„Laimė kaip ir juokas – užkrečiami dalykai“

„Laimė kaip ir juokas – užkrečiami dalykai“

„Sakote,
kad televizijos laidos dažniausiai bando užkariauti žiūrovų dėmesį
pasakodamos liūdnus ar net tragiškus dalykus, jūs neklystate. Bet jei
jaučiate, kad graudulingos istorijos ne tik pabodo, o tiesiog nedera
prie pagaliau atėjusios vasaros – laida „Ilgai ir laimingai“ yra kaip
tik tai, kas pakelia nuotaiką“, – sako žurnalistė ir laidų vedėja Livija
Gradauskienė (37).

– Vasara – atostogų metas. Vieni stengiasi ištrūkti kur nors į
užsienį, kiti – prie Baltijos jūros. Kokios atostogoms idealios jums?

– Man svarbiausi du dalykai – šauni kompanija ir geras oras. Jei jie
yra, atostogos – geros. Kasmet atostogaujam Latvijos pajūryje, kur oras
anaiptol nėra garantuotas kaip kokioje Tenerifėje. Todėl jau dabar
meldžiamės ir aukojame dievams, kad atpūstų kuo šiltesnius orus.
(juokiasi)

– Vedate laidą „Ilgai ir laimingai“, kurios metu
poroms uždavinėjate įvairiausius klausimus, o jos nežinodamos antrosios
pusės atsakymų, stengiasi nuspėti, ką gi brangiausioji ar
brangiausiasis pasirinko. Klausdama nepagaunate savęs, kad pati į tuos
klausimus neatsakytumėte, nors vyrą, atrodo, pažįstat kaip nuluptą?

– Save taip gaudau kiekvieną kartą. Džiugu, jei ir žiūrovams kyla
tokios pat emocijos save patikrinti. Kartais susimąstau, kad maždaug į
kas antrą klausimą, rodos, net nežinočiau, kaip atsakyti. Bet čia ir
slypi visas smagumas bei intriga. Dalyvaujančios poros nustemba,
fantazuoja, kuria, derina atsakymus. Kartais gauna lengvą šoką. O
smagiausia, kad po laidos būna „pasikrovę“ labai gerų emocijų.

Aišku, po kiekvienu juokeliu slypi grūdas, kuris gal iš tikrųjų turi
krislą tiesos. Kartais juk taip įsisukam į rutiną, darbus, darželio ir
mokyklos rūpesčius, kad nebeskiriame tiek daug dėmesio vienas kitam, per
mažai kalbamės. Ir tokiems smagiems pašnekesiams, fantazijoms
paprasčiausiai nelieka laiko.

– Nusifilmavote vitaminų
reklamoje. Ar pati esate iš tų paklusniųjų, kurios nepamiršta kas rytą
po valgio išgerti organizmą stiprinančią piliulę?

– Labai jau
tokiu kruopštumu pasigirti negalėčiau. Negaliu pasakyti, kad tobulai
maitinuosi, tačiau pasaugoti save – būtina. Tuo labiau, kai Lietuvoje
tokia trumpa vasara ir ilga žiema. Jos negaliu pakęsti. Faktas, kad
šaltuoju metų laiku organizmui pritrūksta vitaminų, kuriuos galėtum
gauti natūraliai. Tie plastmasiniai daiktai, išdėlioti parduotuvių
lentynose, nė iš tolo neprimena daržovių.
O dėl sugebėjimo vitaminą
visuomet išgerti laiku reikia tiesiog tinkamos vietos. Pavyzdžiui, prie
dantų šepetėlio. Seniai supratau, kad sudėti spintelėje jie neveikia.

– Sakoma, kad visos ligos nuo nervų. Pritariate?

– Visapusiškai taip. Nors ne į kiekvieną sparnuotą frazę reikia taip
vienareikšmiškai reaguoti. Bet ši turi nemažai tiesos. Jei žmogus į
viską gyvenime žiūri negatyviai, jaučiasi nelaimingas, prie jo visokios
bjaurastys lengviau kimba. Net moksliškai įrodyta, kad kai žmogus
laimingas, gaminasi džiaugsmo hormonai ir jis jaučiasi geriau,
nepasiduoda blogoms mintims, neieško ligų. Kad nesirgtumėte reikia
optimizmo, truputėlio sporto ir nevalgyti bet ko, kas papuola po ranka.
(šypsosi)

– Kad jau užsiminėte apie maistą, ar pati mėgstate gaminti?

– Nelabai, mieliau šį darbą perleidžiu vyrui. Manau, kad tai labai
geras mano bruožas. Tarkim, mano vyras, kaip, beje, ir dukra, yra
gurmanas. Jam labai svarbu, kaip ir ką valgyti. Jei aš gyvenčiau viena,
maitinčiausi turbūt vienais sumuštiniais.

– Jei neklystu, išsiėmėte organų donoro kortelę. Kas pastūmėjo šiam žingsniui?

– Negaliu pasakyti, kad tam būčiau susikaupusi ir radusi laiko…
Tiesiog televizijoje vyko akcija, mane pakvietė ir aš sutikau. Nematau
priežasčių, kodėl turėčiau prieštarauti. Žinoma, sklando įvairiausių
sąmokslo teorijų, kurios įsiūbuoja žmonių psichiką ir tampa sunku
gyventi. Bet juk mokslas yra šviesa. Ar ne?

– Dabar gana populiaru rinktis ekologiškus maisto produktus bei netradicinę mediciną. Kurią pusę jūs linkusi palaikyti?

– Nepasiduodu jokiai bangai, stengiuosi viską racionaliai vertinti.
Griežtas nusistatymas nieko gero neatneša. Šimtu procentų pasitikiu
gydytojais. Jų patirtimi, žiniomis ir išsilavinimu. Medicinos aš juk
nebaigiau, todėl gerbdama mediką turiu juo pasitikėti.
Žinoma,
nenuneigsiu, kad būna situacijų, kai mamos geriau nujaučia, kas jų
vaikui geriau. Bet tai natūralu, jos praleidžia žymiau daugiau laiko nei
gydytoja per vizitą.Todėl reikia bendradarbiauti. O mados tegul tik
ateina, tegul žmonės šviečiasi.
Kartais man būna keistas žmonių
užsispyrimas, tarkim, kad ir dėl antibiotikų. Ne kartą teko girdėti,
sakant: „Aš šituo „brudu“ savęs nenuodysiu“. Neįsivaizduoju, kiek reikia
turėti žinių, kad taip drąsiai teigtum. Aš irgi jų nemėgstu, bet būna
situacijų, kada jie tampa neišvengiami.

– Panašiai kaip su vakcinomis, kurias dabar daugelis mamų smerkia…

– Aš – už blaivų protą. Juk visi buvom paskiepyti ir niekas iš tikrųjų
dar nenumirėm. Aišku, farmacijos versle yra dalykų, apie kuriuos mes net
nenutuokiame.
Man labai nemalonu, kai žmonės pradeda burbėti, kad
visi gydytojai – kyšininkai. Pasitaiko turbūt visko, bet aš tikiu, kad
mediciną renkasi tik pašaukimą turintys žmonės. Prieš medikus, su
kuriais man yra tekę susidurti, žemai lenkiu galvą.

– Pasvarstykim, kas būtų, jeigu būtų: ar Livija norėtų tapti gydytoja?

– Šia specialybe labai žaviuosi. Ir jei aplinkybės būtų susiklosčiusios
kaip nors kitaip, ką gali žinoti. Man net įdomu. Nesu iš tų, kurios
bijo ligoninių. Bet nežinau, ar sugebėčiau turėti tiek atsidavimo ir
nervų, kad išgyvenčiau tai, kas vyksta darbe. Net ir praradus pacientą
kitą rytą atsikelti ir eiti vėl gelbėti žmonių. Nežinau…
Kalbino Evelina Machova