Kad nepaklystume atminties labirintuose

CITATA. Galimybėmis suvokti, kaupti informaciją ir akimirksniu joje susiorientuoti žmogaus atminčiai neprilygsta joks kompiuteris.

 

„Palinkėk man, kad kuo ilgiau nepamirščiau savo vardo ir namų adreso,“ – juokais paprašė garbaus amžiaus bičiulis, sveikinamas su gimtadieniu. Iš širdies pasijuokėme, tačiau rimtai kalbant, ne vienas esame pajutę, jog net menki atminties sutrikimai labai ryškiai atsiliepia gyvenimo kokybei.

 

Žmogaus atmintis – tai nuostabi Dievo dovana, be kurios mes nebūtume tuo, kuo esame, negalėtume pažinti vienas kito, vertinti istorinių įvykių, bendrauti, kurti. Žodžiu, negalėtume gyventi pilnavertiškai, o tik egzistuotume dabartimi. Galimybėmis suvokti, kaupti informaciją ir akimirksniu joje susiorientuoti žmogaus atminčiai neprilygsta joks kompiuteris. Tačiau ką daryti, kai ji ima strigti?

 

 

„Atmintį apsprendžia daugybė psichologinių ir neurofiziologinių procesų. Tai labai sudėtingas ir platus medicinos mokslo ir praktikos tyrimų objektas, kuriame mokslas nuolat atranda naujų dalykų,“ – sako Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Neurologijos centro vadovas prof. Valmantas Budrys. – Atmintis – viena iš pagrindinių kognityvinės arba mąstymo sistemos sudėtinių dalių. Kognityviniai (pažinimo) procesai sutrinka sergant vienokiomis ar kitokiomis ligomis, dėl kurių nukenčia ne vien atmintis, bet ir kitos suvokimo sritys, tokios kaip erdvinis mąstymas, sprendimų priėmimas, kalba ir kitos šios srities funkcijos. Kartais, tarkime, sergant Alzheimerio liga, atminties sutrikimas būna dominuojantis. O šiaip užmaršumu skundžiais daugybė žmonių, tačiau tai nereiškia, kad jų skundai signalizuoja apie rimtą ligą.“

Kaip įvykiai, faktai patenka į mūsų atmintį? Bet kokią mus pasiekiančią informaciją galime užfiksuoti, bet galime ir praleisti, jeigu ji mums iš esmės nesvarbi, jei esame išsiblaškę, tuo metu kalbame su kitu ir tiesiog dalį jos praleidžiame, negirdime bei dėl daugelio kitų priežasčių. Taigi, ta informacija tiesiog nepatenka į mūsų smegenis ir nėra fiksuojama. Kaip sakoma, „pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo“. „Taigi, pirmasis atminties formavimosi etapas – informacijos patekimas. Jeigu informacija dėl minėtų priežasčių nepatenka į žmogaus smegenis, tai ir neužsifiksuoja, todėl jeigu jos neprisimename, neverta jaudintis dėl struktūrų, atsakingų už atminties formavimą ir išlaikymą, sutrikimų. Tai tiesiog išsiblaškymas, nuovargis, dėmesio koncentracijos stoka,“ – sako profesorius ir priduria, jog kartais ne visa informacija užfiksuojama dėl pernelyg didelės jos apimties. Kiekvienas procesas turi savo eigą, laiką, tam tikrus pajėgumus.

Antrasis etapas – deponacija, taigi, tai, kas smegenyse „atsideda“ į trumpalaikę arba darbinę atmintį. Darbinėje atmintyje  esanti informacija reikalinga tam tikrą laiką, vykdant konkrečią užduotį, tačiau neturi išliekamosios vertės. Mūsų ilgalaikė atmintis, kurioje deponuoti labai reikšmingi visam gyvenimui dalykai, yra formuojama labai sudėtingų biocheminių, neurofiziologinių, psichologinių mechanizmų. Šių mechanizmų sutrikimas – tai vienokių ar kitokių smegenų struktūrų pakitimų pasekmės, pasireiškiančios Alzheimerio liga arba kitomis demencijomis.

Trečiasis svarbus atminties mechanizmo etapas – atgaminimas. „Mes galime informaciją kaupti, bet jeigu negalime jos atgaminti, tai formaliai reiškia, jog neprisimename. Tačiau ir tai ne visada yra kokios nors rimtos ligos požymis. Pakanka žmogui priminti pamirštos arba „užstrigusios“ pavardės pirmąją raidę ar su sijusį faktą, ir jis prisimena. Kartais studentai per egzaminus sako, jog atsakymas į klausimą „sukasi ant liežuvio galo“. Jeigu jis tikrai mokėsi ir buvo tą informaciją įsidėmėjęs, tai užuomina jam padeda, o jeigu tas faktas nebuvo deponuotas ilgalaikėje ar bent jau trumpalaikėje atmintyje, tai nebus ir ką atgaminti,“ – šypsosi profesorius.

 

 

Kaip atmintis susijusi su žmogaus gabumais? „Atmintis yra kognityvinių procesų sistemos – mąstymo – sudėtinė dalis, labai svarbus, bet tikrai ne vienintelis proto (intelekto prasme) bruožas. Žmogus gali būti labai talentingas net ir neturėdamas labai puikios atminties. Genialūs mokslininkai neretai būna išsiblaškę, pamiršta, kur ką pasidėję,“ – sako prof. V. Budrys. – talentai ir gabumai išryškėja jau vaikystėje. Vieni vaikai talentingesni matematikai, kiti – muzikai, treti – vizualiesiems menams. Tai priklauso nuo to, koks kognityvinis dėmuo jų sąmonėje yra dominuojantis. Žmogus gali neturėti muzikinės klausos, tačiau jis gali būti talentingas matematikas. O kartais, nors žmogaus tamintis ir labai gera, dideliu intelektu jis nepasižymi.“ Profesorius pataria ypatingai nesižavėti ir vadinamaisiais „stebuklingais“ vaikais, gebančiais skaičiuoti, dauginti begalinius skaičius ir pan., gabumais. Tai – ne didelio intelekto, o tik tam tikrų neurofiziologinių ryšių tam tikroje smegenų vietoje susidarymo požymis. Jo dėka vieną funkciją žmogaus smegenys atlieka ypatingai greitai, bet dažniausiai jo išskirtinumas tuo ir apsiriboja.

 

 

Normalu, kad senstant atmintis silpsta. Kaip ir kokiais tempais, priklauso nuo daugelio aplinkybių. Vadinamasis su amžiumi susijęs atminties sutrikimas (angl. age-associated memory impairment (AAMI), pasireiškia pablogėjusiu naujos informacijos (naujų sutiktų žmonių vardų, pavadinimų ir kt.) įsiminimu. Jei atminties deficitas yra ryškesnis nei derėtų pagal amžių, žmogui diagnozuojamas lengvas kognityvinis (pažinimo) sutrikimas (angl. mild cognitive impairment, MCI). MCI pasireiškia įvairiai: nuolatiniu užmaršumu, kai žmogus pamiršta, ką buvo susitaręs, kur turėjęs nueiti, painioja vaikų, anūkų vardus, kartoja tuos pačius juokelius, anekdotas, istorijas ir pan. Ši būsena skiriasi nuo paprasto „išsiblaškymo“ dar ir tuo, kad pradeda trukdyti įprastai kasdienei žmogaus veiklai, aktyvumui, savarankiškumui.

Moksliniai tyrimai liudija, jog apie 12 proc. žmonių, vyresnių nei 65 m., kuriems diagnozuotas MCI, Alzheimerio ligos klinika išryškėja per vienerius metus, o per trejus metus šis skaičius išauga net iki 40 proc. Tai nepalyginamai daugiau negu bendrojoje populiacijoje (apie 1 proc. vyresnių negu 65 m. žmonių be MCI požymių).

„Ačiū už puikų desertą, bet… kada pietausime?“Tokį inteligentiškos savo mamos klausimą kylant nuo šeimyninių pietų stalo neretai išgirsta viena bičiulė. Mamai diagnozuota asmenybę ardanti Alzheimerio liga, o vienas iš akivaizdžiausių jos požymių – atminties sutrikimas. „Tai – išskirtinai pagyvenusių žmonių liga, niekada nepasireiškianti jauniems žmonėms,“ – sako prof. V. Budrys. – Tarkime, XVI amžiuje šios ligos beveik nebuvo, nes žmonės gyveno nepalyginamai trumpiau. Senėjančioje pasaulio visuomenėje sergančiųjų įvairiomis demencijomis, tarp kurių išsiskiria Alzheimerio liga, daugėja. Tačiau kitos demencijos, kurių prognozės irgi nėra guodžiančios, dažniau sutrikdo aplinkiniams mažiau pastebimus protinius kognityvinius žmogaus gebėjimus. Bet kuriuo atveju iš akies negalima nuspręsti, jog pagyvenęs žmogus, kuris kai ką pamiršta, serga viena ar kita demencijos forma. Tai – specialistų, kurie geba nuodugniai išsiaiškinti atminties sutrikimų priežastis, prerogatyva. Būtina gerai diferencijuoti akivaizdžių simptomų priežastis, nes atmintis gali sutrikti ir dėl kitų priežasčių: smegenų kraujotakos nepakankamumo (insulto), traumų, insulto, bei dėl depresijos, kurią neretai dėl artimo žmogaus praradimo, kitų sunkių susirgimų išgyvena vyresnio amžiaus žmonės.“

Smegenų kraujotakos, taigi, ir atminties kokybei, vyresniame amžiuje nemažai įtakos turi diabetas, arterinė hipertenzija, taigi, norint išlaikyti atmintį, labai svarbu neleisti joms progresuoti. Viena iš svarbiausių kraujagyslinės demencijos priežasčių yra insultas. Vienokie ar kitokie smegenų kraujotakos sutrikimai, priklausomai nuo to, kokioje smegenų vietoje jie įvyksta, pažeidžia struktūras, atsakingas už kognityvines funkcijas, už atmintį, už kalbą. Dėl plataus insulto nukenčia daug struktūrų ir daug sričių, todėl labai svarbu, kad ši liga būtų tinkamai gydoma.

 

 

Atminties sutrikimų gydymas turi būti individualus, ir paprastai neapsiriboja vienu metodu ar vaistu. Atsižvelgiama į atminties sutrikimo tipą, sunkumą, priežastį, paciento amžių ir kitas aplinkybes. Vyresnio amžiaus žmonių atminties sutrikimai, atsiradę dėl smegenų kraujotakos nepakankamumo, aterosklerozės, gydomi smegenų mikrocirkuliaciją, kraujo reologiją gerinančiais, antilipidiniais vaistais. Sergančiųjų Alzheimerio liga atminties sutrikimai gydomi šios ligos mechanizmus veikiančiais preparatais, atsiradę sergant depresija – antidepresantais ir kt.

Atstatyti funkcinius atminties sutrikimus, tokius kaip nepakankama dėmesio koncentracija, streso, nerimo poveikis įsiminimui ir kt., kurie dažniau pasitaiko jauniems žmonėms, galima nemedikamentinėmis priemonėmis – psichoterapija, autosugestija ir kt.

Beveik visais atminties sutrikimo atvejais naudingi smegenų ląstelių (neuronų) metabolizmą gerinantys vaistai, tarp kurių populiariausi – nootropai. Jie yra sintetiniai analogai biologinių medžiagų, aktyvuojančių neuronų metabolizmą ir perduodančių biosignalus.

Žinomiausias šiuolaikinis nootropas – pramiracetamas (Pramistaras). Tyrimais įrodyta, kad šis preparatas aktyviai stimuliuoja neuronų medžiagų apykaitą, aktyvina smegenų kraujotaką, gerina smegenų ląstelių energetiką, veikia švelniai anaboliškai (stimuliuoja ribonukleinų rūgščių, taip pat atsakingų už atminties saugojimą, bei fosfolipidų sintezę, pasižymi neuroprotekciniu poveikiu – didina smegenų audinio atsparumą hipoksijai, infekciniams, toksiniams, mechaniniams ir kitiems žalingiems veiksniams. 

Pastaraisiais metais atlikta nemažai klinikinių tyrimų, patvirtinančių, kad šiuo preparatu gydant centrinės nervų sistemos (CNS) traumų ir ligų pasekmes – po neuroinfekcijų, sužalojimų, insulto ir kt. bei gydant ne tik senatvinius organinius, bet ir jaunatvinius funkcinius atminties sutrikimus, pagerėja pacientų dėmesio koncentracija, suaktyvėja įsiminimo procesas, gerėja smegenų audinio atsparumas žalingiems poveikiams (hipoksijai, toksinams ir kt.) ir skatinamas neuronų funkcijos atsigavimas po pažeidimo. Iki šiol nėra aprašyta kliniškai reikšmingų šalutinių šio vaisto poveikių. Senatviniams atminties sutrikimams gydyti pramiracetamo skiriama ilgą laiką – keletą mėnesių. Trumpalaikiams atminties sutrikimams gydyti ar atminčiai pagerinti (pvz., per sesiją studentams) šio vaisto individualiai skiriama pagal poreikį.

 

 

Ką daryti, norint ilgai išlaikyti puikią atmintį, iki gilios senatvės nepamiršti namų adreso ir artimųjų vardų, išsaugoti orumą ir savarankiškumą? Be abejo, yra žmonių kurie galvoja, kad gali viską išspręsti tabletė, injekcija. Tačiau mes patys atsakingi už tai, kaip gyvename, kokiais rizikos veiksniais piktnaudžiaujame, o kokių – vengiame, ar laiku gydomės susirgę ir pan. Mokymasis, domėjimasis naujovėmis, nuolatinis proto ir atminties tobulinimas reikalingas tam, kad pagreitintų neurobiocheminius procesus smegenyse. Tai, kas nuolat treniruojama, sensta lėčiau nei tai, kas netreniruota. Rimtos organinės ligos, kaip tam tikrų baltymų pakitimų apspręsta Alzheimerio liga, gali ištikti bet kurio išsilavinimo žmogų, tačiau didelio išsilavinimo žmonės turi didesnį atminties ir kitų protinių ribų rezervą. Dėl to ta liga pasireiškia santykinai vėliau. Taigi, stengtis verta.