Neduosiu. Mano!

Maži vaikai nemėgsta dalytis žaislais. Retas kuris ištiesia rankytę ir
atiduoda savo mėgstamą daiktą. Kodėl toks stirpus savininkiškumo jausmas? Ar
reikia mokyti dalytis tuo, ką turi?

Atiduok

Maži vaikai nesidalija žaislais ir tai natūralu. Nieko bloga, kad pribėga, atima
iš kito ir nenori atiduoti. Metukų ar kelerių bamblys dar neskiria, ką reiškia
žodeliai „mano“ ar „nemano“. Pamato, užsigeidžia ir pasiima ne savo daiktą. Bet
lygiai taip gali kitam ir atiduoti savo daiktą. Nesupranta, gražu tai ar ne.
Mažyliai atiminėja ne tik žaislus, bet ir saldainius ar kitus skanėstus. Jei
keli šiek tiek daugiau kaip vienų metų pipirai žaidžia smėlio dėžėje ir pamato,
kad vienas turi gražesnį kibirėlį, be sąžinės graužaties prieina ir bando
atimti. Jei neduoda, kaukšt kastuvėliu per galvą. Vienas laiko, o kitas traukia.
Dažnas vaizdas, tiesa?

Psichiatrės komentaras: Nereikia tikėtis, kad metų dvejų, o kartais net
ir vyresnis vaikas ims bei sąmoningai atiduos savo žaisliuką. Mažylis labai
nuoširdžiai nori turėti, imti, gauti, mat pirmaisiais gyvenimo metais jaučiasi
esąs pasaulio „bamba“. Aišku, vaikas gali savo daiktą atiduoti dėl to, kad mama
prašo, liepia ar baugina, bet ne dėl to, kad taip būtų mandagu elgtis. Todėl
tėvai neturėtų nusivilti savo nedraugišku, nenorinčiu dalytis savo daiktais ar
iš kitų žaislus atiminėjančiu mažyliu.

Kaip elgtis? Geriausia būtų nesudaryti sąlygų tokiems vaiko veiksmams,
kai jis atiminėja žaislus iš kito ir dar jį aptalžo. Kovoti natūralu, tačiau
tėvams reikia stebėti, kad mažylis nenuskriaustų savęs ar kitų. Svarbu
pastebėjus bandantį draugiškai pasidalyti vaiką pagirti.

,,Plėšikė“

Kartą stebėjau dvejų metukų dvynes. Viena labai domėjosi aplinka. Ji pasiimdavo
mašinėlę, vežiojo lėles. Antroji prieidavo ir atimdavo viską, prie ko pirmoji
prisiliesdavo. Ir labai greit numesdavo, vos tik sesė susirasdavo naują žaislą.

Psichiatrės komentaras: Mergaitei reikėjo nugalėti, atimti, būti ten, kur
kas nors įdomaus vyksta. Matyt, taip jau yra, kad vienam mažyliui įdomu atrasti,
pasiimti žaislą, kuris guli. Bet kitam jis tampa įdomus, kai pamato, kad kitam
linksma. Ir tą ,,linksmumą“ reikia pasiimti.

Kaip elgtis? Nereikėtų labai sureikšminti tokių aplinkybių, tačiau jos
gali rodyti, kad tam vaikučiui, kuris atiminėja iš kitų žaislus, gali trūkti
tėvų dėmesio. Matyt, mamos ir tėčio akys krypsta į jį tik tuomet, kai atima,
nuskriaudžia kitą. O kol žaidžia vienas, niekam nėra įdomus. Reikia patiems
tėvams imtis iniciatyvos organizuoti vaiko veiklą, nesudaryti „kovai“ palankios
padėties, stengtis pagirti gerą vaiko elgesį. Svarbu savo reakcija nepaskatinti
vaiko agresijos, jei žaisliuką atiminėja ne iš piktos valios, o dėl to, kad
labai nori jį turėti. Mažylis nesugeba suprasti, ką ne taip padarė, tačiau mes
visada galime nukreipti jo dėmesį, pasiūlyti ką nors įdomesnio. Labai svarbu,
kad vaikui neliktų skaudžių prisiminimų ar kaltės jausmo dėl to, kad labai
nuoširdžiai norėjo paimti žaislą, o tapo tėvų pasipiktinimo ar pajuokos objektu.

Du žaislai

Dažnai nuėjus į svečius kyla skandalų. Arba vaikas nenori atiduoti padovanoti
atnešto žaisliuko, arba rimtai ketina iš svetimų namų išsinešti kokį nors
ilgaausį kiškį. Ką daryti mamai? Nusileisti mažiuko užgaidoms, ar ne?

Psichiatrės komentaras: Ko gero, geriausia į svečius nusinešti dvi lėles.
Vieną padovanoti, o kitą palikti savo mergaitei. Vyresni vaikai jau supranta
gimtadienio dovanas ir moka laukti savojo, todėl gali susitaikyti su tokia
padėtimi, o mažiukui kur kas sunkiau. Vaikui reikia leisti norėti ir liūdėti,
jei negauna to, ko nori. Tai labai natūralūs jausmai. Juk ir mes, suaugusieji,
ne viską galime turėti. Tačiau būtina jausti, ar mūsų vaikas jau pajėgia
pasidalyti ar atiduoti savo žaislus. Svarbu mažiuką mokyti, kad iš svetimų namų
nieko neišsinešame. Noras išsinešti atsiranda apie antruosius gyvenimo metus.

Kaip elgtis? Jei svečiuose pyplys ožiuojasi, tikrai ne metas aiškintis
santykius. Galima leisti jam išsinešti žaislą arba jo neišsinešti. Tik būtina
žinoti, kad jau atsirado auklėjimo spragų. Mat vaikas jau yra išmokęs
išsireikalauti iš tėvų to, ko nori. Patarimas tėvams – būti nuosekliems ir
laikytis duoto žodžio. Jei pažadame vaikui, kad negalės paimti žaislo, privalome
laikytis savo žodžio. Jei nusprendžiame jam padovanoti ką nors nauja, taip pat
privalome laikytis susitarimo. Tik tada, kai vaikas jaus, kad gali pasitikėti
tėvais ir kad jais neįmanoma manipuliuoti, sumažės ir bėdų. Paprastai vaikai,
kurie užsispiria išsinešti iš svečių ar parduotuvės kokį nors žaislą, kovoja
visai ne dėl jo, o su tėvais: kas ką nugalės.

Pasidalyti gražu

Maždaug apie trečiuosius-šeštuosius gyvenimo metus vaikai „atranda“ dar
nepatirtą jausmą, kad gražu pasidalyti tuo, kas tau pačiam brangu. Tėtis
džiaugiasi, kai sūnus broliukui duoda išbandyti savo mašinėlę. Mama šypsosi, kai
kaimynų mergytei leidžia palaikyti lėlę. Su tokio amžiaus mažyliais jau galima
susitarti, pasakyti jiems, kad eisime į svečius, ir tikimės, kad vaikas mokės
tinkamai elgtis, aptarti iš anksto galimą sunkią padėtį. Tik nereikia tikėtis,
kad visus „išaugtus“ žaislus vaikas kilniadvasiškai atiduos labdarai. Vyresniems
kartais malonu atiduoti ,,išaugtą“ barškutį mažesnima, bet ir jiems kartais nė
iš šio, nė iš to pasidaro jo labai labai gaila. Kaip ir ketverių metų Ignui,
kuris labai nuoširdžiai nešė dovanų guminę antytę dviejų mėnesių pusseserei.
Visą kelią kalbėjo, kad atiduos ją, o priėjęs prie lovytės nenorėjo su žaisliuku
skirtis. Mamai paliepus metė antytę ir verkdamas išrėžė: ,,Imk, bet žinok, kad
ji mano buvo!“

Iki šešerių metukų vaiko pasaulis sukasi tik apie jį patį ir pats vaikas sau yra
svarbiausias. Todėl tiesiog būtina už gerus darbus mažylį pagirti kad ir šimtus
kartų, o ypač už tuos, kai vaikas pasielgė brandžiau, atsakingiau, draugiškiau,
nei būdamas mažas, svarbu, kad jis džiaugtųsi ir didžiuotųsi savimi. Kuo labiau
tėvai giria savo vaikutį, tuo lengviau jam susitaikyti su nemalonia padėtimi.
Vaikas, už gerą elgesį apdovanotas gerais žodžiais, pradeda suprasti, kaip dera
elgtis.

Mokyti dalytis ar ne?

Jei vaiko noras neatiduoti žaislų yra natūralus, ar verta mokyti jais dalytis?
Taip, reikia to mokyti. Tačiau pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais to išmokyti
neįmanoma. Vaikas turi subręsti, „atrasti“ savyje norą dalytis ne tik žaislais,
bet ir kitais daiktais. Ir labai svarbu nepersistengti, kad mažylis nesijaustų
apiplėštas. Arba atiduotų savo daiktus tik todėl, kad bijo mamos ar tėčio.
Prisimenate filmuką, kaip mama mažam berniukui davė dėžę saldainių ir liepė
pasidalyti su kitais? Vaikas nuoširdžiai prieidavo prie kiekvieno žmogaus ir
vaišindavo saldainiu. Vaišino ir vaišino, kol galų gale pamatė, kad pačiam
neliko nė vieno. Taigi kitą kartą saldainiais su niekuo nesidalijo. Ir tai
natūralu, juk niekas nenori likti kvailys.

Patarimai:

1.iki metų kūdikis dar nesupranta, kad koks nors žaisliukas gali būti ne jo;
2.maždaug iki trejų metų labai nuoširdžiai nori turėti tą žaislą, kuris jam
patinka;
3.nieko bloga, kad vaikas, norėdamas pasiimti geresnį žaislą, kovoja, tik tėvai
turėtų sulaikyti kumštuką, kuris bando užtvoti kitam;
4.jeigu nešate dovanų kokiam nors vaikui, nupirkite kokią nors dovanėlę ir
saviškiam;
5.vaikas turi išmokti suprasti, kad negali turėti viso pasaulio žaislų ir kad jų
negalima išsinešti iš svetimų namų;
6.pagirkite vaiką, jei pasidalijo su kitu kastuvėliu, bet nenusivilkite, jei dar
per mažas atiduoti tai, kas jam labai brangu.