Kuri piliulė „stebuklinga“?

"Per televiziją ir radiją reklamuoja labai daug įvairių vaistų. Kaip juos
atsirinkti, nes rodo kelis vaistus ir nuo tos pačios ligos, o nepaaiškina, kuo
jie skiriasi ir katras geresnis. O mano draugė, kuri dirba sesele sako, kad
daugiau vaistų kenkia, negu gydo, o gydytoja išrašo pačius brangiausius. Iš kur
žinoti, kaip yra iš tiesų? "
(B.)

Vilniaus Žvėryno klinikos bendrosios praktikos gydytoja Eglė Markovski:

Prisižiūrėję reklamuojamų vaistų per televiziją, ko gero ne vienas pagalvoja,
jog šie, kone stebuklingi, tikrai pagelbės, ir užuot nuėjus pasikonsultuoti su
gydytoju, skubama į vaistinę pirkti "stebuklingųjų" piliulių ar lašiukų.

Tačiau vertėtų nepamiršti, jog nežinant apie vaistus pačių paprasčiausių dalykų,
jie ne tik nepagydys, o tik pakenks, ir ypač jautresniam vaiko ar vyresnio
žmogaus organizmui.

Vaistinės medžiagos – tai galinčios reguliuoti organizme vykstančius procesus
įvairios kilmės medžiagos, naudojamos tiek ligų profilaktikai, tiek jų gydymui,
o paruoštos vartoti vaistinės medžiagos vadinamos vaistais.

Būtina prisiminti:

jog gavus per didelę vaistų dozę arba dėl netinkamo jų vartojimo organizme
susidaro didelė vaistinių medžiagų koncentracija ir tuomet vaistais galima
apsinuodyti.
tarp vaisto ir nuodo labai nedidelis ir tik kiekybinis skirtumas.
labai svarbu prieš kiekvieno vaisto vartojimą pasikonsultuoti su gydytoju ir
nepasikliauti vien atmintimi, o gydytojo pastabas, kurios gali atrodyti labai
žinomos ir paprastos, pasižymėti užrašų knygutėje.

Svarbu žinoti:

koks skirto vaisto firminis pavadinimas (parašytą ant recepto ne visuomet
pavyksta iššifruoti),
koks turėtų būti tikslus vaisto poveikis,
kokia dozė reikalinga ( jei vaistas skiriamas vaikui, svarbu pasakyti ne tik
mažylio amžių, bet ir svorį, kad gydytojas galėtų reikiamą dozę teisingai
apskaičiuoti, o vyresnio žmogaus tokie duomenys taip pat labai svarbūs),
kas kiek laiko duoti preparatą, ar reikia ligonį kelti ir vaistus girdyti naktį,

kada vaistus gerti – prieš, po ar valgio metu,
kuo užsigeriami vaistai – vandeniu, sultimis, ar nesvarbu kuo,
kokio pašalinio poveikio galima tikėtis,
kokią reakciją gali sukelti vaistai, kada apie tai reikia informuoti gydytoją,
kokia buvo reakcija į tuos vaistus, jei jie jau buvo skirti,
kokių vaistų ligonis (ypač vaikas) netoleravo.

Būtina pasiteirauti gydytojo:

jei sergama lėtine liga, ar skiriami vaistai negali turėti įtakos ligos eigai,

jei geriami kiti vaistai, ar tai neturės pašalinio poveikio,
kada galima tikėtis savijautos pagerėjimo,
jei skirti vaistai neveiksmingi, kada vėl kreiptis į gydytoją,
kada galima nebeduoti vaistų.

Vaistų veikimas priklauso nuo jų formos ir vartojimo būdo, gali būti vietinis,
kai tepama tepalais, kremais ar dezinfekuojamaisiais tirpalais, gali būti
įsiurbiamasis, kai vaistai pradeda veikti tik jiems patekus į kraujotaką ir
pasiskirsčius audiniuose.

Vaistų vartojimo būdai:

enteralinis – kai vaistai į organizmą patenka per virškinamąjį traktą juos
nuryjant, čiulpiant, tirpdant po liežuviu, dedant į išeinamąją angą,
parenteralinis – kai vaistai į organizmą patenka ne per virškinamąjį traktą,
darant injekcijas ar lašinant lašines.
Vaistai, kuriuos organizmas įsisavino burnoje (čiulpiant ar tirpinant po
liežuviu) ar tiesiojoje žarnoje (naudojant žvakutes), iš karto patenka į didįjį
kraujotakos ratą ir paveikia tam tikrus organus labai greitai, o rezorbavęsi
kitose virškinamojo trakto dalyse, prieš patekdami į bendrąją kraujotaką, yra
"apdorojami" kepenų fermentų ir jų poveikis būna lėtesnis. Todėl kai kurie
medikamentai, siekiant greitesnio jų poveikio skiriami, po liežuviu ar į
tiesiąją žarną. Medikamentų dozės taip juos skiriant gali skirtis dėl menkesnės
rezorbcijos virškinamajame trakte ir "apdorojimo" kepenyse.