Lengvas ir ilgai neišsisklaidantis žolelių aromatas niekuomet nebūna pernelyg
įkyrus, ypač jei primena vaikystę ar pievomis ir duona kvepiančius močiutės
namus.
Mūsų senoliai baldus ištrindavo smulkintais melisų, verbenų, mairūnų, mėtų ar
kitų žolelių lapais. Kai kuriose trobose iš levandų šakelių supindavo vainikus
ir sudžiovinus įkomponuodavo į sausas puokštes ar prikimšdavo dekoratyvines
pagalvėles adatoms įsmeigti.
Rūkalų, pelėsių ar sugedusio maisto kvapus naikindavo ketaus keptuvėje
pakaitinus truputį rozmarinų, čiobrelių arba maltų gvazdikėlių. Kai žolės imdavo
rūkti, nukeltą nuo ugnies keptuvę nunešdavo ten, kur nemalonus kvapas jaučiamas
stipriausiai – po kelių minučių blogas kvapas išnykdavo.
“Naminiai” smilkalai –
jų galima mesti ant vos rusenančių anglių (jei turite židinį) arba po vieną
arbatinį šaukštelį berti į smilkymo dubenėlį.
Sudėtis: 50 g našlaičių šaknų miltelių, 25 g gvazdikėlių miltelių, 25 g
sandalmedžio drožlių, keletas lašų jūsų mėgstamo eterinio aliejaus.
Dezinfekuojamieji mišiniai –
pusvalandį ant silpnos liepsnos uždengtame puode vandenyje pavirinkite žiupsnelį
rozmarinų, čiobrelių, raudonųjų monarchų ar šalavijų. Po to nukoškite ir skysčiu
ištrinkite kriaukles, klozetus ir pan.
Žolelių vonios –
paruošti užpilą voniai nesunku – tereikia 50 g džiovintų ar 100 g šviežių žolių
užpilti puse litro verdančio vandens ir palikti pusvalandžiui pritraukti. Užpilą
perkošti per sietelį ir supilti į vonią.
Stimuliuoja: bazilikai, lauramedis, pankoliai, levandos, citrininės
verbenos, gelsvės, mėtos, rozmarinai, šalavijai, čiobreliai.
Šalina nuovargį: lauramedis, raudonosios monardos, pelynai, rozmarinai.
Pasižymi antiseptiniu poveikiu: levandos, mėtos, čiobreliai, hamameliai.
Ramina nervus ir odą: ramunėlės ir juoduogių šeivamedžių žiedai.