Keisdami gyvenamąją vietą, žmonės gana dažnai pasikeičia ir patys: vieni –
į gerąją pusę, kiti – atvirkščiai. Kodėl taip atsitinka? Nieko paslaptingo čia
nėra. Kiekvienas namas ar butas turi savo charakterį ir savaip veikia tuos,
kurie jame apsigyvena.
Rašytojas Herbertas Velsas buvo kilęs iš neturtingos šeimos. Jis niekada
neturėjo namų, kuriuos galėtų pavadinti tėviške. Nusprendęs kurti šeimą,
Herbetas visus pinigus išleido ne dovanoms ar puotai, bet tam, kad išsinuomotų
ištaigingą namą. Tuo metu H.Velsas dėstė koledže, tačiau jau mąstė apie kūrybą.
Nutiko taip, kad erdviame name jis niekaip negalėjo rasti vietos, kurioje galėtų
susikaupti darbui. Velsui pradėjo atrodyti, kad savo svajonių name jis dūsta.
Paaiškėjo ir kitas dalykas: šiame name gyvenę žmonės išvažiavo į Europą ir dabar
gydosi nuo džiovos. Herbertas pradėjo prašyti žmonos: „Išsikraustome!“ Tačiau jo
antroji pusė apie tai nė girdėti nenorėjo. Prisikankinusiam rašytojui teko
palikti ir namus, ir žmoną.
Kai jis susiruošė vesti dar kartą, iš Londono persikėlė gyventi į mažą miestelį.
Išsinuomojo namą, kuris buvo ankštas ir labai neišvaizdus. Herbertas rašė
tiesiog prie pietų stalo, tačiau jam atrodė, kad kambarys pilnas gaivaus oro.
Šiame kambaryje 1895 metais ir gimė pirmasis H.Velso romanas „Laiko mašina“,
kuris tapo bestseleriu.
Nuo to laiko, kai dingdavo įkvėpimas, rašytojas keitė gyvenamąją vietą.
Svajonę perdavė namas
Garsiosios seserys Šarlota, Emilija ir Ena Brontės, sukūrusios „Džeinę Eir“ bei
kitus romanus, tapo anglų literatūros klasikėmis, tačiau nedaug kas žino, kad už
savo kūrybą jos turi būti dėkingos gimtojo namo sienoms. Jaunystėje seserys
drauge su savo tėvu pastoriumi gyveno kukliame kaimo name, ganėtinai niūriame –
pro jo langus matėsi kaimo kapinės.
Tačiau ankščiau šiame name gyveno kitas pastorius, kuris žavėjosi nuoširdžia ir
jautria kūryba ir svajojo pats išspausdinti savo pamokslus. Pats jis to
nesulaukė, bet senas namas persiėmė jo svajone ir perdavė ją seserims Brontėms.
Dailininkai per prievartą
Sėkmingai dirbantis advokatas Vac¬lovas Nemcovas 1820 metais nusipirko dviaukštį
namą Prahoje. Nuosavybės dokumentuose jis perskaitė: „Jokiu būdu nieko neatremti
į sienas ir nieko ant jų nekabinti“. Keistas punktas? Tačiau buvęs namo
savininkas jį pardavė beveik du kartus pigiau, kad tik būtų laikomasi to, kas
nurodyta dokumentuose.
Advokatas buvo praktiškas žmogus. Jis patraukė pečiais ir sumokėjo už namą tiek,
kiek už jį prašė. Kartą šiame name apsigyveno profesionalus dailininkas.
Netrukus jis ėmė nerimauti, nes name gyvenantys žmonės vis nešė ir nešė jam savo
piešinius ir klausė patarimų. Neišlaikęs dailininkas sušuko: „Jūs – nemokšos!“
Kaimynai supyko ir pradėjo jį ignoruoti. Dailininkas protestavo, sakė, kad šis
namas apsėstas velnio, o jo gyventojai – vampyrai. Supykęs nutarė atkeršyti.
Naktį, prieš išsikraustydamas, jis nupiešė ant kiek¬vienos iš šešių pastato
kolonų po velnią ir pavadino namą septynių velnių buveine. Jo nuomone,
septintasis velnias buvo pati namo šeimininkė.
Vargšė panelė Aloiza tapo visos Prahos pajuokos objektu. Ji taip išgyveno, kad
nutarė parduoti namą, bet niekas nepirko. Mirdama namą paliko Gailestingųjų
seselių ordinui, tačiau su sąlyga, kad nebus pažeisti senieji reikalavimai.
Seselės laikėsi duoto žodžio, tačiau bėgant metams namas pradėjo irti, verkiant
reikėjo jį remontuoti. Tuomet ir paaiškėjo, kad jo sienos – dvigubos, o už jų –
nuostabios senos freskos, kurias nutapė garsus šveicarų dailininkas Johanas
Rudolfas Bisas, gyvenęs septynioliktame amžiuje. Jį persekiojo bažnyčios tarnai
ir dailininkas pasislėpė pas pirmąjį namo šeimininką, o atsidėkodamas išpaišė jo
sienas. Šeimininkas, bijodamas dėl savo gerovės, paslėpė freskas, bet dailininko
aistra piešti persiduodavo visiems, kas tik čia apsigyvendavo.
Namas, gyvenantis naktimis
Persikėlusi į naują butą Maskvoje viena moteris pastebėjo, kad visi jo
gyventojai naktinėja, triukšmauja iki trečios valandos nakties, tačiau dieną
name tvyro ypatinga tyla. Nesigirdi, kad kuriame nors bute veiktų radijas ar
televizorius. Moteris pradėjo domėtis keistu namo gyventojų charakteriu ir
išsiaiškino, jog čia kažkada gyveno žmonės, kurie naktimis dirbo metro.
Pasirodo, namas perėmė pastarųjų gyvenimo būdą.