Nors daugumos burnos sveikatos problemų šiandien jau galima išvengti, dantų ėduonis yra paplitęs ir vis dar plinta, dažniausiai šios ligos aktyvumas pastebimas tarp vaikų. Ką tik išdygusių pirmųjų dantų emalis yra nesubrendęs, blogai mineralizuotas ir ypač jautrus bet kokiems išoriniams veiksniams, todėl dažnai, dar veikiami ir kitų rizikos faktorių, pažeidžiami vos išdygę dantys. Epidemiologinių tyrimų duomenimis, dantų ėduonies paplitimas tarp Lietuvos vaikų siekia net iki 98%.
Tai cheminės reakcijos, kurios prasideda suvalgius ėduonį sukeliančio maisto. Tai ypač aktualu šiandien, nes dažnai susiduriame su netinkama vaikų mityba, ėduonį sukeliančių mikroorganizmų ir jų veiklą palaikančių angliavandenių kiekio gausa maisto racione. Dėl šios priežasties, ilgainiui atsirandęs danties gedimas, laiku nesiimant priemonių, gali progresuoti ir iki visiškos danties kietojo audinio destrukcijos. Dantų ėduonies vystymasis priklauso ir nuo daugelio kitų veiksnių – dantų apnašo sudėties, jo storio, seilių sudėties ir seilėtekio greičio, sisteminių vaiko ligų, fluoridų kiekio geriamajame vandenyje ir maiste. Nepamirštami išlieka ir socialiniai, ekonominiai, kultūriniai, aplinkos, kurioje vaikas gyvena, veiksniai – išsilavinimas, žinios apie burnos higieną, šeimos socialinis statusas bei odontologinės priežiūros pasiekiamumas. Ėduonies pažeisti dantys neigiamai veikia vaikų gyvenimo kokybę: sukelia skausmą, sutrikdo kramtymo, virškinimo funkcijas, lemia nekokybišką miegą. Negydyti pieniniai dantys gali sukelti ligas ir vietines veido bei žandikaulių sistemos komplikacijas, o viršūniniai pieninių dantų židiniai gali pažeisti pastoviųjų dantų formavimąsi, sąlygoti netaisyklingą sąkandį ar pastoviųjų dantų ėduonies riziką. Kadangi pažeisti dantys blogina estetinį vaizdą, o vaikai yra jautrūs, tai gali lemti ir psichologinius sutrikimus: mažinti vaiko pasitikėjimą savimi, skatinti neigiamą savęs vertinimą bei elgesio problemas.
Atskleidus šios problemos pasekmes, labai svarbūs išlieka profilaktikos ir gydymo aspektai. Pradėti valyti burną reikia dar tuomet, kai dantys nėra išdygę, o siekiant suformuoti švarią bei sveiką aplinką pieninių dantų dygimui, taip pat būtina valyti ir masažuoti vaiko dantenas kramtukais ar silikoniniais antpirščiais. Tik išdygusius kandžius patariama valyti drėgna marle, rekomenduojamas pirmas ankstyvas apsilankymas pas gydytoją odontologą. Dantų pasta ir minkštas vaikiškas dantų šepetėlis pradedami naudoti tik išdygus pirmiesiems krūminiams vaiko dantims. Vaikams svarbus ir fluoridų kiekis pastoje, pirmiausiai patariama naudoti befluorę pastą, vėliau pastą su aminofluoridais. Atskiri fluoro preparatų kursai, dantų vagelių hermetizavimas silantais bei papildomų burnos priežiūros profilaktikos priemonių paskyrimas (skalavimo skysčiai, vieno danties šepetėliai) nėra būtinas, tačiau tai dažniausi problemų sprendimo keliai vaikams su padidėjusia dantų ėduonies rizika ar silpna burnos sveikata vertinant pagal genetinį polinkį. Prasidėjus dantų kaitos periodui, tėvai turi aktyviai kontroliuoti ir stebėti, kaip vaikas valosi dantis pats. Pagelbėti čia gali įvairios dažomosios medžiagos, išryškinančios apnašo susikaupimo vietas ant dantų. Jei ant dantų liko nenuvalytų apnašų, jos nusidažo įvairaus intensyvumo spalva, priklausomai nuo valymo kokybės.
Kadangi dantų ėduonies formavimąsi lemia daug individualių aspektų ir bendrinės rekomendacijos gali neužtikrinti maksimalaus rezultato, rekomenduojama reguliariai, kas 6-12 mėn., lankytis pas savo gyd. odontologą ir burnos higienistą. Profilaktika ir tinkamų priemonių paskyrimas, priklausomai nuo problemos intensyvumo ir vaiko amžiaus, gali padėti laiku užkirsti kelią šiai ligai ir išsaugoti sveikus dantis.
Parengė burnos higienistės Dovilė Skruodytė ir Simona Kulšytė