Odos pakitimai

Odos pakitimai

 

Švelni
ir minkšta kūdikio oda yra be galo jautri. Palyginti su suaugusiojo oda, ji
labai plona, ir apsauginis sluoksnis, ginantis ją nuo ligos sukėlėjų, dar tik
vystosi. Todėl naujagi­mius ir kūdikius dažniau išberia ar ant odos atsiranda įvairių
dėmelių. Čia išvardyti dažniau pasitaikantys kūdikių odos pakitimai, kurie nėra
pavojingi ir dažnai savaime išnyksta. Bet vis tiek reikėtų juos parodyti
gydytojui, kad laiku užkirstumėte kelią rimtai bakterinei infekcijai. Kūdikių egzema, pienligė ir vystyklų dermatitas yra pačios
būdingiausios kūdikių odos ligos, reikalaujančios gydytojo intervencijos.

 

Kraujagyslinis navikas

 

Kraujagyslinis
navikas (hemangioma) prasideda mažu raudo­nu taškeliu. Labai greitai augdamas,
jis virsta panašiu į žemuogę naviku. Jis gali būti įgimtas ar atsirasti
pirmosiomis kūdikio gyvenimo savaitėmis bet kurioje kūno vietoje. Naviko
vietoje kraujagyslės išsiplečia ir išbujoja. Vidutiniškai per pirmuosius
septynerius gyvenimo metus kraujagysliniai navikai dažniausiai patys išnyksta. Jei
tokius mazgelius vaikas gali lengvai nubraukti ar pažeisti, geriausia būtų juos
pašalinti chirurginiu būdu. Kai kur tam tikslui naudojami ir lazerio
spinduliai.

 

Kapiliarų išsiplėtimas (telangiektazija)

 

Šviesiai
raudonų ar raudonų dėmių būna daugelio šviesesnio gymio naujagimių kaktos
viduryje, ant nosies šnervių, viršutinių akių vokų, lūpų ar sprando (gandro
kirtis). Pa­prastai tokių odos paraudimų gydyti nereikia, jie išnyksta savaime
per 3-4 gyvenimo metus. Kitose kūno vietose
pastebėtą paraudimą turėtų apžiūrėti gydytojas ir, jei reikia, išoperuoti.

 

„Mongolo dėmė”

 

Dėl
sutankėjusio pigmento viršutiniame odos sluoksnyje ši mėlynai violetinė dėmė
dažniausiai atsiranda tamsaus gymio kūdikių apatinėje nugaros dalyje. Tokias
dėmes turi daugelis Azijos kūdikių, taip pat kai kurie slaviškų ir pietinių
Euro­pos šalių bei Alpių kraštų vaikai. Iki lytinio brendimo jos pranyksta
savaime ir nereikalauja gydymo.

 

Naujagimių spuogai (aknė)

 

Tuoj
po gimimo arba iki ketvirtos gyvenimo savaitės ant naujagimių skruostų arba
kaktos gali atsirasti mažučių spuogelių. Tai padidėjusios riebalinės odos
liaukos ir dėl to, matyt, kalti motinos hormonai, per placentą patekę kūdikiui.
Per savaitę spuogeliai pranyksta, tik nereikia jų
spaudyti, nes galima sukelti uždegimą. Specialių vaistų ar tepalų taip pat
nereikia.

 

Sėklidžių problemos

 

Berniukų
sėklidės vystosi pilve šalia inkstų beveik iki kūdikio gimi­mo. Paskui jos
nusileidžia į sėklidės kapšelį, kur ramiai laukia lytinio brendimo. Tuomet
vystosi toliau ir ima gaminti spermatozoidus bei vyrišką lytinį hormoną. Tam
reikalinga žemesnė nei kūno temperatūra (37 °C), todėl sėklidės ir yra kūno
paviršiuje. Gydytojas patikrina ką tik gimusio
kūdikio sėklides ir, jei nustato, kad jos nenusileidusios, pasiūlo kūdikį
apžiūrėti po trijų mėnesių. Jeigu sėklidės dar nebūna anatomiškai tikslioje
vietoje, kūdikis gydomas hormonais arba operuojamas, tačiau tai būna retais
atvejais. Kartais apžiūros metu, gydytojas gali įstatyti sėklides į kapšelį,
žinoma, vaikui tai labai nemaloni procedūra.

 

Sėklidžių vandenė

 

Kai
audinių vanduo susikaupia tarp sėklidės dangalų ir dėl to sėkliniame virželyje
atsiranda atvira jungtis tarp sėklidės dangalų bei pilvo ertmės, kalbama apie sėklidės
arba sėklidžių vandenę (hidrocelę). Tarp visų vyriškosios lyties naujagimių
tokių berniukų būna apie  10 %. Kūdikio sėklidžių kapšelis (viena arba abi jo pusės)
padidėja, tampa elastingai stangrus. Diagnozę gydytojas nustato specialiu tyrimu
– peršviesdamas kapšelį. Sėklidžių vandenės dažniausiai gydyti nereikia. Tokio
kūdikio sėkli­džių kapšelį tarsi paremkite sulankstyta ir skersai tarp kojų
įdėta popierine servetėle, o vystydami pasistenkite jo lytinius organus pakelti
aukštyn, bambutės link. Tuomet greičiau „išsivaikščios“ susikaupęs audinių
vanduo. Jei tai nepadės, kūdikį reikės
operuoti, norint panaikinti padidėjusį spaudimą į sėklidę.