Štai jūs susipykote su savo sutuoktiniu. Ir lemiamu momentu jis pareiškia:
„Na, jei aš tau netinku – ką gi, galiu išeiti!“ Arba taip: „Nepatinka? Butas
mano – gali iš čia išeiti!” O jūs išsigąstate ir puolate atsiprašinėti. Arba
maldauti, kad neišeitų.
O štai tą patį daro jūsų vaikas. Jūs jam sakote tai, kas jam nepatinka, o jis
įsikarščiavęs rėžia jums: „Viskas! Išeinu iš čia!“ O lauke šalta ir tamsu. Ir
jūs puolate jį sulaikyti…
Abiem atvejais jūs jaučiate, kad artimas žmogus jumis manipuliuoja. Manipuliuoti
– reiškia sakyti ar daryti dalyką, atsakymą į kurį jūs žinote iš anksto. Ir jūsų
sutuoktinis, siūlantis išsiskirti, jei jūs jam nepatinkate, ir vaikas – abu iš
anksto žino: jūs nenorite nutraukti ryšio, dėl to nereikalausite daryti tai, kas
jums reikalinga. Nes jūs linkusi nusileisti.
Įdomu tai, kad verslo santykiuose jūs šią taktiką žinote ir naudojate. Štai
Egipto turguje jums pasako, kiek kainuoja vaisiai. Jūs sakote: „Kiek?“- ir
einate tolyn. Tada pardavėjas siūlo mažesnę kainą. Jūsų demonstruojamas nenoras
pirkti už aukštą kainą – manipuliacija. Nes jūs jaučiate, kad pardavėjas nenori
jūsų prarasti. Todėl jūsų elgesys ir žodžiai turi numatomą išeitį – jis
nusileis. Ir jis nusileidžia. Egipte – iki dešimties kartų.
Tad kodėl jūs nenaudojate šios taktikos su sutuoktiniu ir vaikais?
Todėl, kad bijote prarasti ryšį labiau, negu bijo jie. Todėl, kad esate labiau
priklausoma nuo santykių, negu jie. Todėl, kad jūsų, o ne jų yra didesnė
deficito baimė. Koks tai deficitas? Gal jūs labiau juos mylite, negu jie jus?
Pažiūrėkime. Dažniausiai tai deficitas, kurį išreiškia jūsų baimės:
be sutuoktinio niekas manęs nemylės;
o jei jis susiras kitą?
o jei vaikas iš tiesų išeis naktį iš namų vienas ir jam kas nors atsitiks
baisaus?
o ką, jei pasakydama, ko aš noriu, aš jį įžeisiu ir jausiuos kalta?
geriau žvirblis rankoje, negu briedis girioje;
ir t.t.
Taigi iš tiesų čia nė nekvepia meile, o dažniausiai kalba eina apie jūsų
asmeninį saugumą. Apie baimę būti vienai. Ir apie tai, kad ryšys su kitu žmogumi
turi jums tą saugumą užtikrinti.
Įsitikinimas, kuris daro jus tokia pažeidžiama ir manipuliuojama, yra toks: „Be
artimo žmogaus aš žūsiu iš vienatvės“.
Tūkstančiai pedagogų ir psichoterapeutų patartų jums tokiais atvejais štai kokią
taktiką.
Jei sutuoktinis ar vaikas grasina jums, kad išeis, jūs ramiai sutinkate su tuo:
„Ką gi, jei tau geriau gyventi atskirai – išeik. Gaila, žinoma, bet ką darysi?“;
„Ką darysi – matyt, teks išeiti gyventi pas tėvus, nežinai, kur mano lagaminas?“
„Na, jei tu taip nori naktį išeit – eik. Šaliką tik užsirišk.“
Ši taktika vadinais „amortizacija“. Jūs jokiu būdu nekovojate su manipuliacija,
bet nuteikiate, kad pasiduodate jai, kad priimate jums sakomus žodžius rimtai.
Amortizacija iš tiesų efektinga… Jei jūs tik išdrįstate ja pasinaudoti. Būtent
taip, visiškai nežinodami žodžio „amortizacija“, kalba žmonės, pasitikintys
savimi, kitu žmogumi, ir gyvenimu.
Nemaža dalis žmonių bijo amortizacijos. Jie sako: „Aha, aš jam leisiu išeiti, o
jei jis iš tiesų išeis?“
Iš esmės žmogus tokiais žodžiais išduoda, kad jo viduje gyvena labai didelė
baimė likti vienam ir nepasitikėjimas nei savimi, nei kitu žmogumi, nei pasaulio
įvykių tėkme apskritai. Iš kur čia rastis meilei?
Meilė iš principo reikalauja mokėjimo rizikuoti – pirmiausia rizikuoti imti. Jei
jūs nemokate imti, vargu ar jums norėsis ką nors kitiems duoti. Antra, meilė –
tai rizika duoti. Nes neaišku, ar žmogus priims tai, ką jūs siūlote.
Tie, kurie rizikuoja, išmoksta imti: prisilietimus, daiktus, pasiūlymus,
bučinius, laiką, dėmesį, komplimentus. Ir tuomet, dažniau laimėdami, nei
suklysdami, ima tai duoti kitiems.
Taigi, tam, kad nebūtumėte manipuliuojama, o jei jau taip atsitiko, kad
išmoktumėte amortizuoti, jums iš vertėtų pasimokyti pasitikėjimo. Ir tuo pačiu –
meilės.
Apie tai yra tokia istorija.
Vieną kartą per dykumą bėgo du upeliai. Jiems kelią užstojo didelis kalnas.
Upeliai pabandė apibėgti kalną, bet jis buvo per didelis. Ir štai upeliai
sustojo ir pavirto mažais ežerėliais. Juos ėmė kalbinti saulė ir vėjas. Saulė
pasakė: „Leiskite, aš paversiu jus garų debesimis.“ O vėjas pasakė: „Aš nunešiu
jus anapus kalno, jūs virsite lietumi, ir nuo kito šlaito vėl bėgsite tolyn“.
Vienas upelis nesutiko. Juk taip baugu atsiduoti saulei ir vėjui! Be to, ar
verta jais pasitikėti? Ir ar sugebės jis, pavirtęs garais, po to vėl susirinkti
į upę? Upelis atsisakė… Po kelių savaičių ežeras virto džiūstančia pelke.
Kitas upelis kiek padvejojęs sutiko. Po kelių savaičių jis tęsė savo kelią
anapus kalno – dar sraunesnis, nei buvo!