Išmokykite vaiką pralaimėti
Sunku nuspręsti
Teniso klubo treneriai, kurie mokė dvylikametį Martyną,
nežinojo, kaip susidoroti su berniuko pykčio priepuoliais – jie pasireikšdavo po
kiekvieno pralaimėjimo. Tėvai sūnui irgi nieko negalėjo padaryti, tad galiausiai
buvo nutarta pusmečiui nutraukti užsiėmimus.
Per tą laiką talentingas mažasis tenisininkas turėjo suprasti,
ar nori jis toliau mokytis žaisti tenisą, išmokti išgyventi pergales ir
pralaimėjimus.
Trylikametis Giedrius per keletą metų išbandė įvairiausias
sporto šakas, iš visur teko išeiti su skandalais. Kalti būdavo visi – ir
treneriai, kimbantys be reikalo, ir kiti vaikai, neva pavydintys ir kenkiantys.
Nors treneriai tvirtino, kad berniukas labai gabus, gali
pasiekti gerų rezultatų tiek žaisdamas futbolą, tiek užsiimdamas lengvąja
atletika, tačiau po 8 klasių paauglys metė sportą. Tėvai tik skėsčiojo rankomis.
Net žaisdamas sode su kaimynų vaikais futbolą Giedrius rėkė ir ginčijosi iki
užkimimo, atsisakydamas pripažinti savo klaidas.
Kokias išvadas galima padaryti iš šių dviejų istorijų? Pirmu
atveju tėvai padėjo Martynui suprasti, jog tenisas – ne tik malonus
laisvalaikis, bet ir rimtas darbas. Jei nori rimtai treniruotis, siekti
rezultato, tai į treniruotes reikia žiūrėti kaip į darbą, o ne kaip į žaidimą.
Giedriaus tėvai pro pirštus žiūrėjo į vaiko pykčio priepuolius,
manydami, jog tai praeis savaime, kai sūnus paaugs. Galbūt taip ir bus, tačiau
nuoskauda dėl prarastų draugų ir veltui leisto laiko gali likti ilgam.
Lengva suvokti, kad ignoruoti vaiko pykčio protrūkius ar jam
pataikauti – ne pats teisingiausias sprendimas. Daug sunkiau nuspręsti, ką
reikia daryti. Bet kuris suaugęs žmogus supranta, jog neįmanoma mėgautis
pergalėmis, jei nemoki susitaikyti su pralaimėjimu.
Štai klasikinis pavyzdys. Tomas Edisonas apie elektros lemputės
išradimą pasakojo maždaug taip: „Man teko atlikti apie 700 bandymų, tačiau aš
nemanau, kad tiek kartų klydau. Aš 700 kartų sėkmingai įrodžiau, jog šie būdai
neveikia.“
Tačiau viena – postringauti, kad viskas, kas mūsų nenužudo,
padaro stipresnius, o visai kas kita – ramiai reaguoti į nesėkmes, nuo kurių
kenčia jūsų vaikas.
Koks tėvas gali būti ramus, kai jo vaikas gauna nepatenkinamą
pažymį už egzaminą, kuriam rimtai rengėsi? Arba kai dukra lieja ašaras dėl
nelaimingos meilės. Taip, mes suprantame, kad tai – smulkmenos, kurios ateityje
padės vaikams išvengti rimtų nusivylimų. Bet kiek tėvų susivaldys neguodę savo
atžalų apsikabinę ir tikindami, kad dėl visų nusivylimų ir liūdesio kaltas
kažkas kitas, o ne jis pats?
Pasiryžę apsaugoti
Iš vienos pusės, mes norim, kad vaikas išmoktų konstruktyviai
reaguoti į nesėkmes, analizuotų priežastis, dėl ko jam nepasisekė, ir kitą kartą
nekartotų tų pačių klaidų. Iš kitos – mes pasiryžę bet kokioms gudrybėms, kad
tik apsaugotume vaikus nuo nusivylimų.
Tai gali duoti daugiau žalos nei naudos. Šiuolaikiniai tėvai
stengiasi vaikui įskiepyti pasitikėjimą savo jėgomis ir galimybėmis. Todėl
stengiasi vaikų kaltę dėl nesėkmių perkelti kam nors kitam.
Po pralaimėtų futbolo rungtynių vaiką guodžia, kad teisėjai
buvo šališki, nors daug protingiau būtų pasakyti, kad vaikas buvo išsiblaškęs ir
dėl to ne itin gerai žaidė. Juk tėvų pareiga – ne apsaugoti vaiką nuo visų
nemalonumų, o išmokyti susidoroti su sunkia situacija, adekvačiai reaguoti į
nesėkmę.
Kuo anksčiau pradėsite vaiką mokyti konstruktyviai reaguoti į
nesėkmes, tuo geresni bus rezultatai.
Psichologai vis dažniau kalba apie du pagrindinius požiūrius į
pasaulį.
Pirmasis tipas vadinamas fiksuotu, žmogus suvokia save ir savo
gabumus kaip kai ką nesikeičiančio. Taip mąstantys žmonės dažniau nei kiti
susiduria su būtinybe nuolat sau ir kitiems įrodinėti, kad yra verti
visokeriopos pagarbos.
Žmonės, kurių požiūris paslankus, priešingai, mano, kad jie
patys ir jų galimybės gali keistis ir augti, priklausomai nuo situacijos ir
įgytos patirties. Būtent jie lengviau nei kiti prisitaiko prie naujų gyvenimo
sąlygų.
Vaiko požiūris į pasaulį labai priklauso nuo tėvų, vadinasi,
jie gali turėti įtakos tam, kaip vaikas reaguos į savo pergales ir
pralaimėjimus.
Susidūręs su nesėkme vaikas, kurio požiūris fiksuotas, gali
palūžti, o gali teisintis visais įmanomais būdais. Tokie vaikai arba labai
jaudinasi dėl pralaimėjimo, arba visiškai jį ignoruoja, apsimesdami, kad nieko
neatsitiko.
Vaikai, kurių požiūris paslankus, priešingai, stengiasi
sunkumus įveikti, kad kitą kartą rezultatai būtų geresni.
Žinoma, jie irgi nusimena, susidūrę su pralaimėjimu, tačiau
praėjus kiek laiko gali teisingai įvertinti, kas iš tikro atsitiko, ką reikia
daryti, kad situacija pasikeistų.
Kad padėtumėte vaikui pakeisti požiūrį į pasaulį ir
išmokytumėte padaryti išvadas iš pralaimėjimų, o paskui pasiekti pergalių,
įsiklausykite į psichologų patarimus.
Girkite už tai, kas verta pagyrų
Nepaisant to, kokį pažymį gavo iš mokyklos grįžęs vaikas,
susitelkite ne į pažymį, o į tai, ką vaikas sužinojo, kas jam buvo įdomu, kur
tas žinias jis galės panaudoti.
Vaikai, kuriuos tėvai giria ne už geriausius įvertinimus, o už
sugebėjimą mąstyti ir netradicinius sprendimo būdus, nebijo sudėtingų užduočių.
Priešingai, kuo sunkesnė užduotis, tuo įdomiau ją atlikti.
Ką daryti, jei vaikas atliko didelį darbą ir vis dėlto gavo
nepatenkinamą pažymį? Būtinai pagirkite jį už pastangas, kurias jis įdėjo darbą.
Tačiau nekaltinkite mokytojo neteisingu įvertinimu.
Galima paguosti vaiką, kad jis labai stengėsi, šaunuolis, bet,
pasirodo, ne taip suprato temą. Tad reikia pabandyti išsiaiškinti, kas buvo
padaryta blogai.
Mokytojai iš vaikų dažniausiai reikalauja gerų pažymių, tačiau
jei vaikas ėmėsi sunkios ir įdomios užduoties, bet ji pasirodė per sunki, jis
verta pagyrimo.
Galbūt net labiau nei tie, kurie apsiribojo standartiniais
sprendimais ir gavo pelnytus dešimtukus ar devintukus.
Ar jūs tikite, kad mokėjimas nebijoti sunkumų ir mąstyti
nestandartiškai yra svarbiau nei geras pažymys už algebros kontrolinį? Jei taip,
tegul jūsų vaikas apie tai žino.
Pasikalbėkite apie sėkmę ir nesėkmę
Kaip paaiškinti vaikui, kad varžybų pergalė ar geras pažymys –
ne vienintelis sėkmės matas? Pasistenkite išaiškinti, kad pats pasirengimo
procesas vertas pagarbos, o ne tik rezultatas.
Keista, bet kuo mažiau vaikas jaudinasi dėl rezultato, tuo jis
būna geresnis. Juk būtent taip mokinys geriausiai gali susitelkti į tai, ką tuo
metu daro, ir parodyti geriausias žinias.
Pasakykite vaikui, kad jums tikriausia sėkmė – kai jis iš tikro
stengiasi ir dirba iš širdies, su malonumu. Turbūt teko patirti situacijų, kai
įveikėte sunkumus ir iš jų pasimokėte. Papasakokite apie tai vaikui.
Nepagražinkite faktų
Visi kada nors patiria nesėkmių. Ši taisyklė neturi išimčių.
Kai ko nepriėmė į baleto mokyklą, kai kas iškrito iš varžybų po pirmo turo, kai
kas neįstojo į gimnaziją. Toks gyvenimas. Tačiau apie tai būtina kalbėtis,
neįtikinėkite, kad viskas puiku, tačiau nekreipti dėmesio taip pat negalima.
Tylėjimas vaikui sudaro įspūdį, jog tai, kas atsitiko, yra taip
baisu, kad net kalbėti apie tai negalima. Konstruktyviausia būtų mąstyti taip:
jei šito egzamino ir neišlaikėme, kitam geriau pasirengsime.
Atsisakykite savo ambicijų
Kartais tai, kas tėvams atrodo kaip vaiko pralaimėjimas, iš
tikro užgauna jų pačių jausmus. Štai kad ir Eglės istorija: jos dukra šoko
vienam kolektyve. Jų grupė turėjo važiuoti į Lenkiją.
Mergaitė parėjusi pasakė, kad ji nevažiuos, nes jos neįtraukė į
vykstančiųjų sąrašą. Motina pasibaisėjo, buvo pasirengusi lėkti aiškintis,
sukelti didžiausią triukšmą, o jos dukra buvo labai rami.
Mergaitė pasakė, kad nebenori šokti, o nori dainuoti, matė
laikraštyje skelbimą, kad bus vykdoma atranka į merginų ansamblį. Ji perėjo
atranką ir pateko į ansamblį.
Nepainiokite savo pačių vaikystės troškimų su jūsų vaikų. Jei
dėl nesėkmės jūs jaudinatės labiau nei vaikas, vadinasi, tai jūsų problema ir
spręsti ją reikia jums.
Nepamirškite, kad tai jūsų vaiko gyvenimas, o ne jūsų. Tad
svarbiausi yra jo interesai ir siekiai.
Būkite ramūs, ir vaikas taip pat nurims
Vaikai dėl nesėkmių dažnai kelia isterijas, nes nemoka savo
emocijų išreikšti žodžiais, o ašaros ir riksmai atrodo vienintelis būdas
jausmams išreikšti. Ketverių penkerių metų vaikams taip elgtis normalu, o
dešimtmečiai jau geba puikiai susivaldyti.
Ką daryti, jei vaikas rėkia visa gerkle, o aplinkiniai žiūri su
pašaipa? Pirmiausia vaiką nuveskite į šalį.
Kalbėkite ramiai, jį paguoskite, pasakykite, kad suprantate,
kaip jam skaudu. Apkabinkite, paglostykite.
Pirmiausia jums reikia nuraminti vaiką, o paskui galima
pasikalbėti apie tai, kas atsitiko.
Dažniausiai vaikai arba labai ilgai verkia, arba užsisklendžia,
bando būti suaugę. Geriausia prisitaikyti prie vaiko, paklauskite, kuo jis
norėtų užsiimti, apie ką pasikalbėti. Nereaguokite labai audringai, parodykite,
kad nieko labai baisaus neatsitiko.
Ir pats svarbiausias patarimas – kiekvieną dieną parodykite
vaikams, kad juos mylite, nepaisant jų pažymių ar sportinių pasiekimų. Mylite
juos tiesiog todėl, kad jie yra, o ne už tai, kad jie kažką gerai daro.
Jei vaikas supranta, kad tėvai neims jo mylėti mažiau, jei jis
gaus nepatenkinamą įvertinimą, pažymiai jam niekada nebus tragedija.
Parengė A. Kaminskienė