Meilės prekeivės

Senovės romėnai meilės prekeives “ženklino” baltais perukais. Graikai
atimdavo auksinius papuošalus ir draudė rodytis su brangaus audeklo drabužiais.
Sovietinė valdžia vadino jas ypač pavojingomis nusikaltėlėmis.

XIX a. Rusijos imperijoje prostitucijos verslo atstovės buvo griežtai
kontroliuojamos viliantis sustabdyti venerinių ligų, kurias platino prostitutės
ir kareiviai, protrūkius. Prostitutes gydydavo priverstinai. Jeigu šeima ar
bendruomenė atsisakydavo tokią moterį priimti, jos laukė tremtis į Sibirą.

XIX amžiuje moters kelias į viešnamį buvo trumpas – kiekviena susirgusi venerine
liga išsyk atsidurdavo prostitučių sąraše. Netgi “apdovanota” savo vyro.
Šeimininko sifiliu užkrėstos tarnaitės laukė tokia pati dalia.

Daugiausiai viešnamių Vilniuje buvo Odminių gatvėje – per dešimt. Gyventojai
nuolat bruzdėjo dėl nemalonios kaimynystės. Pamažu linksmybių įstaigos buvo
nustumtos į Užupį, iš ten – apskritai už miesto. Labiausiai vilniečiai burnojo
regėdami viešnamių duris varstančius gimnazistus – intelektualiausius
prostitučių klientus.

Bet, jeigu pavykdavo užregistruoti merginą policijoje kaip prostitutę, šiai
nebelikdavo kitos išeities. Savininkai jas, kaip ir šiandien, perparduodavo.
Paklausiausios buvo šešiolikos-dvidešimties metų merginos. Vyriausia Vilniaus
policijos archyve paminėta moteris – viso labo trisdešimt dvejų. Neilgai trukus
dar palyginti jaunos moteriškės papildydavo elgetų armiją ar mirdavo nuo
venerinės ligos. Gudresnės tapdavo “madam”, įsteigdavo savo viešnamį. Bet tokių
pasitaikydavo vienetai.