Mitai apie vandenį

Prieš kelerius metus TV žiūrovus pasiekė dokumentinis filmas apie…
vandenį. Apie tai, kokiomis stebuklingomis ir žmogaus organizmą gydančiomis
savybėmis jis pasižymi. Dauguma žiūrovų patikėjo. Mokslininkai suabejojo. Tad
tikėti ar ne? Kiekvieno asmeninis reikalas. Juk kad vaistas padėtų, svarbiausia
yra tikėti.

Mitas Nr. 1: 8 stiklinės vandens per dieną.

Atmintyje iškyla garsiosios 8 stiklinės iš sveiko gyvenimo būdą skatinančių
brošiūrų.

JAV Nacionalinės mokslų akademijos 1945 metų mitybos rekomendacijose nurodoma,
kad suaugęs žmogus per dieną turi suvartoti tiek mililitrų vandens, kiek ir
kilokalorijų maisto.

Šiuolaikinio žmogaus racionas vidutiniškai siekia 2000-2500 kilokalorijų
energetinę vertę, o tai tikrai lygu 8 stiklinėms vandens. Bet yra ir antra
frazės dalis, apie kurią pernelyg uolūs sveiko gyvenimo būdo šalininkai linkę
nutylėti: „Dauguma organizmui būtino vandens kiekio yra vartoti paruoštame
maiste“.

Mitas Nr. 2: vandens klasteriai

Vandens molekulė sudaryta iš dviejų vandenilio ir vieno deguonies atomo –
kažkodėl klasterinio vandens teorijos kūrėjai šią neabejotiną tiesą praleido pro
akis.

Informacija apie klasterinį vandenį po Internetą klajoja praktiškai nekisdama:
„Prieš penkiolika metų Japonijos mokslininkai aptiko vandens tipą, apie kurio
egzistavimą niekas nė neįtarė. Paaiškėjo, kad žmonių ir gyvūnų naujagimių
ląstelėse yra visiškai ypatingas vanduo. Ištyrus jo struktūrą po 20 000 kartų
didinančiu mikroskopu, galima įžvelgti Snaigės formą. Šis vanduo pavadintas
klasteriniu, t.y., struktūrizuotu.

Jei žmogus geria tokį vandenį, jis pasižymi stipriu sveikatinančiu poveikiu, iš
ląstelių šalina toksinus ir stabdo senėjimo procesą. DNR molekulėse yra būtent
toks vanduo. Nėščios moters organizmas aktyviai struktūrizuoja vandenį, kuris
sukelia daug kūno persitvarkymų. Tai yra viena iš priežasčių dėl ko gimdymas
jaunina. Klasterinę struktūrą vanduo įgyja, sudarant laikinus ryšius tarp
vandenilio molekulių. Būtent tokia struktūra lemia vandens savybes ir jos
sąveiką su biologiniais objektais“.

Visą šią informaciją išanalizavus nešališkai sužinotume:

1. Paprastas vanduo puikiai šalina toksinus iš ląstelių, jei tik tie toksinai
yra tirpūs vandenyje. Jei jie yra netirpūs, jokia klasterizacija nepadės.

2. DNR molekulė (kurioje neva yra klasterinio vandens) – tai dviguba grandinė,
kuri sudaro VIENĄ molekulę, sudarytą iš fosfatinių grupių, sacharidų ir
heterociklinių aromatinių grupių. Vandens šioje molekulėje nėra nė kvapo.

3. Vandens MOLEKULĖ yra sudaryta iš dviejų vandenilio ATOMŲ ir vieno ATOMO
deguonies. „Klasterinę struktūrą vanduo įgyja sudarant laikinus ryšius tarp
vandenilio molekulių“. Taip išeitų, kad teorijos autoriai mano, jog vandenyje
yra molekulinio vandenilio – kitaip tariant, dujų? Tačiau stebuklingos savybės
priskirtos vandeniui.

4. Pokyčiai nėščios moters organizme yra susiję ne su jo išskiriamu vandeniu
(beje, mokslas dar nėra nustatęs būdo, kaip žmogaus organizmas gali išskirti
vandenį), o su hormonais.

Klasteriuoto vandens pusės litro talpos butelio vidutinė kaina – 40-70 litų,
nors pasitaiko ir egzempliorių po 120 litų už 100 ml flakonėlį. Vidutinė
paprasto vandens pusės litro buteliuko kaina – 2,5 lito.

Mitas Nr. 3: vanduo su priedais

Gydomosios koralų vandens savybės yra gerokai pervertintos.

Labiausiai paplitęs vandens priedas, kuris neva suteikia gydomųjų savybių –
koralų kalcis šia yra beskoniai ir bekvapiai milteliai, kuriuos reikia įberti į
geriamojo vandens buteliukus. Ir gerti tokį vandenį po 8 stiklines per dieną.

Rašliavos apie koralų vandenį tiesiog mirga terminais „bioprieinamas“,
„jonizuotas“ „informaciškai išvalytas“ ir panašiai. Gamintojai rašo: „Vandeniui
atliekama švelni elektrolizė, kuri jonizuoja vandenį, suteikia jam
antioksidacinių savybių. Koralų vanduo stimuliuoja imunitetą, gerina savijautą
ir didina gyvenimo trukmę.

Acidozė (kraujo parūgštėjimas)“ – pirmasis kalcio stokos organizme ženklas.
Koralų vanduo normalizuoja organizmo rūgščių ir šarmų balansą perstumdama jį į
šarminę pusę, kuri labiau naudinga imunitetui. Koralų vanduo radikaliai
prisotina kraują papildomu deguonies kiekiu“.

Mokslinis požiūris. Vanduo ir taip būna dviejų jonų pavidalu. Kaip dar labiau jį
galima būtų jonizuoti – mokslui nežinoma. Duomenų apie tai, kad vanduo gali
pasižymėti antioksidacinėmis savybėmis taip pat nėra. Klinikinių tyrimų,
įrodančių, kad kokie nors maisto papildai (o būtent jiems ir priskiriamas koralų
kalcis) galėtų turėti įtakos imunitetui, ir juo labiau, gyvenimo trukmei,
neaptikta.

Medicininis požiūris. Kraujo pH, jo rūgščių ir šarmų balansas gali svyruoti tik
labai siaurame diapazone ir bet koks jo poslinkis į vieną ar kitą pusę organizme
sukelia pačias nemaloniausias pasekmes. Beje, medikai tvirtina, kad poslinkis į
rūgštinę pusę (ta pati acidozė) yra toleruojamas kur kas lengviau nei poslinkis
į šarminę pusę (alkalozė). Įrodyta, kad kraujo pH perslinkimas kokiomis nors
išorinėmis priemonėmis (taip pat vartojant maisto papildus) yra neįmanomas.

Ir galų gale apie kraujo prisotinimą deguonimi. To neįmanoma padaryti niekaip
kitaip, kaip tik panaudojant barokamerą.

Už 30 pakuočių su stebuklingais milteliais gamintojai prašo 80 litų. Miltelius
siūloma tirpinti „distiliuotame arba filtruotame vandenyje“. Tai yra labai
skirtingų mineralinių sudėčių vandens tipai, todėl galutinis produktas po
miltelių ištirpinimo taip pat gerokai skirsis.