Artūrą Skiką, atsakingą už donorų kraujo saugumo reglamentavimą. Redakcija siekė sužinoti, kaip esamą situaciją vertina ją reguliuojanti institucija ir kodėl ji nekreipia dėmesio į Lietuvos gydytojų kreipimusis bei prašymus keisti esamą tvarką. Deja, viceministras į diskusiją neatvyko.
Mirtinomis ligomis užsikrėtė per kraujo perpylimą
Prof. J. Valantinas.
Nesaugus donorų kraujas pavojingas tuo, kad žmogus kraujo perpylimo metu gali būti užkrėstas labai sunkiai gydomomis ligomis, tokiomis kaip hepatitas C ir hepatitas B. Šios ligos klastingos – ilgą laiką jos nepasireiškia jokiais simptomais. Nors virusinis hepatitas C gali pasireikšti ir ūmiai, dažniausiai susergama lėtiniu hepatitu. Tuomet daugelį metų apie savo ligą žmogus nieko neįtaria, o vėlyvojoje stadijoje ji smogia visu smarkumu.
Kokiu būdu žmogus užsikrėtė, nustatyti labai sunku. Jei asmens ligos istorijoje yra kraujo perpylimas – tai jis ir gali būti infekcijos priežastis. Prieš 15 metų Lietuvoje vykdėme tyrimą, siekdami išsiaiškinti, kokios yra užsikrėtimų hepatitais priežastys. Apklausėme sergančiuosius ir nustatėme, kad 26 proc. atvejų hepatitais užsikrėtė donorai, o 10 proc. – kraujo perpylimą patyrę žmonės. Šiemet atlikome analogišką tyrimą. Kaip susirgimo priežastį donorystę dabar įvardino tik 3 proc. apklaustųjų, o manančių, kad sunkia liga užsikrėtė kraujo perpylimo metu išliko nemažai – 5 proc. tyrime dalyvavusių asmenų. Ne paslaptis, jog ir dabar pasitaiko atvejų, kai mes – gydytojai – nujaučiame, kad ligoniai buvo užkrėsti kraujo perpylimo metu.
G. Mikšiūnas.
Jei ligonis kraujo perpylimo metu užkrečiamas hepatito C ar B virusais, kada jis pajaučia pirmuosius ligos simptomus? Ar gali iki tol užkrėsti aplinkinius? Ir kokios galimybės yra ligoniui pasveikti?
Prof. J. Valantinas.
Neretai ligoniai pravaikšto nieko neįtardami apie ligą daug metų – gali būti 20, – kol prasideda pirmosios kepenų cirozės komplikacijos. Tik tuomet pajuntami ligos simptomai. Deja, padėti dažniausiai būna jau neįmanoma. Pasveiksta tik 20 proc. hepatitu C susirgusių žmonių. Tačiau ir laimingųjų gydymas labai sudėtingas ir ilgas. Hepatito B infekcija kur kas lengvesnė. 95 proc. ligonių pasveiksta savaime – jų organizme susidaro antikūnai, įveikiantys virusą. Tačiau apie 5 proc. užsikrėtusiųjų suserga lėtiniu hepatitu B, dėl kurio taip pat išsivysto gydymui nepasiduodanti cirozė. Nuo hepatito B galima apsisaugoti iš anksto pasiskiepijus, o skiepai nuo hepatito C dar neišrasti. Lėtiniu hepatitu sergantys asmenys jaučiasi visiškai gerai, dirba jiems įprastą darbą. Tačiau nežinantys apie ligą žmonės kelia grėsmę aplinkiniams – net ir nieko nejausdami jie gali apkrėsti kitus.
iMed