Vaikų santykiai šeimoje priklauso nuo daugybės faktorių. Ypač svarbu padėti
vyresniam vaikui susiorientuoti naujoje situacijoje atsiradus broliukui ar
sesutei. Daugelis vaikų mielai padeda tėveliams prižiūrėti naujagimį: žaidžia su
kūdikiu, ramina jį, maitina, siūlosi pakeisti sauskelnes. Tačiau šiame
laikotarpyje atsiveria skaudūs buvusio vienturčio išgyvenimai. Naujagimio
atsiradimą ypač išgyvena tie, kurių amžiaus skirtumas su broliuku ar sesute
nedidelis – ne daugiau nei treji metai. Protestuodami jie gali užsisklęsti
savyje arba, atvirkščiai, norėdami atkreipti tėvų dėmesį, vėl tapti mažyliais,
nesugebančiais būti savarankiškais. Pavydas, agresija – taip vyresnysis
dažniausiai išreiškia savo santykį į ,,konkurento“ atsiradimą.
Daugeliui pirmagimių mažylio atsiradimas nebūna staigmena – pastebėję mamos
pasikeitusią figūrą, jie savo klausimais priverčia tėvelius paaiškinti apie
,,ateinantį gandrą“. Ši naujiena sutinkama džiugiai – juk kiekvienas vaikas
svajoja apie broliuką ar sesutę. Dažniausiai jie taip ir prašo tėvų: ,,Nupirkite
man broliuką ar sesutę“. Taip jie išsako norą turėti draugą, žaidimų partnerį
namuose. Be to, vilioja susikurta perspektyva – jis paklusnų mažylį globos,
mokys, nes vaizduotėje brolis ar sesė kalba, vaikščioja, blogiausiu atveju –
šliaužioja…
Taigi kaip paruošti vaiką mažylio atėjimui?
Pirmiausia būtina paaiškinti, kad iš pradžių kūdikis bus bejėgis, todėl visi
šeimos nariai jį globos, saugos: valgydins, liūliuos, migdys…Ypač mamytė turės
skirti jam daug dėmesio. Po truputį vaikutis visko išmoks ir galės kartu žaisti.
Kuo atviriau kalbėsite apie naujagimį, apie laukiamus sunkumus, tuo pirmagimis
aiškiau suvoks realią situaciją, atsikratys neigiamų emocijų, pasiruoš padėti
mamai. Tėvai privalo labai atsakingai paruošti mažąjį pagalbininką naujam
gyvenimo etapui. Tik nuo tėvelių priklauso vaiko savijauta, atsiradus naujam
šeimos nariui. Jeigu vaikas laimingas, jis visiems demonstruos savo rūpinimąsi
mažyliu, įsijaus į tėvelio vaidmenį.
Šiuo laikotarpiu vaikas turėtų būti apsuptas tėvelių dėmesio. Juk pirmagimio
gyvenimas, atėjus mažyliui, kardinaliai pasikeitė: tėvai visą dėmesį sutelkė į
kūdikį, mama, išsekusi nuo nemigos naktų, stengiasi nors minutę pailsėti, tad
vaikas jaučiasi nustumtas į ,,antrą planą“. Norėdami išvengti skaudžių vaiko
išgyvenimų, tėvai savo dieną turėtų planuoti taip, kad dėmesio užtektų abiem
vaikams. Vyresnėlis turi patirti tuos pačius jau įprastus ritualus: prieš
nakties miegą klausytis tėvelio skaitomos pasakėlės, rytais pasivartyti tėvelių
lovoje, lankyti mėgstamus būrelius…Vaikas neturėtų girdėti nuolatinių
susižavėjusių šūksnių, skirtų mažyliui.
Atsiradus mažyliui, pirmagimis pradeda kovoti už savo vietą šeimoje – jis
konkuruoja su broliuku ar sesute dėl tėvų meilės ir dėmesio. Dėl šios
priežasties jis sugalvoja visokių gudrybių – vėl tampa mažyliu, nebesinaudoja
naktipuodžiu, nebemoka apsirengti ir t.t. Tokiu atveju vaikui dvasinę ramybę
tėvai grąžins pasiūlydami jam žaidimą, sugrąžinantį į kūdikystės laiką.
Žaidžiama kasdien 15 – 30 minučių. Žaidimo esmę sudaro mamos elgesys su vaiku,
pavirtusiu mažyliu. Mama, susirūpinusi ,,mažyliu“, deda jam sauskelnes, duoda
čiulptuką, įpila pienelio į buteliuką it t.t. Žaidimą galima pradėti nuo
kūdikystės nuotraukų peržiūrėjimo, videofilmo stebėjimo. Galima prisiminti
žaidimus, kuriuos mama žaidė su mažyliu pirmaisiais gyvenimo metais. Vaikučiui
labai patinka ir tariamo žaidimo pabaiga – mama linguodama ir dainuodama lopšinę
užmigdo ,,mažylį“. Tai mamos ir vaiko laikas – žaidžiama be liudininkų.
Taip su vaiku gali žaisti ir kiti jam artimi žmonės: tėtis, seneliai, tetos, bet
stebėtojų neturėtų būti. Šį žaidimą kasdien galima žaisti iki tol, kol vaikui
įdomu. Bendraudami su mažyliu turite jam paaiškinti, kad tai ir jums įdomu: jūs
prisimenate, koks jis buvo ,,lėliukas“, kaip liūdna, kad dienos taip greitai
bėga… Bet kaip gera, kad mažylis dabar jau tikras vyras, kuriuo tėveliai
didžiuojasi…
Po truputį šis žaidimas vaikui pradeda nusibosti – juk yra žymiai įdomesnių,
tinkančių jo amžiaus vaikams. Tuo labiau, kad tėveliai tik žaisdami jį laiko
kūdikėliu, o kitu metu iš jo reikalauja rimtesnių užsiėmimų. Pamažu vaikas
suvokia, kad kiekvienas mažylis išgyvena tokį laikotarpį, kai tėvelių dėmesys
ypač reikalingas. Ir nors dabar jis jau didelis, bet taip pat labai tėvelių
mylimas. Taip po truputį vaiko pavydas dingsta…
Parengė Marija Eimantienė