Kodėl vaikai neklauso?

Dauguma
šeimų į psichologą kreipiasi būtent dėl „blogo“ vaiko elgesio. Žinoma,
ne visada tai reiškia, kad vaikas turi rimtų elgesio problemų.
Pirmiausia tėvams reikia pagalvoti, kas būtent jiems yra netinkamas
elgesys, ir įsivardinti, kokio vaikų elgesio jie pageidauja. Vienų tėvų
manymu, yra normalu, kad vaikas kartais rėkia, mėto savo žaislus, kitus
daiktus, tuo tarpu kitoje šeimoje toks elgesys netoleruojamas ir už tai
baudžiama. Taigi, kada vaikai elgiasi netinkamai, dažniausiai sprendžia
kiekviena šeima individualiai.
Visi vaikai kartais suirzta, supyksta
ar tiesiog maištauja ir tuo metu gali elgtis netinkamai – jie
ožiuojasi, supykę rėkia, krenta ant grindų, verkdami ir klykdami
reikalauja to, ką nori gauti, ir pan. 2–5 metų vaikai taip elgiasi gana
dažnai, taip jie išbando naujus dalykus, stebi tėvų reakciją į tokį savo
elgesį. Būtų netgi keista, jeigu vaikas nemaištautų ir visuomet elgtųsi
teigiamai, taip pat kaip būtų keista, jei paauglys niekuomet nebandytų
prieštarauti savo tėvams ar nesiginčytų su jais. Tik svarbu laiku
atkreipti dėmesį ir neleisti, kad tai taptų nuolatiniu būdu gauti norimų
dalykų, tik tokiu būdu atkreipiant į save dėmesį.

Kodėl vaikai netinkamai elgiasi?

Nėra
vienos aiškios priežasties, kurią nustačius būtų galima „išgydyti“
vaiką. Dažniausiai vaiko elgesys atspindi tai, ko vaikas negali išsakyti
žodžiais. Ne tik maži, bet ir vyresni vaikai trokšta dėmesio ir
kartais, jo siekdami, pradeda elgtis netinkamai. Brolių ir seserų „kova
dėl viršenybės“ yra nuolat lydima peštynių, rėkimų, agresijos.
Netinkamas elgesys kartais vaikams padeda išvengti tam tikrų jiems
nemalonių situacijų. Kartais vaikas nemoka tinkamai pasakyti apie savo
norus, poreikius ir jausmus (arba mes, suaugusieji, negalime to
suprasti) ir vidinę savo būseną išreiškia tam tikru elgesiu: tuomet kyla
pykčio priepuoliai. Žinoma, aplinkos įtaka taip pat labai svarbi:
kokioje aplinkoje vaikas auga, kokį pavyzdį mato iš tėvų, ar vaikas
jaučiasi saugus, mylimas.
Deja, dažnai tėvai į psichologą kreipiasi
matydami tik elgesio problemas, nebandydami suprasti, kas po jomis
slypi. Pastebimas toks nusistatymas: „Pasakykit, kodėl tas mano vaikas
neklauso, patarkit, ką daryti, ir greitai išspręsim šitą problemą“. Vis
dėlto itin dažna pastaruoju metu pasitaikanti problema yra tai, kad
vaikams nuo mažų dienų itin daug leidžiama. Tai daroma vaikui norint tik
gero – malonu rūpintis savo mažuoju, matyti, kad jis laimingas. Tačiau
tai turi sunkių pasekmių – vaikas ne tik pyksta, tampa agresyvus, ima
manipuliuoti, kai negauna, ko nori, jis taip pat lieka nepažinęs
pasaulio, kuriame jam teks gyventi. Tėvams reikėtų suprasti, kad vaikui
augant vis tiek iškils situacijų, kai vaikas, o ne aplinka, turės
prisitaikyti. Reikia tam vaiką ruošti.

Kaip tėvams atpažinti netinkamo elgesio priežastis?

Tėvams
siūlyčiau stebėti, kada, kokiose situacijose iškyla toks elgesys,
pagalvoti, ką vaikas būtent tuo metu nori pasakyti. Dažnai tėvai
supranta priežastis, jas mato, tačiau nepasiryžta keisti savo elgesio.
Kai tėvai jaučia, kad patys nebekontroliuoja situacijos, tuomet reikėtų
nebijoti kreiptis į psichologą. Jis gali padėti stebėdamas padėtį iš
šalies, atkreipdamas dėmesį tiek į tam tikrą vaiko elgesį, tiek į tėvų
nuostatas, jų reakcijas, iškilus vaiko elgesio problemoms, bei kartu su
šeima aptardamas galimus sprendimus. Dažnai užtenka tik padrąsinimo, nes
tėvai žino atsakymus, tačiau reikia juos aiškiai įvardinti ir nebijoti
daryti tam tikrų pakeitimų. Taip pat siūloma neakcentuoti vien tik
netinkamo elgesio – labai svarbu pastebėti, kai vaikas tinkamai elgiasi,
jį tada pagirti, paskatinti.

Psichologo patarimai, kaip kontroliuoti netinkamą elgesį ir kaip vaiką pakeisti

Ar netinkamo vaiko elgesio ignoravimas yra efektyvus būdas skatinti teigiamą vaiko elgesį?

Elgesio
ignoravimas gali būti efektyvi priemonė stengiantis suvaldyti netinkamą
elgesį. Ignoruoti netinkamą elgesį (pvz., rėkimą) galima ta prasme,
kad, vaikui taip pradėjus elgtis, tėvai nepuola myluoti, guosti,
klausinėti, kas nutiko, ir nevykdo jo norų, o išlaiko savo nuomonę.
Svarbu, kad vaikas jaustų, kad yra tam tikros taisyklės, kurios nekinta,
ribos, kurių negalima peržengti, ir to negalima išsikovoti jokiu
elgesiu. Vaikai jaučiasi ramiau ir saugiau, kai žino, kad galioja tam
tikros taisyklės šeimoje, net jeigu kartais yra jomis nepatenkinti.

Ar psichologai pateisina tėvų ir vaiko elgesio keitimo susitarimus?

Auklėjant
vaikus neišvengiami elgesio keitimo susitarimai. Suaugusieji suteikia
vaikui pasirinkimą vienaip ar kitaip elgtis. Dažniausiai tai vyksta
susitarimo būdu: „Jei tu eisi į darželį be ašarų, savaitgalį kartu
nueisime į kiną“… Toks netinkamo elgesio keitimo būdas efektyvus,
tačiau svarbu suvokti, kad galų gale ateina ir toks metas, kai vaikas
supranta, kad gali ir nedaryti, ko yra prašomas. Todėl tariantis, ypač
su vyresniais vaikais, visuomet siūloma iš anksto numatyti ir
paskatinimo priemonę (tai gali būti ne tik materialiniai dalykai, kaip
dažnai tėvai mano, bet ir žaidimas, tam tikros veiklos atlikimas ar
buvimas kartu su tėvais ir pan.), ir galimą nuobaudą, t.y. kas bus, jei
vaikas to nepadarys. Dažniausiai siūloma kaip nuobaudą naudoti vaiko
mėgstamos veiklos apribojimą, tarkim TV žiūrėjimą, kalbėjimą telefonu,
žaidimą kompiuteriu ir pan.

Ar fizinės bausmės padeda sustabdyti vaiko netinkamą elgesį?

Bet
koks vaiką žalojantis elgesys – emocinė, seksualinė ar fizinė
prievarta, nepriežiūra – yra netoleruotinas. Tokių priemonių naudojimas
tik parodo, kad tėvai jaučiasi bejėgiai, nežino, kaip spręsti iškilusius
sunkumus. Tėvai dažnai griebiasi fizinių bausmių, nes jiems atrodo, kad
tai yra efektyvu. Tačiau fizinės bausmės nepasiekia ilgalaikio efekto,
jos nemoko geresnio elgesio, o atvirkščiai – įdiegia baimės,
menkavertiškumo, keršto jausmus, skatina vaikų agresyvų elgesį. Mušami
vaikai, jausdami baimę, kurį laiką gali būti paklusnūs, tačiau,
perimdami tėvų elgesį, gali panaudoti jį prieš kitus vaikus. Patiriama
fizinė prievarta taip pat sukelia daug kitų emocinių ir elgesio
problemų.

Ar kritikuojant ir gėdinant vaiką pasiekiamas norimas rezultatas?

Nereikėtų
gėdinti vaikų, tuo labiau jų įžeidinėti ar kritikuoti. Tai priskiriama
emocinei prievartai ir skatina vaiko nevisavertiškumo, gėdos, kaltės
jausmus. Kita vertus, vaikas, matydamas tokį tėvų elgesį, pats mėgdžioja
juos ir gali pradėti įžeidinėti tiek kitus vaikus, tiek ir
suaugusiuosius, manydamas, kad toks elgesys normalus. Tai nereiškia, kad
negalima sudrausminti vaiko, pasakyti griežtesnio žodžio, tačiau tai
darant akcentuoti reikėtų konkretų vaiko elgesį, kuris tėvams atrodo
netinkamas, o ne įžeidinėti vaiką kaip asmenybę.

Manoma, kad
reikalinga begalinė tėvų kantrybė, aiškinimai ir įtikinėjimai, norint
pasiekti, kad vaikas elgtųsi tinkamai…ar tai tiesa?

Tiesa, kad
norint keisti tam tikrą vaiko elgesį tėvai turi būti pasiruošę būti
kantrūs. Dažnai suaugusieji nori, kad vaikas pasikeistų ir imtų elgtis
kitaip, o vaikas to nenori. Šiuo atveju tėvai dažnai vaikui kalba apie
savo norus ir lūkesčius: „Aš noriu, kad tu nemuštum sesės“, „ Noriu, kad
žaislai būtų sutvarkyti“. Aiškinimai, įtikinėjimai, prašymai, ką vaikas
turi padaryti, kartais pasiteisina, tačiau kartais to neužtenka.
Suaugusiųjų nurodymai turi būti konkretūs ir tiesioginiai, be to,
aktualūs ne tik pačiam suaugusiajam, bet ir vaikui .

Kokie metodai yra efektyviausi, siekiant, tinkamo vaiko elgesio?

Svarbu
ne tik pastebėti netinkamą elgesį ir stengtis jį panaikinti, bet ir
apsibrėžti, koks yra siektinas elgesys. Svarbu, kad ir vaikas žinotų, ko
iš jo tikimasi. Būtina paskatinti vaiko teigiamą elgesį, pagirti jo
pastangas. Akcentuoti teigiamą, o ne neigiamą elgesį.
Aiškios šeimos
taisyklės ir ribos. Svarbu, kad jų laikytųsi ne tik vaikai, bet ir
suaugusieji. Vaikas mokosi iš jį supančių suaugusiųjų.
Reikia gerbti
vaiką, žiūrėti į jį kaip į sau lygų. Ar suaugusiam žmogui sakytumėte
kažką nemalonaus? Ar bartumėte, gėdintumėte? O gal tiesiog bandytumėte
susitarti?
Įsiklausyti į vaiką, jo žodžius ir elgesį. Dažnai per
elgesį vaikas parodo savo jausmus, galbūt jis neklusniai elgiasi, nes
pyksta, ar yra įskaudintas, išsigandęs, susigėdęs, o galbūt kupinas
teigiamų emocijų ir jas taip išreiškia.