Jautrus vaikas
Jautrus vaikas

Kalbamės su šeimos psichologe Erika Beržiniene

Ar vaiko jautrumas - bėda, ar laimė?
Tiesa sakant, vieniems tai – laimė, kitiems tai – bėda. Nelygu, koks jautrumas, nelygu, kokioje šeimoje vaikas auga. Apskritai jautrumas -didelis privalumas, kuriuo apdovanoti ne visi. Tačiau šiame laiške matyti, kaip vaikui ir mamai su tuo jautrumu nelengva. Visų pirma nelengva dėl to, kad jautrus žmogus išsiskiria iš kitų. Jis lengviau susijaudina, susigraudina, pasineria į išgyvenimus (tiek į savo, tiek į kitų). Iš vaikų jautruolis neretai sulauks pašaipos. Labai svarbu, kas vyks po to. Vieni vaikai gali gana greitai įžeidimą pamiršti, tuo tarpu kiti bus linkę užsidaryti, atsitraukti ir... taps dar jautresni. Ko gero, čia ir atsiranda žirklės – vieniems jautrumas tampa privalumu, kitiems – kančia.

Gal jautruoliai – tai ypatingi vaikai, kurie ateityje bus menininkai, poetai, dailininkai?
Ko gero, visiems menininkams būtina jautri siela, tačiau ne būtinai dėl to vaikas turi būti verksmingas. Juk jautrumas grožis neturi sujaudinti iki ašarų. Tuo tarpu jautrumas emocijoms, išgyvenimams, žmonių santykiams - ne tik meniškumo bruožas. Tai jautrumas žmonėms. Gali būti, kad toks vaikas taps psichologu, gydytoju, psichoterapeutu, dvasininku ar panašiai, tačiau nebūtinai. Jei dėl jautrumo vaikas neužsisklęs, o priešingai, tai taps jo stipriąja puse – jo jautrumas bus naudingas daugeliui sričių, ne tik menui, bet ir bendravimui, meilei, šeimoje, savo vaikų auklėjimui.
Jautrumas gali būti labai skirtingas. Gali būti, kad Jūsų vaikas jautrus todėl, kad jaučiasi silpnas, trapus, nesugebantis savęs apginti. Deja, toks jautrumas iš išorės nedaug kuo skiriasi nuo jautrumo menui ar žmonėms. Tik šis vaikas žiūrėdamas filmus graudinsis ypač dėl to, kad siužetuose matys save ir susitapatindamas su veikėju jaus stiprius savo nepilnavertiškumo jausmus.
Toks jautrumas, deja, mažai kur padės, bet tokiam jautrumui galima padėti. Vaistas, tinkantis visiems žmonėms ir ne tik jautriems, yra padrąsinimas. Jei naudosite jį su kaupu, niekada nepralošite.

Ar tokiems vaikams reikia pratybų – specialiai kurti situacijas, kuriose jie turėtų įveikti drovumą, jaudulį?
Specialiai vaikui kurti situacijų nereikia, tačiau reikia atkreipti dėmesį, ar savo vaiką specialiai nuo tokių situacijų nesaugote. Tai kur kas dažnesnė bėda. Neretai jautrius vaikus tėvai saugo nuo baugesnių situacijų ir taip padaro vaikui „meškos paslaugą“ - vaikas visiškai įsitikina, kad jis su tokiomis situacijomis negali susidoroti. Ramybė, padrąsinimas, laukimas – geriausios tėvų savybės, padedančios vaikui pasijausti drąsesniu.

Gal užrašyti į teatro būrelį ar kokį chorą, kur turėtų lipti į sceną nuolatos? O gal, atvirkščiai, saugoti nuo jaudinančių istorijų, filmų, situacijų?
Taip, galima vaiką užrašyti į dramos būrelį, dainuojančią grupę, šokių būrelį ar panašiai, tačiau tik su sąlyga, jei jis to nori pats. Visai gali būti, kad vaikas pats nori nugalėti savo scenos baimę ir įveikti save. Scenos baimė įveikiama tik nuolatos einant į sceną. Visi garsieji aktoriai jaudinasi prieš lipdami į sceną prieš lipdami į sceną ir jei tikėsitės, kad Jūsų vaikas praras scenos baimę visai, iš vaiko lauksite nepasiekiamų rezultatų. Apie scenos baimę yra nemažai anekdotų, vienas man patinkantis:
„Didžiausia žmonių baimė yra scenos baimė. Antroji žmonių baimė yra mirties baimė. Trečioji žmonių baimė yra mirti scenoje“.
Laiško autorės sūnus, regis, mėgsta vaidinti, tačiau jam sunku būti prieš auditoriją. Neverčiant vaiko galima surasti šiek tiek situacijų, kur jis galėtų pasipraktikuoti. Namų spektakliai, koncertai – puiki pramoga visai šeimai. Visada geriau, jei vaidinti turi ne tik vaikas, bet ir suaugusieji. Jei turite laiko, galite paruošti mažus vaidinimus močiutei, tėčiui ar mamai. Galite pabandyti namuose pasidaryti lėlių ar šešėlių teatrą, už kurio galima šiek tiek pasislėpti, kad „pradrąsėtum“. Tačiau galite ir nieko nedaryti, nes kiekviena „bėda“ yra tik tiek bėda, kiek mes joje matome bėdą. Galų gale ne visiems reikia lipti į sceną, o scenos baimė vienodai įveikiama tiek vaikystėje, tiek jau užaugus.

Kaip reaguoti į jautrumą, jei reaguoti būtina (vaikas ant scenos „užlūžta“)?
Visų pirma noriu atkreipti dėmesį, kad dauguma vaikų, ar darželyje, ar mokykloje bent kartą „užlūžta“ scenoje. Tai tikrai nėra tragedija, veikiau mažytis paslydimas. Visada griebkitės padrąsinimo. Jis skamba taip „tau pavyks“, „tau pasiseks“, „labai gerai sekasi, tęsk taip toliau“. Jei vaikui reikia ir paramos, galite sakyti „gal norėtum, kad tave palydėčiau?“ Jei vaikas leidosi palydimas, ant scenos pasijus drąsiau (juk dangus ant galvos neužgriuvo), o tada jau dažnas leis mamai eiti į savo vietą. Jei vaikas nepaleidžia, pamirškite visus aplinkinius žmones ir pasilikite su vaiku. Kartais mūsų pačių baimės ir gėdos padaro daugiau žalos nei naudos.
Jei vaikas nesutinka eiti ant scenos, padrąsinote, bet jis vis tiek nori būti prie jūsų, nurimkite ir daugiau neraginkite. Tėvų kantrybė itin stipri pagalba vaikui. Taip vaikas pajaučia tėvų pasitikėjimą ir neretai išdrįsta pabandyti pats.

Ar skaityti jautruoliui įkvepiančias pasakas apie didvyrius, kad vaikas turėtų idealą?
Visada geriau skaityti pasakas apie bailiukus, kaip ir apie tą katiną, ant kurio dangus griuvo. Tik jokiu būdų nemoralizuokite vaiko, kad „matai, ir tu bijai kaip tas katinas“, tik skaitykite. Vaikui reikia ne moralo, o jausmo, kad problema įveikiama.

Ar jautrumas paveldimas?
Dalis jautrumo paveldima, kaip ir temperamentas, kita dalis gali būti „perimama“ iš tėvų, kaip elgesio modelis, dar kita gali susiformuoti visiškai nepriklausomai nuo to, kokie buvo tėvai. Kiekvienas atvejis kitoks. Laiško autorė rašo, kad ir pati buvo labai jautri. Gali būti, kad tai paveldėtas arba išmoktas jautrumas. Bet kuriuo atveju jautrumas gali tapti tiek „bėda“, tiek privalumu. Kad vaiko jautrumas taptų privalumu, galite padėti, tačiau nepamirškite, kad ir vaikas pats savo gyvenime dalyvauja kaip kūrėjas, tad ne viskas taip jau priklauso tik nuo suaugusiųjų veiksmų ir valios.

Gal stiprinti nervų sistemą vitaminais?
Nemanau, kad jautrumas – tai susilpnėjusios nervų sistemos išraiška, bet gali būti, kad susilpnėjusi nervų sistema gali sukelti didesnį jautrumą. Nesupratę, kokia vaiko jautrumo priežastis, negalime jam padėti. Pirmas žingsnis - ne padėti, o įvertinti, ar tikrai tai problema, ar tikrai reikia ką nors „gelbėti“.

Ar ši „bėda“ išaugama?
Dažniausiai ši „bėda“ mažėja su amžiumi, nes gyvenime vis reikia drąsos ir nėra kada labai jaudintis. Tačiau lygiai taip pat sėkmingai ši „bėda“ gali gilėti. Nėra aiškių orientyrų, tačiau nesuklysite, jei vaiką stebėsite ir bandysite įvertinti, kaip jo jautrumas keičiasi kiekvienais metais – gilėja, lieka toks pats ar menkėja. Tik tuo atveju, jei jautrumas gilėja ar sukelia situacijas, kurių anksčiau nebūdavo, reikėtų sunerimti. Neverta itin jaudintis, verčiau kreiptis į psichologą ir pasitarti. Čia pat aptarsite ir geriau įvertinsite, ar yra dėl ko nerimauti, kartu numatysite veiksmus, jei reikia pagalbos.