Visuomenėje egzistuoja daugybė rašytų ir nerašytų taisyklių, kurių įvairiose
situacijose turi laikytis žmogus. Nuo seno iš kartos į kartą buvo perduodamos
socialinės normos, nusakančios žmogaus elgesį viešumoje. Su šiais reikalavimais
labai anksti susiduria ir mūsų vaikai. Ypač didžiulę įtaką jų psichologiniam
nusiteikimui daro naujas gyvenimo tarpsnis – mokykliniai metai. Kaip keičiasi
vaiko statusas mokykloje ir kaip šiuo laikotarpiu padėti pradinukui?
Vaikas, pravėręs mokyklos duris, patenka į naują socialinę erdvę, kurioje jau
pirmą kartą susitikęs su mokytoja išgirsta griežtas taisykles: pamokoje reikia
netriukšmauti, klausyti aiškinimo, negalima nepasiprašius išeiti iš klasės;
norint ko nors paklausti, būtina kelti ranką. Pirmokėlis, atėjęs iš darželio
erdvės, pajunta didžiulį kontrastą – ten jis žaidė, laisvai bendravo su
auklėtoja, čia, mokykloje, jis įgyja mokinio statusą ir iš jo reikalaujama
paklusti griežtesnėms mokyklos taisyklėm… Taip vaikas gauna pirmąją svarbią
viešo gyvenimo pamoką – jis privalo paklusti kitam.
Pirmoji mokytoja skiriasi nuo darželio auklėtojos. Pastaroji buvo panaši į mamą
– gera, švelni, mylinti… Geros mokytojos vertingiausia savybė – jos
teisingumas. Ji toli gražu nepanaši į mamą, kuriai jos vaikas pats brangiausias
ir geriausias…
Klasė – socialinė erdvė, kurioje grupė žmonių susieti bendros veiklos –
mokymosi. Pradinukai be jokių kompromisų paklūsta mokytojui, priima jo
vertinimą. Pradinėse klasėse formuojasi vaiko prestižas ( išsiskiria
,,pirmūnai“, ,,vadovai“, kuriuos pradeda gerbti klasės draugai). Mokykla –
mažytė visuomenės ląstelė. Jos taisyklės – tai socialinių normų modelis: elgesys
su mokytoja – ateities viršininko ir pavaldinio santykių modelis, santykiai su
klasės draugais apibūdina tolesnį gebėjimą bendrauti su kolegomis,
bendradarbiais, draugais.
Pirmoji mokytoja – pirmoji meilė. Mokytoja vaikui – pirmasis oficialus asmuo,
vertinantis jo mokymąsi, elgesį, bendravimą su draugais. Todėl dažniausiai
mokytojas būna vaiko, ypač pirmokėlio, idealas: jį myli, dievina, gerbia,
žavisi…Vėliau požiūris į mokytoją darosi objektyvesnis, tačiau daugeliui
pirmasis mokytojas ir išlieka atmintyje kaip šviesus vaikystės spindulys.
Žinoma, ne visi mokiniai šitaip vertina savo mokytoją. Tačiau susiklostę
mokytojo ir mokinio santykiai išlieka labai svarbūs jo tolimesniam įsiliejimui į
socialinę visuomenę. Tie mokiniai, kurie nejuto mokytojo geranoriškumo, net ir
suaugę ilgai yra kamuojami nepilnavertiškumo komplekso, jiems sudėtinga paklusti
vadovo reikalavimams.
Kaip elgtis tėvams, jei mokytoja neteisi?
Mokinys turi gerbti mokytoją. Puiku, jei mokiniui mokytoja yra autoritetas. Bet
ką daryti, jei po truputį vaikas ja nusivilia? Ką daryti, jei mokytoja
demonstruoja savo išskirtinę meilę vieniems ir neslepia antipatijos kitiems. Juk
visko pasitaiko – būna mokytojų, kurie šaukia, bara, netgi pravardžiuoja savo
ugdytinius. Vienai pedagogei trūksta profesionalumo, kita nebevaldo nervų, kita
paprasčiausiai dirba ,,nuo skambučio iki skambučio“. Visais šiais atvejais,
aptardami susidariusią situaciją, tėvai turėtų leisti vaikui suprasti, kad
mokytoja suklydo, bet jokiu būdu nepastūmėti jo į gilesnį konfliktą.
Vaikas neturėtų girdėti iš tėvų tokio mokytojos vertinimo:
* Mokytoja tavęs nemyli.
* Mokytoja neteisingai tave vertina.
* Jūsų mokytoja kvaila.
* Neklausyk mokytojos.
* Mokytoja neturėjo teisės taip pasielgti.
Kaip padėti sukonfliktavusiam su mokytoja vaikui?
Pokalbio esmė galėtų būti tokia:
Jeigu mokytoja bara tave dažniau nei kitus, nors jūs visi elgiatės vienodai,
vadinasi, ji galvoja, kad tu greitai pamiršti jos žodžius.
Mokytoja vertina ne tik tavo darbo rezultatą, bet ir pastangas. Tikriausiai
mokytoja mano, kad tu gali užduotį atlikti dar geriau, ir todėl parašė žemesnį
balą.
Mokytoja, kaip ir kiekvienas žmogus, gali ko nors nepastebėti ar užmiršti.
Galbūt šį kartą mokytoja apsiriko – juk taip visiems pasitaiko.
Mudu su tavim nežinome, kodėl mokytoja taip pasielgė, tad geriau apie tai
šiandien nekalbėkime.
Žinoma, tai nėra aksioma. Kiekvienas atvejis reikalauja atidaus situacijos
aptarimo. Tačiau su vaiku aptariant mokykloje iškilusį konfliktinę situaciją
būtina vadovautis šiais principais:
Negalima leisti, kad mokytojos elgesys ar jūsų reakcija užgautų vaiko savigarbą,
kad jam būtų ugdomas nepilnavertiškumo kompleksas: jis ,,blogas“, ,,kvailas“,
,,ne toks kaip visi“…
Reikia kalbėti su vaiku apie teisingumą – ,,kas gerai, o kas blogai“. Jeigu jūs
įsitikinę, kad mokytoja klysta, reikia vaikui paaiškinti, kad toks elgesys jam
negali būti pavyzdys, o mokytoja paprasčiausiai suklydo.
Visais atvejais reikia saugoti mokytojo autoritetą. Netgi tada, kai mokytoja
priimdama sprendimą suklydo, aptarkite su vaiku padarytos klaidos priežastis –
jokiu būdu nekaltinkite paties pedagogo kaip žmogaus.
Mokykla – mažytis visuomenės modelis. Joje formuojamos pažiūros į dvasines
vertybes, ugdomas žmogus. Čia, mokykloje, klojami pamatai jo tolimesniam
sėkmingam gyvenimui. Padėkime savo vaikui.
Parengė Marija Eitmanienė