Gaivusis skanėstas turi ilgą ir įdomią istoriją, neabejotinai gražią
ateitį. Siekdami įtikti valgytojams, gamintojai kuria vis naujus jo receptus.
Tačiau naminiai ledai visada būna skanesni už pirktinius, juk – pačių padaryti.
Išrado kinai
Spėjama, kad pirmieji ledus ėmė gaminti senovės kinai. 5 tūkst. metų senumo
freskose matyti, kaip kinų virėjai ruošia valgomuosius ledus. Labai ankstyvos
žinios apie ledus ir iš imperatoriaus Nerono laikų. Būtent jis įsakė patiekti
kalnų ledą, sumaišytą su įvairiais vaisiais ir jų sultimis. Maždaug Nerono
laikais kinų imperatorius Tangas sukūrė savitą ledų gamybos technologiją ir ėmė
maišyti ledą su pienu.
Istorikai linkę manyti, kad ledai į Europą pateko iš Kinijos, kad valgomųjų ledų
gamybos paslaptis perėmė senovės graikai ir romėnai.
Ne tik pieniški
Daugeliui patinka ledai, kurių pagrindinė žaliava yra pieno produktai. Jie taip
ir vadinami: pieniškais, grietininiais ledais, plombyru. Jie bene riebiausi ir
sočiausi. Pieniškuose leduose būna nuo 2,5 iki 3,5 proc. riebalų, grietininiuose
– net iki 18 proc., o plombyre – 27 proc. Nepaisant to, specialistai teigia, kad
tokie ledai yra patys naudingiausi.
Be pieno, tik iš vaisių ir sulčių gaminami šerbetai. Jie nedidelio kaloringumo,
lengvi ir gaivūs.
Dar Hipokratas patardavo savo pacientams valgyti ledų, kad pagerėtų nuotaika ir
sustiprėtų sveikata. Ledai turi antiseptinių ypatybių. Taigi be reikalo mamos
baiminasi duoti mažiems vaikams ledų, kad šie nesusirgtų angina, tonzilitu.
Iš tiesų tai visavertis produktas, turintis daug angliavandenių, baltymų ir
riebalų. Leduose nemažai kalcio, fosforo ir kitų mineralinių medžiagų, vitaminų
A, D, E. Pieno baltymuose aptinkamos visos nepakeičiamos amino rūgštys, pieno
riebalai lengvai pasisavinami, juose yra organizmui reikalingų polinesočiųjų
riebalų rūgščių.