Be daugiamečių augalų, jų įvairiaspalvių žiedų, formų ir kvapų bene neįmanoma
sukurti gražaus sodo. Tinkamai parinkus gėles ir suderinus jas pagal aukštį,
spalvą, lapų formą, galima sukurti įspūdingą ištisus metus žydintį gėlyną. Be
to, daugiametėmis gėlėmis tinka papildyti medžių ir krūmų kompozicijas, jos
tinka balkonams papuošti, skintų gėlių puokštėms kurti.
Pagal augimo būdą ir išvaizdą daugiamečiai augalai yra labai įvairūs: kiliminiai
(šilokai, valdšteinijos), aukštaūgiai (vernonijos, verbesinos), žaliuojantys
visą vegetacijos periodą (visžalės rudgrūdėlės, baltažiedžiai šilokai), žydintys
labai trumpai (erančiai). Yra ir itin kvapių (levandos, čiobreliai), vaistinių (ežiuolės,
čiobreliai), prieskoninių (krienai, šalavijai), itin įspūdingų formų (akantai,
šilagėlės). Kai kurie natūralioje Lietuvos gamtoje aptinkami retai (pajūrinės
zundos, didžiosios astrancijos).
Pirmieji pavasario pranašai
Kalbant apie daugiamečius augalus, pavasarį vieni pirmųjų pražysta eleborai,
ylalapiai flioksai, uoliniai laibeniai, laumenės, tiesiaragės našlaitės, plautės,
plukės ir kt.
Beje, yra nemažai visžalių daugiamečių augalų, kurių žaluma pasimato vos tik
nutirpus sniegui. Pavyzdžiui, skėtinė rudgrūdėlė (Iberis ubbellata), pasėta
vasarą, sužydi kitų metų ankstyvą pavasarį. Kiti daugiamečiai paprastai suveša
birželį. Tada pats metas pašalinti žiedus, kad pasirodytų nauji, arba nukarpyti
juos, kad vėliau tais pačiais metais vėl sužydėtų.
Sodinimo ypatumai
Daugiamečius augalus, jei gerai laistomi, galima sodinti ištisą sezoną, bet
geriausia – pavasarį. Daugelis prigyja per 8-10 dienų. Jas galima derinti su
kitais augalais, pavyzdžiui, labai tinka pasodinti į rožyną – taip išryškinamas
rožių grožis, žiedų spalvos. Puikiai atrodytų raudoni rožių ir mėlyni šalavijų
žiedai.
Daugiametes gėles, kurios greitai nužydi ir tada atrodo nedekoratyviai (auskarėlius,
aguonas), geriau sodinti tolimesniame sodo kampe ir po nedaug. Šalia vertėtų
pasodinti žydinčių ilgiau. Aukštas, traukiančias akį daugiametes gėles (tūbes,
arunkus, šluotelinius flioksus) reikėtų sodinti pirmiausia nedidelėmis
grupelėmis, po 3-4. Didesnes grupes galima sudaryti iš žemesnių gėlių (chrizantemų,
viendienių, melsvių), suderintų pagal spalvas, formą ir žydėjimo metą. Beje,
šalia lėtai augančių nereikėtų sodinti greitai plintančių šakniastiebiais.
Į tuščias daugiamečio gėlyno vietas tinka sodinti žemaūgius (aukštąsias
raktažoles, aitriuosius šilokus) arba kiliminius (šliaužiančiąsias šilinges,
raktažoles) augalus.
Daugiamečių augalų priežiūra
* Birželį neleiskite itin išplisti kiliminiams daugiamečiams augalams – šie turi
užimti tik jiems skirtą vietą.
* Visas daugiametes gėles, kurių aukštis 5-6 cm, gegužę ir birželį reikia
patręšti kompleksinėmis mineralinėmis ar specialiai gėlėms skirtomis trąšomis.
* Jei daugiamečius žolinius augalus ketinate dauginti sėklomis, birželis –
tinkamiausias metas sėti. Beje, taip sėjami tie daugiamečiai žoliniai augalai,
kurių sėklos dygsta labai greitai. Sėklos beriamos plačiai, o apsėta lysvė, kol
augalai sudygs, laistoma taip, kad žemė būtų vienodai drėgna.
* Pirmaisiais metais daugiamečius augalus svarbu itin rūpestingai prižiūrėti.
Vegetacijos metu būtina šalinti peržydėjusius žiedus, apmirusius lapus.
* Kai daugiamečiai augalai labai suveši ir ima spausti vieni kitus, arba kai
senas daugiametis augalas pradeda blogiau žydėti, juos reikia atjauninti –
iškasti šaknis ir padalyti rankomis ar peiliu į mažesnes dalis, o paskui
pasodinti kiekvieną atskirai.
* Daugelį daugiamečių augalų reikėtų dalyti kas 3-4 metus, bet chrizantemas ir
monardas geriau kasmet. Smulkesnės gėlės turi būti dalijamos anksti pavasarį.
* Dalyti geriausia vėsią, debesuotą dieną arba vėlai vakare, kad geriau
išsilaikytų drėgmė. Dieną prieš dalijant augalus patartina palaistyti.
* Daugiametes gėles, kurių žiedai formuojasi ne stiebų viršūnėse, galima genėti,
t. y. patrumpinti viršūnėles – tada kerai bus tankesni. Jei žiedai – stiebų
viršūnėse, vertėtų pašalinti šoninius ūglius su žiedpumpuriais – žiedai bus
didesni
* Rudenį žydinčių daugiamečių augalų keras dalijamas pavasarį, o žydinčių anksti
pavasarį – rudenį.
Ankstyvieji krokai
Vienos populiariausių ir anksčiausiai pražystančių daugiamečių gėlių – krokai
(Crocus). Užėjus pavasarinėms šalnoms, krokai nenunyksta – jie tik paguldo
žiedelius ant žemės ir laukia šiltesnio oro.
Krokų žiedeliai nedideli, gali būti balti, kreminės spalvos, geltoni, oranžiniai,
šviesiai arba tamsiai violetiniai, alyviniai, melsvi, dažnai dvispalviai ar
trispalviai, su trimis ryškiai geltonomis ar raudonai oranžinėmis purkomis.
Priklausomai nuo rūšies, iš gumbasvogūnio gali išaugti nuo 1 iki 15 žiedelių.
Žydi ankstyvą pavasarį (kovą, balandį) arba rudenį (rugsėjį, spalį).
Gėlynuose auginama daug veislių ir rūšių krokų. Ypač puošnūs geltonai žydintys
siauralapiai (Crocus angustifolius Weston), geltonieji (Crocus flavus Weston),
auksažiedžiai (Crocus chrysanthus Herb.).
Krokai auginami lengvose, humusingose, neužmirkstančiose dirvose. Juos galima
sodinti po lapuočiais medžiais ir krūmais, alpinariumuose, klombose, pievelėse.
Rudeniniai krokai sodinami vasaros pabaigoje, pavasariniai – rudens pradžioje.
Priklausomai nuo veislės ar rūšies, krokai persodinami kas 2-5 metus, birželį ar
liepą, kai nunyksta lapai.
Iš krokų purkų gaminamas vienas iš brangiausių maisto prieskonių ir dažų –
šafranas.
Flioksai – nereiklūs augalai
Vienas iš anksčiausiai pražystančių ir nereiklių dirvai augalų – ylalapis
flioksas (Phlox subulata).
Užauga iki 10-15 cm aukščio. Gegužę žydi baltais, violetiniais arba rausvais
žiedais. Dauginamas vėlyvą vasarą. Dekoratyvai atrodo 5-10 metų, paskui reikia
atnaujinti.
Flioksai – nereiklūs augalai: tereikia ravėti piktžoles, purenti žemę, laistyti,
tręšti, mulčiuoti, saugoti nuo ligų ir kenkėjų. Vėlai rudenį stiebai nupjaunami
ir sudeginami, kad neliktų įvairių ligų sukėlėjų.
Ankstyvų veislių flioksai pradeda žydėti gegužės pabaigoje arba birželio
pradžioje. Vėlyvų – rugpjūtį. Flioksai mėgsta saulėtą vietą, tinka ir dalinis
pavėsis. Saulės atokaitoje kai kurių veislių flioksų žiedai išblunka, jie
trumpiau žydi. Netinka šlapios dirvos, kur pavasarį ilgiau užsistovi vanduo.
Gerai auga priesmėlio ir priemolio žemėje, ji turi būti puri ir drėgna. Flioksus
geriausia sodinti taip, kad saulė jiems nuolat šviestų iš rytų arba vakarų, nes
nuo pietinės išbluks kai kurių veislių žiedų spalva. Sodinama anksti pavasarį
arba rugsėjį. Giliai sodinti nerekomenduojama, nes šaknys auga dviem aukštais,
tad vėliau gali būti sunku išskirstyti kerą. Vienoje vietoje flioksai gali augti
6-8 metus ir ilgiau. Jeigu reikia, kerelius galima dalyti kas 3 metus.
Šilokas – nelepus daugiametis augalas
Ne visi šilokai (Sedum) vienodai atsparūs šalčiui. Jie gerai auga saulėtoje,
sausoje vietoje, laidžioje vandeniui lengvoje dirvoje. Ji gali būti smėlinga,
skurdoka, bet tokiu atveju augalai bus šiek tiek žemesni. Dėl augimo ypatybių
šilokus ypač tinka auginti alpinariumuose ar lysvių pakraščiuose.
Uolinis šilokas (Sedum rupestre) praėjusiais amžiais buvo itin populiarus.
Viduramžiais laikytas netgi magišku. Tai visžalis daugiametis augalas,
išaugantis iki 10 cm aukščio. Maži geltoni žiedai skleidžiasi nuo birželio iki
rugpjūčio.
Smulkios sėklos sėjamos anksti pavasarį – jos tik prispaudžiamos, bet
neužberiamos žeme. Tačiau kur kas paprasčiau iš sodininkų įsigyti jau paaugintą
augalą arba jo auginių. Vasaros pradžioje nuo nežydinčių stiebų galima paimti
žalių auginių – jie sparčiai įsišaknija. Augalus reikia sodinti maždaug 15 cm
atstumu ir palaistyti.
Įdomu tai, kad uolinio šiloko sulčių sudėtyje yra rauginių medžiagų, kurios
mažina kraujospūdį ir aterosklerozę. Seniau lapai buvo naudojami išoriškai
kraujavimui sustabdyti ir odos uždegimui gydyti.
Atsparūs šalčiui daugiamečiai augalai, kurių nereikia ypatingai prižiūrėti
Akantas (Acanthus). Tinka saulėta vieta arba dalinis pavėsis, vandeniui
laidi dirva. Dažniausiai auginamas dygliuotasis akantas (A. spinoza), aukštis –
1,2 m, sodinant atstumas tarp augalų turi būti apie 75 cm. Žydi nuo liepos iki
rugsėjo baltai purpuriniais žiedais.
Paprastoji kraujažolė (Achillea millefolium). Tinka saulėta vieta,
vandeniui laidi dirva. Žydi plokščiais geltonais žiedynais nuo birželio iki
rugsėjo. Yra žemaūgių veislių (60 cm aukščio).
Japoninė plukė (Anemone japonica). Tinka saulėta vieta arba dalinis
pavėsis, vandeniui laidi dirva. Žydi lėkštelės pavidalo žiedais rugpjūtį ir
spalį, aukštis – 90 cm, atstumą tarp augalų sodinant turi būti 45 cm.
Šiušelė (Erigeron). Tinka saulėta vieta arba dalinis pavėsis, vandeniui
laidi dirva. Panaši į smulkų astrą, žydi nuo birželio iki rugpjūčio. Aukštis –
45 cm, atstumas tarp augalų – 30 cm.
Heleboras (Helleborus). Tinka dalinis pavėsis, drėgna dirva. Juodasis
heleboras (H. niger) žydi nuo sausio iki kovo, kaukazinis (H. rientalis) – nuo
vasario iki balandžio. Aukštis – 30 cm, atstumas sodinant – 45 cm.
Katžolė (Nepeta). Tinka saulėta vieta, paprasta dirva. Paplitęs augalas,
paprastai sodinamas gėlyno pakraščiuose, žydi smulkiais šviesiai violetiniais
žiedeliais nuo gegužės iki rugsėjo. Aukštis – 60 cm, atstumas sodinant – 45 cm.
Tiarelė (Tiarellla). Tinka saulėta vieta arba dalinis pavėsis, paprasta
dirva. Geras kiliminis augalas su visžaliais lapais ir smulkiais baltais
žiedeliais, žydi gegužę ir birželį, aukštis – 22,5 cm, atstumas sodinant 45 cm.
Daugiametės daržovės
Krienai. Jų verčiau neauginti daržo viduryje, nes nukasus greit atžels (dirvoje
lieka smulkių šaknelių) – bus sunku išnaikinti. Maistui krienų šaknys kasamos
vėlai rudenį, po šalnų.
Šparagai (smidrai). Jie vienoje vietoje gerai auga 10-15 metų. Nors tai
daugiamečiai augalai, bet jauni daigai bijo šalnų, todėl nakčiai juos reikėtų
pridengti. Per pavasario ir vasaros sezoną šparagų ūglių derlių galima imti
12-18 kartų.
Rabarbarai. Gerai auga silpnai rūgščioje, gerai patręštoje organinėmis
trąšomis priesmėlio arba priemolio dirvoje. Rabarbarams augant reikia daug
drėgmės. Maistui vartojami tik jauni lapkočiai, kol juose dar nedaug oksalo
rūgšties.
Rūgštynės. Rūgštynės neblogai auga bet kokioje dirvoje, bet labiausiai
tinka puveningi priemoliai, svarbu, kad nebūtų piktžolių. Prieš sėjant dirvą
būtina gausiai patręšti mėšlu, pabarstyti mineralinių trąšų. Rūgštynės mėgsta
drėgmę. Skinant ant kiekvieno kerelio reikėtų palikti bent po 1 lapą. Maistui
vartojami tik jauni rūgštynių lapai, kol dar neišaugę žiedynai.