Kada užbaigti Kalėdų Senelio pasaką

Turbūt nėra vaiko, kuris nelauktų
Kalėdų Senelio, ir ne vien dėl to, kad gautų dovanėlę. Visi vaikai nors
prieš Kalėdas stengiasi būti geresni, klausyti tėvelių, kad galėtų
pasakyti, kokie geri buvo, ir sulauktų Kalėdų Senelio pagyrimų.
Tačiau… metai bėga, vaikai sužino, kad Kalėdų Senelis „netikras“, ir
ši graži iliuzija ima blėsti. Ar tai nėra trauma vaikui? Gal ši
tradicija apskritai nėra reikalinga ir pasakos apie Kalėdų Senelį yra
tiesiog, nors ir „geras“, bet melas? Šia kalėdine tema kalbame su
psichologe Jolanta Lazutkiene.

Ar šiais laikais vaikai tiki Kalėdų seneliu? Ar jie priima tai kaip tradiciją?

Manyčiau, kaip nėra vaiko, netikinčio pasakomis, taip nerasime vaiko,
kuris niekada netikėjo Kalėdų Seneliu. Tik gali skirtis amžius, nuo
kada‚ „subyra“ tikėjimo Kalėdų Seneliu ir stebuklais pilys. Tai
priklauso ir nuo aplinkos, kurioje vaikas auga (ar turi vyresnių brolių,
seserų, nuo tėvelių pastangų), ir nuo to, su kokio amžiaus vaikais
bendrauja, nuo vaiko subrendimo. O šiandieninio Kalėdų Senelio tradicija
nėra tokia jau sena ar nuo neatmenamų laikų. Ji siekia XIX amžiaus
vidurį.

Ar toks tikėjimas duoda ką nors teigiama?

Tikėjimas Kalėdų Seneliu skatina dėmesingumą vieni kitiems,
susitaikymą, dosnumą, atlaidumą, rūpestingumą, sugebėjimą dalintis.
Negalima nepaminėti, kad tikėjimas tuo stebuklingu raudonai apsirengusiu
seneliu teigiamai veikia ir vaiko kūrybinį mąstymą, simbolinį pasaulio
suvokimą, vaizduotę. Norėdami nudžiuginti savo artimus žmones,
pasinaudojame savo išradingumu, kūrybiškumu, kad kiekviena dovanėlė būtų
išskirtinė ir miela tam žmogučiui, kuriam ją dovanosime. Beje, rašome
ir gražius linkėjimus, kurie neretai būna iš pačių širdies gelmių.
Pagalvokime, kaip yra svarbu vaikui, kuris yra laikomas neklaužada,
dažnai baramas, taip pat gauti Kalėdų Senelio dovanėlę ir suprasti, kad
ir jis yra mylimas, kad ir jam rodomas dėmesys. Suaugusieji, atsakydami į
vaikų užduodamus klausimus, tokius kaip „Kur gyvena Kalėdų Senelis?“,
„Kaip jis padeda dovanėles po eglute?“, „Kaip senelis paruošia
kiekvienam vaikučiui dovanėlę?“ ir pan., skatina kūrybiškumą, nes,
pasitelkus savo išmonę, reikia sugalvoti kuo įdomesnį atsakymą. Į šį
pokalbį galima įtraukti ir vaiką, paklausus,ką jis apie tai galvoja.
Vaizduotės lavinimas svarbus visiems vaikams, tačiau ypač labai svarbus
patiems mažiausiems, kurie negali puikiai vystytis be geros vaizduotės.
Fantazavimas lavina vaiko nepriklausomą ir kritinį mąstymą.

Be to, laukimas, šventinė nuojauta sukelia daug pozityvių emocijų,
kas teigiamai veikia psichiką ir nervų sistemą, stimuliuoja ir stiprina
imuninę sistemą, todėl didėja organizmo atsparumas neigiamiems aplinkos
veiksniams. Tačiau, kaip kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį, taip ir
tikėjimas Kalėdų Seneliu turi tiek teigiamą pusę, tiek ir neigiamų
aspektų. Tiesa, nėra mokslinių tyrimų, įrodančių Kalėdų Senelio naudą ar
žalą vaikams. O skatinti tikėti ar netikėti Kalėdų Seneliu reikia
pasirinkti patiems tėveliams.

Kaip jo nesugriauti?

Jo nesugriauti neįmanoma. Taip, kaip neįmanoma sustabdyti žmogaus
vystymosi, nes tam tikru augimo ir brendimo laikotarpiu asmuo patiria
pasaulį tokį, koks jis yra realiai.

Ar vaikai patiria traumą, sužinoję, kad iš tikrųjų senelio nėra,
kad tai išgalvota? Kiek didelė trauma vaikui, kai jis sužino, kad jam
realiai juk buvo meluojama?

Kartais tiesą pasako patys tėveliai, nebeatlaikantys vidinės įtampos
„gero melo“ kūrimo. Šis tikėjimas (Kalėdų Seneliu) anksčiau ar vėliau
subyra. Pradžioje kai kuriems vaikams tiesos išaiškėjimas sukelia
nusivylimą, kuris vėliau praeina. Vaikai yra pakankamai stiprūs ir
sugebantys greitai atsigauti, kad įveiktų nemalonius jausmus, susijusius
su suvokimu, kad Kalėdų Senelis nėra tikras. Tačiau daliai vaikų tiesa
apie Kalėdų Senelį sukelia didesnės brandos jausmą, nes žino tai, ko dar
nežino jaunesni vaikučiai, tikintys Kalėdų Senelio pasaka. Kai vaikai
sužino tiesą, pastaroji jiems nepakenkia tiek, kad jie pradėtų
nebetikėti tėvais. Beje, kiek aš žinau, į psichologus dar niekas
nesikreipė dėl to, kad turi psichologinių problemų, nes jiems buvo
sakoma netiesa apie Kalėdų Senelį.

Kiek ilgai vaikai tiki Kalėdų seneliu? Ar įmanoma ir ar reikia tą tikėjimą kuo ilgiau?

Nėra tiksliai nubrėžtos ribos, kai visi vaikai, sulaukę tam tikro
amžiaus, pradeda nebetikėti Kalėdų Seneliu ir magiškąja realybe. Vaikai
tuos pačius dalykus kiekvienu amžiaus tarpsniu suvokia skirtingai. Yra
vaikų, kurie Kalėdų Seneliu tiki ir sulaukę vienuolikos metų. Kiti juo
pradeda nebetikėti anksčiau. Amžiaus vidurkis, kai dauguma vaikų dar
tiki Kalėdų Seneliu, yra septyneri metai. Tačiau anksčiau ar vėliau visi
vaikai „praregi“, kad Kalėdų Senelis yra mitas. Vienerių ketverių metų
vaikai gali suvokti konkrečius dalykus, tokius kaip elniai, rogės,
Kalėdų senelį kaip tikrą asmenį. Tačiau jie dar negali suvokti
abstrakčių sąvokų. Ketverių šešerių metų vaikai jau gali pradėti abejoti
Kalėdų Senelio realumu ir užduoti su tuo susijusius klausimus, o
sulaukę šešerių aštuonerių jau gali būti pasiruošę suprasti, kad
Kalėdų Senelis tikras, bet ne konkrečia prasme. Kaip tik šiame amžiuje
pradeda vystytis gebėjimas abstrakčiai mąstyti, ir tai tęsiasi iki
keturiolikos metų.

Yra nuomonių, kad nieko baisaus, jei vaikas netikės? Kiek jos teisingos arba ne ir kodėl?

Atsakymas į šį klausimą išsirutulioja kitų klausimų atsakymuose ir
reikėtų vėl pasikartoti arba jis ne taip suformuluotas. Reikėtų
patikslinti klausimą. Koks vaiko amžius turimas mintyse? Kaip minėjau,
visi mažuliukai vienerių ketverių metukų vaikučiai tiki Kalėdų Seneliu, o
vėliau, skirtingu laiku, juo tikėti nustoja visi. JAV ir Kanadoje
atliktos apklausos, nepagrįstos mokslinėmis prielaidomis, parodė, kad du
trečdaliai vaikų jautė pasididžiavimą, kai suprato tiesą apie Kalėdų
Senelį, o pusė vaikučių patikino, kad jiems patiko Kalėdų Senelis, nors
ir buvo netikras.

Ar gali būti geras melas? O gal to melu negalima pavadinti?

Melas yra melas (jis neigiamai veikia), o tikėjimas, paremtas
sąžiningumu, yra teigiamas (sukelia teigiamas emocijas, pasitenkinimą).
Tikėjime apie Kalėdų Senelį melas yra šio mito neigiamoji pusė, nes
tėveliai, norėdami išlaikyti tikėjimą, turi meluoti vaikams, o tai nėra
malonu ir dažnai sukelia vidinę sumaištį, diskomfortą. Žingsnis po
žingsnio prieinamas „liepto galas“: pasidaro taip sunku ir nepriimtina
visa ši neetiška situacija, o nebesuradus „teisingų“, pagrįstų atsakymų į
vaiko pateiktus klausimus, kurie, beje, ir iki tol nebūna paremti
tiesa, pasakoma tiesa apie Kalėdų Senelį. Profesorius R. Feldmanas yra
pasakęs, kad Kalėdų Senelio mito propagavimas nėra blogiau nei sakyti:
„kokia puiki suknelė“ arba „tu visiškai nepriaugai svorio“ ir pan. –
visa tai laikoma socialiniu palaikymu. Taip pat nėra įrodyta, kad
pasakos apie Kalėdų Senelį galėtų pakenkti ar būtų labai naudingos.
Skatinti tikėjimą Kalėdų Seneliu ar ne, tai asmeninis kiekvieno tėvelio
pasirinkimas. Nesvarbu, koks bus pasirinkimas, T. Howe teigimu, jis
nepakenks jūsų vaikui.

O kaip paaiškinti, kodėl anksčiau vaikui buvo sakoma kitaip?

Skatinkime vaikus, kad jie patys sugalvotų atsakymus į klausimus,
susijusius su Kalėdų Seneliu. Nemeluokime savo vaikams ir mokykime juos
sakyti tiesą. Ir Kalėdų Senelio istorija gali būti pateikta be melo, o
tai priklauso jau nuo mūsų, suaugusiųjų, išmonės. Atsakydama į šį
klausimą, pasiremsiu psichologijos mokslų daktarės S. Kuchenbecker
mintimis. Ji savo vaikams, kol jie buvo maži, sakė, kad Kalėdų Senelis
yra meilės simbolis, dovanojantis viltį, ir niekada jiems nesakė, kad
Kalėdų Senelis realus asmuo. Pabrėždama, kaip svarbu niekada nemeluoti
vaikams.

Linkiu visiems – ir mažiems, ir dideliems – tikėti gėriu, meile ir
artėjančių Kalėdų stebuklu. Bent trumpai pasijusti stebukladariais. Juk
taip gera daryti stebuklus! Kuo daugiau teigiamų emocijų prieššventiniu
ir šventiniu laikotarpiu!

Kada užbaigti Kalėdų Senelio pasaką