Vis daugiau ir daugiau žmonių skiriasi ir vėl tuokiasi. O kas nesiskiria –
vis tiek iki santuokos turi kitus mylimuosius. Naujoje santuokoje norisi būti
švariu – nuo senų prisiminimų, nuoskaudų ir ypač meilių. Turėdamas sutuoktinį ar
draugą tu neatleidi, jei paaiškėja, jog jo sena meilė vis dar gyvai dalyvauja jo
gyvenime. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad mes visuomet ištriname iš širdies
seną meilę.
Pagalvokite apie savo seną meilę. Palyginkite ją su naująja.
Senoji gyvena kažkur mūsų sąmonės periferijoje, o naujoji- dėmesio centre ;
Senoji mūsų vidiniam žvilgsniui atrodo blankesnė, o naujoji – spalvingesnė;
Senoji dažnai yra sustingusi, kaip nuotrauka, o naujoji – gyva, kaip kinas.
Ir kas svarbiausia – prisiminę senąją meilę mes nejaučiame didelio emocinio
pakilimo, o pagalvojus apie naują – jaučiame.
Tačiau visa tai negarantuoja, kad su sena meile mūsų niekas neriša.
Štai moteris sužino apie tai, kad jo išrinktasis turi senoje santuokoje
vaikų. Tuos vaikus reikia lankyti. Ar teisi ji, neleisdama savo sutuoktiniui
juos lankyti? Ne, neteisi. Vaikai turi teisę matytis su tėvu.
Ar teisi ji, jausdama nerimą, kai jos vyras lanko tuos vaikus? Taip, emociškai
ji teisi. Nes normali tėviška meilė kartais išsišifruoja štai kaip.
Tėvas žiūri į savo dukrą ir mato joje tos mergaitės motiną. Jis žiūri į savo
sūnų ir mato jame to sūnaus motiną. Ar gali jis mylėti savo vaikus, visiškai
atsiribodamas nuo tų vaikų motinos? Jis pasakys, kad gali, o jo naujos
žmonos nuojauta sako: negali. Jei, sako jam naujoji moteris, tu myli savo
vaikus, tai tuo pačiu tu kažkiek myli ir savo ankstesnę moterį.
-Nesąmonė!- pasakysite jūs.- Yra daug atvejų, kai mylėdamos savo vaikus moterys
nekenčia jų tėvų. Ir atvirkščiai – vyrai gali visiškai nusivilti savo žmonomis,
tačiau mylėti jos pagimdytus vaikus.
Tai išgirdusi naujoji moteris kuriam laikui aprimsta. Tačiau ir vėl, vos tik jos
vyras susiruošia lankyti vaikus, pajaučia nerimą. Ką aš noriu pasakyti – kad šis
nerimas teisingas. Uždrausti vaikus lankyti – neteisinga, o jausti nerimą –
teisinga.
Šis nerimas atsiranda dėl to, kad ryšiai su žmonėmis turi vieną savybę. Būtent –
jie niekuomet iki galo nenutrūksta. Mes galime šimtą kartų prisiekinėti:
„Viskas! Su mano mokykline meile manęs niekas neriša!“ Arba: „Gana! Aš to
vaikino visai nebemyliu ir jis man netgi atgrasus!“ O kita pusė netiki ir
pavyduliauja.
Taip atsitinka dėl to, kad kažkur širdies gilumoje mes žinome, kad atšalti
žmogui, nusivilti juo, pasakyti: „Tarp mūsų viskas baigta“- visa tai tik gerokai
susilpnina ryšį. Tačiau labai nedideliu laipsniu jis išlieka. Ir, kaip bebūtų
paradoksalu, išeitis ne deklaracijoje: „Tarp mūsų viskas baigta!“ Išeitis
priešinga – leisti savo senoms meilėms egzistuoti mūsų širdyse. Ypač jei nuo
tų senų meilių liko seniai užmirštų, bet labai nemalonių skolų – gimusių ir
negimusių vaikų.
Slepiami, pamiršti ir iš galvos išmesti vaikai, siejantys mus su senomis
meilėmis – jie irgi turi rasti savo vietą mūsų prisiminimuose. Mes tiesiog
negalime jaustis visiškai gerai, jei savo gyvą praeitį laikysime absoliučiai
nereikalingu šlamštu. Mes galime tai padaryti. Mes dažnai „išstumiame“ iš
sąmonės nemalonius prisiminimus.
Tačiau tuomet gali atsitikti štai kas:
Mūsų naujoji meilė mums pavyduliaus; Jaus, kad kažkas su mumis „ne taip“; Mes
jausime nesuprantamą slogutį ir graužatį; Mūsų naujai gimę vaikai jaus, kad
kažkas šeimoje yra netvarkoje; Mūsų pasąmonė išlaikys skolos jausmą ir neleis
mums džiaugtis gyvenimu!
Todėl pabandykime pasielgti su savimi ar su savo sutuoktiniu štai kaip.
Jei mes patys linkę užmiršti praeitį – pašvęskime praeičiai koką dieną.
Peržiūrėkime senas nuotraukas. Padėkokime mintyse savo senoms meilėms.
Prisiminkime gimusius vaikus. Pasakykime jiems mintyse, kad juos mylime.
O jei ten buvo negimusių vaikų (persileidimų ir abortų aukų) – įsivaizduokime
juos kaip tikrus savo vaikus. Tik mirusius. Taip, kaip miršta visi žmonės.
Tiesiog paliūdėkime ir pagerbkime juos savo mintyse.
Jei mūsų sutuoktinis turėjęs rimtų santykių su meile, prisirišimais ir vaikais –
pasakykime jam: „Tu neprivalai deginti visų tiltų. Ir neturi prakeikti savo
senų meilių. Tiesiog aš noriu žinoti, kad tavo širdyje yra vietos ne tik joms,
bet ir man“.
Aš žinau, kad tai pasakyti nėra lengva. Tačiau jei jūs galėsite tai pasakyti
apie savo senas meiles – patikėkite, kad sugebėsite pasakyti ir naujai meilei.
Nors vis daugiau ir daugiau žmonių skiriasi – vis daugiau ir daugiau sėkmingiau
tuokiasi. Tik ne visuomet tuokiasi oficialiai – meilė juk nemėgsta oficialumų,
ar ne?