Kai mokinukui šiek tiek pakyla temperatūra ir ji tokia išlieka kelias
savaites (o kartais netgi mėnesius) ir daugiau jokių ligos simptomų nebūna,
tėvai pradeda purtyti medikus ir reikalauti paaiškinimo: tai serga jų vaikas ar
ne? Tai, kad užsitęsusi subfebrili temperatūra (taip vadinamas nežymus
temperatūros padidėjimas) savaime gali būti liga, medicina pripažino ne taip jau
seniai.
Tiesos paieškos
Visi žino, kad temperatūra pakyla tuomet, kai vaikas pasigauna virusinę ar
bakterinę infekciją arba kuomet į jo organizmą įsimeta uždegiminis procesas.
Tai, kad subfebrilitetas gali būti ne tik kokios nors ligos simptomas, bet ir
savarankiška liga, medicina nustatė ne iš karto. Buvo laikai, kai medikai
tvirtino, jog tik lėtinės infekcijos židinys gali sukelti nuosaikų temperatūros
padidėjimą. Pavyzdžiui, infekcinis endokarditas – širdies endotelio uždegimas.
Karščiuojančius ilgiems mėnesiams guldydavo į lovą. Arba vyraudavo kitoks
požiūris: subfebriliteto priežastis – infekcija, vešanti dantyse. Medicinos
istorijoje aprašytas kuriozinis atvejis, kuomet paauglei pašalino visus dantis,
o vargšiukės subfebrilitetas taip ir nepraėjo.
Ne taip jau seniai subfebrilitetas buvo siejamas su lėtiniu tonzilitu, visiems
vaikams iki vieno buvo šalinamos tonzilės, bet daugeliu atveju temperatūra dėl
to nenukrisdavo.
Ir tik vėliau, kaip rašo „Argumentai ir faktai“ grupė Rusijos mokslininkų,
stebėjusių 4 tūkst. pacientų, kurie skundėsi ilgalaikiu subfebrilitetu, nustatė,
kad šis reiškinys daugeliu atveju buvo susijęs su centrinės nervų sistemos
funkcijos sutrikimais. 90 proc. tiriamųjų nustatyta šilumos apykaitos
reguliacijos pokyčių.
Šilumos apykaitos sutrikimai
Nedidelis ilgalaikis temperatūros padidėjimas siejamas su termoreguliacijos
centrų veiklos ypatumais. Normali kūno temperatūra palaikoma pusiausvyros tarp
šilumos susidarymo ir šilumos išskyrimo į aplinką. Organizme per parą
susidarantis šilumos kiekis gali būti lyginamas su kiekiu šilumos, kuris per tą
patį laiko tarpą išskiriamas į aplinką. O kai kurių vaikų organizmuose šiluma
būna sulaikoma.
Jos išskyrimo sumažėjimas įvyksta dėl paviršinių kojų bei rankų kraujagyslių
spazmo, o šilumos susidarymas būna normalus. Šilumos apykaitos balanso
sutrikimas ir yra priežastis, kad kūno temperatūra visą laiką būna šiek tiek
pakilusi.
Galima numanyti, kad šiame procese dalyvauja endokrininė sistema. Rusijos
mokslininkų tyrimų rezultatai parodė, kad karščiuojantiems vaikams būna
sutrikusi antinksčių žievinės dalies veikla bei medžiagų apykaita.
Bet įdomu tai, kad be priežasties karščiuojančių vaikų psichologiniai ypatumai
būna panašūs. Jie būna nelinkę bendrauti, uždari, lengvai susierzinantys, bet
koks įvykis gali juos išmušti iš vėžių, o nerimą keliantys suaugusiųjų
tarpusavio pokalbiai kas vakarą apžiūrinėjant termometrą jų būklės nė kiek
nepagerina.
Kokių nors akivaizdžių simptomų, būdingų tik šiai ligai, ilgalaikis
subfebrilitetas neturi. Kartais mažamečiai vaikai praranda apetitą, atrodo
išblyškę, išvargę, būna dirglūs; vyresni vaikai skundžiasi galvos skausmu,
silpnumu, padidėjusiu prakaitavimu. Bet dažniausiai sufebrilitetas vaikui
nekelia jokių nepatogumų ir tai, kad temperatūra būna kažkiek pakilusi, tėvai
pastebi tik po peršalimo, kuomet visi ligos simptomai išnyksta, o temperatūra
išlieka.
Pasikalbėkime apie terminus
Apie savaiminį ilgalaikį subfebrilitetą galima kalbėti tuomet, kai vaikui
37,0-38,0?C temperatūra laikosi ilgiau nei dvi savaites ir tuo pačiu metu:
• vaikui nekrenta svoris;
• kruopštūs ir įvairiapusiški tyrimai parodo, kad nėra jokių kitų ligų: reumato,
infekcinio endokardito, tireotoksikozės (skydliaukės veiklos sutrikimo);
• bendras kraujo tyrimas, baltymų frakcijos, tuberkuliozės tyrimas – visi
normalūs;
• nėra ryšio tarp pulso dažnio pakitimo ir to, kaip stipriai pakyla temperatūra;
• temperatūros nesumažina net ir naujausi antibiotikai, kurios gydytojas skiria
įtardamas kitą ligą, nemažina temperatūros ir paracetamolis ar kiti vaistai nuo
karščiavimo.
Kaip gyventi?
Suglumę tėvai paprastai klausia medikų: tai gydyti tą ilgalaikį subfebrilitetą
ar ne?
Gydyti būtina. Juk nuolat pakilusi temperatūra – tai fizinis stresas, jis sekina
organizmo gynybines jėgas.
Gydymo tikslas – šalinti funkcinius centrinės nervų sistemos sutrikimus, kurie
sukėlė šilumos apykaitos sutrikimus. Yra keletas efektyvių metodų – pavyzdžiui,
hipnoterapija. Pasitelkęs hipnozę gydytojas gali normalizuoti šilumos apykaitą
per 10-15 seansų.
Efektyvi yra ir akupunktūra, paprastai gydymas trunka 12-15 seansų. Iš
medikamentinių preparatų galima būtų rekomenduoti natrio bromidą/ esama duomenų,
kad šilumos apykaitą normalizuoti gali glutamino rūgštis ir aminazinas.
Glutamino rūgštis geriau veikia mažylius, o aminazinas – vyresnius vaikus.
Bet gydymą skirti gali tik medikas, gydytis reikia tik medikui prižiūrint.
O štai užduotis tėvams – sudaryti tinkamą dienos režimą. Mokyklos lankymas
neatšaukiamas, nėra jokio poreikio mokytis namuose, reikia tik įspėti mokytojus,
kad vaikas su karščiavimu gali greičiau pavargti nei sveiki vaikai, o dienos
pabaigoje gali skųstis galvos skausmais.
Net nuo fizinio lavinimo tokio vaiko atleidinėti nereikia, nederėtų riboti jo
aktyvumo namie ir mokykloje. Vienintelis dalykas, kurio nerekomenduoja medikai –
dalyvavimas sporto varžybose ir komandiniuose žaidimuose.
„Oranžerijos“ sąlygos, kurias tėvai sudaro tokiems vaikams, kenkia vaikų
santykiams su bendraamžiais, skatina nepilnavertiškumo jausmo stiprėjimą, o
šilumos apykaitos sutrikimais sergantys vaikai ir taip būna nervingesni nei
paprastai.
Subfebrilitetu sergantis vaikas būtinai turi vaikščioti ir kaip galima mažiau
sėdėti prie televizoriaus, jam reikia išsimiegoti, reguliariai valgyti. Jį
reikia grūdinti! Grūdinančios procedūros yra ne tik peršalimo ligų profilaktika,
bet ir termoreguliacijos mechanizmų treniravimas. Reguliarus rankų ir kojų
atšaldymas sumažina odos kraujagyslių susitraukimo stiprumą.
O apskritai gydymo prognozė yra gera: gydymas ir tinkama dienotvarkė greitai
normalizuoja šilumos apykaitą ir tik nedaugeliui mokinukų su šia problema tenka
gyventi suaugus.
Įdomu
Paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje medikai atliko tyrimą:
dviejose mokyklose 7-15 metų vaikams kelias dienas iš eilės buvo matuojama
temperatūra. Pakilusi temperatūra be jokių aiškių kvėpavimo takų ligų požymių
buvo nustatyta maždaug 20 proc. mokinių.
Pasirodo, subfebrilitetas – ne reta problema. Ir dažniausiai su ja tenka grumtis
9-15 metų vaikams.
Beje, kaip matuojate temperatūrą?
Ryte, iškart prabudus, po sočių karštų pietų, po aktyvaus fizinio krūvio
(bėgimo, mankštos…), susijaudinus mūsų kūno temperatūra trumpam pakyla. Jei
temperatūrą išmatuosite būtent tokiu metu, rezultatas nebus tikslus.
O poilsio, miego ar badavimo metu kūno temperatūra atvirkščiai, sumažėja.
Termometro rodmenys gali priklausyti ir nuo aplinkos temperatūros, oro drėgnumo,
oro judėjimo greičio.
Mūsų kūno temperatūra priklauso nuo paros laiko: maksimali ji būna vakaro
pradžioje, o minimali – paryčiais.
Sodinant vaiką matuotis temperatūros įsitikinkite, kad pažasties įduba nėra
drėgna, o termometrą laikykite ne trumpiau nei 10 minučių. Kartkartėmis
pasitikrinkite termometro tikslumą – išmatuokite kitų žmonių temperatūrą.