Kai sykį išgaudžiau minutę Gedimino prospekte kavinėje išgerti kavos,
supratau, kad jau labai seniai ničnieko nebespėju. Net štai taip pasėdėti ir
pažiūrėti, kaip bunda pagrindinė miesto gatvė, kaip valso ritmu į šlavėjos
grėblio glėbį krenta paskutiniai medžių lapai, kaip vinguriuoja senamiesčio
stogų kaminų balti dūmai.
Dar daugiau, – nors keliuosi kone dviem valandom anksčiau, nei prieš penkmetį –
kasdien jaučiuosi nespėjusi galybės dalykų: beveik visada lieka nepadarytų
darbų, kurie įsirango į rytojaus langelį ir taip perpildytame darbo
kalendoriuje, draugus matau per didžiąsias metų šventes, o dažniau – tiesiog
atsitiktinai gatvėje, tame pačiame mieste gyvenančius tėvus lankau sykį į
mėnesį, jokio laisvalaikio neturiu jau seniai.
Šeimai numetami laiko trupiniai tokie menki, kad jų čia nė neminėsiu. Kas antrą
dieną man kyla nenumaldomas noras viską keisti. Ne, gal net viską mesti. Nes
kiek gi galima bėgti, bėgti, bėgti ir niekur nespėti?
Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vadovas, psichoterapeutas
Raimundas Alekna teigia, kad tokių žmonių, – manančių, kad bėgdami jie spės
daugiau ir kada nors mėgausis viso to rezultatu – galybė. Tarsi voverės rate –
jie nesuvokia realybės ir jaučia poreikį kas sekundę kažką dirbti – tik taip
jie jaučia, kad gyvena.
Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centras
Daugelis knygų dėl pasikeitusio žmonių gyvenimo būdo kaltina globalizaciją,
vartotojiškumą. Kas gi iš tiesų verčia gyventi tokiu beprotišku tempu? Pasak R.
Aleknos, „sukti plokštelę greičiau, nei groja muzika“, save verčiame patys. Na,
dar ir mūsų santykių provincialumas. Kai sykį kažkas sulygino skandinavų, čekų
ir lietuvių darbo stilių bei našumą, pasirodė, kad skandinavai visiškai nedirba,
čekai dirba „atsipūtę“, o mes „ariame“. Tuo tarpu švedų darbo našumas –
didžiausias, čekai šioje srityje antri, o mums ir iki čekų toloka…
Esmė ta, kad skiriasi, kaip skandinavai ir čekai dirba, kai dirba. Pas mus labai
daug nerimo, daugelis turi per daug veiklos. O ir darbui skiriamą laiką neretai
praleidžiame tiesiog neproduktyviai. Esminis momentas – sugebėti nuspręsti, kad
darbui skirtas „koncentruotas“ laikas, tai reiškia, kad turėtume sustumti
realiai nuveikiamus darbus į realų laiko tarpą, kurio reikia šiems darbams
atlikti. Nesiblaškant. Be nerimo. Ramiai.
Pripažinkite, juk ir jūs neretai jaučiatės tarsi nieko nenuveikę, nors darbe
buvote nuo ankstyvo ryto iki sutemų? Koncentruotai dirbant, pasak psichologų,
nuveikiama daug daugiau. Taigi, nors dirbtume trumpiau, rezultatai būtų tokie
patys, kaip dabar, arba dar geresni. Be to, liktų laisvo laiko.
Dar sykį lėtai perskaitykite ir pamąstykite, ką šie žodžiai reikštų jums –
laisvas laikas, priklausantis tik jums. Tapytumėte? Eitumėt pasivaikščioti?
Gal pradėtumėt rašyti knygą? Arba pavyktų išsimiegoti? Su vaikais galėtumėt eiti
rinkti rudeninių lapų ar pažaistumėte kokį stalo žaidimą…
Svarbiausia, kad kiek pristabdę tą „voverinį“ ratą, ničnieko neprarastume.
Patikėkite, tai jau išbandyta. Jau girdžiu prieštaraujant: „O kaip gi
viršininkas?“. Mes per daug mąstome, ar įtiksime viršininkui, ir per mažai –
kaip jaučiamės patys. Tai ir yra mano anksčiau paminėtas mūsų santykių
provincialumas.
Civilizuotame pasaulyje žmogus visų pirma gerbia save ir kitą, žiūri savo
interesų. Būtent dėl to užsienio valstybės mėgsta steigti čia savo padalinius ir
naudojasi Lietuva kaip provincija, santykinai pigios ir geros darbo jėgos
šalimi. Realybė tokia – jei įmonė didelė, nuo mūsų darbo priklauso ne tiek daug,
kaip atrodytų. Kitaip tariant, plėšymasis įmonės neišgelbės. O ji neišgelbės
mūsų.
Ar pastebėjote? Rodos, sutalpiname į dieną daugiau, nei įmanoma, o spėjame kuo
toliau, tuo mažiau. Nieko nespėjame, nes esame pavargę. Paradoksas – kuo labiau
pavargstame, tuo daugiau stengiamės nuveikti. Ir taip – iki kol „užverčiame
kanopas“. Arba mus atleidžia, nes nuvarytus arklius, voveres ir kitus gyvius
tiesiog nušauna.
Maža to, dirbant daugiau, didėja ir išlaidos – bėgimas kainuoja labai daug
pinigų ir sveikatos. Taigi, užuot veikę tai, kas priklauso ir tiek, kiek
priklauso, lenktyniaujame su savimi, kaskart vis labiau pavargdami, daugiau
išleisdami ir… mažiau nuveikdami.
Beje, dažna „voverė“ bėga ne tiek dėl pinigų, kiek dėl pripažinimo.
Klausimas, ar taip pervargus, pripažinimą išties gauname?… Įsivaizduodami, kad
gauname pinigus, mes darome labai daug neproduktyvios veiklos, kuriai
išnaudojame daug daugiau energijos, nei gauname atgal satisfakcijos.
Išeitis, be abejo, yra. Reikia paklausti savęs, kiek geriau jaučiamės,
darydami tai, ką darome? Nes daryti gyvenime reiktų tai, kas padeda gerai
jaustis. Aišku, daugelis „voverių“ bijos sąžiningai atsakyti į šį klausimą.
Nes, kaip rodo praktika, – voverė, tai save nuvertinti linkęs žmogus.
Paradoksas, tačiau dažnai šie žmonės būna puikūs, daug nuveikę specialistai, bet
to nepakanka, kad jie patikėtų, kad yra kažko verti, kad jiems nereikia tiek
daug dirbti. Pakaktų tiesiog dirbti.