Įvairius gyvenimo reiškinius paauglys suvokia mintimis, svajodamas.
Svajodamas jis kuria naujas gyvenimo situacijas, remdamasis tuo, ką matė,
skaitė ar girdėjo ir kas jį sujaudino, sužavėjo. Jis vaizduojasi tas situacijas,
kuriomis veikia. Įsivaizduojami dalykai gali pintis su paauglio realaus gyvenimo
aplinkybėmis, su šių dienų santykiais, o gali būti ir visiškai nuo jų atitrūkę.
Dažnai paauglys, svajodamas apie ateitį, įsivaizduoja save jau suaugusį. Jis
sukuria savo — subrendusio žmogaus — paveikslą ir tuo gyvena. Tai labai būdingas
paauglystės svajonių bruožas.
Svajodamas kuria ateitį
Paauglys mąsto, koks jis bus ateityje, kaip susiklostys jo gyvenimas, jo
santykiai su kitais žmonėmis. Daugelis teigia, kad mąstyti ir svajoti apie visa
tai jie gali tik būdami vieni. Todėl paaugliai nori pabūti vieni: ,,Kartais
norisi nueiti kur nors vienam, pavaikštinėti, pamąstyti, pasvajoti. Apie viską
pagalvoti —apie gyvenimą, apie save, apie meilę, apie viską viską…
Filosofuoti”. (Tai, žinoma, ne jaunesniojo amžiaus paauglio, o aštuntoko
žodžiai.)
Svajoja vaikai ir apie savo išorę, ir apie įvairias vidines savybes, būsimą
darbą, draugystės ir meilės santykius. Svajodamas paauglys kuria savo dabarties
ir ateities gyvenimą tokį, kokio norėtų. Ir pats save jis kuria, savo
įsivaizduojamą paveikslą, ir suteikia jam patinkančių kitų žmonių bruožų.
Paauglio vaizduotė sukuria įvairių variantų, o apskritai jis svajoja apie įdomų,
turiningą gyvenimą, apie žmonėms naudingą ir kūrybišką darbą, svajoja
pasireikšti ir pelnyti pripažinimą bei pagarbą, apie atsidavusią draugystę ir
tikrą meilę. Kartais jo fantazija būna beribė ir įsivaizduojamų dalykų
absoliutus nerealumas netrukdo vienai situacijai keisti kitą.
Siekia gyventi “tikrą” suaugusiųjų gyvenimą
Taigi paauglys labai mėgsta svajoti, jo svajonėse ir apmąstymuose formuojasi
idealas. Ar mėgina paauglys savo svajonę paversti tikrove? Žinoma. Šitai rodo ir
šiuo metu prasidedanti ir paskiau besiplėtojanti saviaukla bei savišvieta.
Tačiau kartu noras ,,pasaką paversti tikrove” gali reikštis savotiškai. Dažnokai
pabėgama iš namų ,,į šiaurės ašigalį”, “uždarbiauti į užsienį”… Tokiomis
suaugusius žmones jaudinančiomis ir neraminančiomis išdaigomis paauglys nori
priartinti ateitį, stengtis į ją įsiveržti šiandien, pasijusti savarankišku,
išsivaduoti is globos, pamatyti pasaulį savomis akimis, dirbti kartu su visais
tikrą darbą, teikti naudą.
Taigi vaikai įvairiais būdais įsitraukia į suaugusiųjų pasaulį, nevienodai
perima jo vertybes. Vaikas gali bręsti viena arba išsyk keliomis kryptimis,
įvairia sparta, įvairiais būdais: bendraudamas su suaugusiais ir draugais
(atitinkamai susiklosčius santykiams); savarankiškai auklėdamasis ir
lavindamasis, gaudamas žininių apie suaugusius žmones ir jų gyvenimą.
Būdai įvairūs, bet kryptis viena: jais naudodamasis, paauglys perima ir
pasisavina suaugusiųjų elgesio normas, vertybes, reikalavimus. Ima formuotis,
ryškėti konkreti paauglio asmeninių vertybių sistema. Antai įvairūs užsiėmimai
jam asmeniškai pasidaro nevienodai svarbūs. Pavyzdžiui, vienam sportas –
puikiausia priemonė valios ugdymui, kitas jį vertina todėl, kad sportuodamas
gali bendrauti su vienmečiais, o trečiam tai tiesiog poilsis, nuobodulį
nuvejanti pramoga.
Gina savo vertybinę sistemą
Apie paauglystės vidurį ypač išryškėja brendimas. Kai kuriomis situacijomis
paauglys vis dar išoriškai elgiasi kaip vaikas, bet bręsta dvasiškai: jis jau
susiformavęs savo asmenines vertybes, moralinius įsitikinimus, savo požiūrį
įvairiais klausimais. Visa tai formuosis ir vėliau, jaunystėje, bet jau dabar
kai kuriuos pasaulio ir žmonių vaizdinius paauglys įsisąmonina kaip savus; kaip
tik todėl jis gali priešintis suaugusiojo nuomonei. Tokiu būdu formuojasi
paauglio asmenybė. Su tuo dera ne šiaip sau “skaitytis”. Šito reikia siekti.
Pirmiausia artimiausieji auklėtojai, tėvai ir mokytojai, padeda paaugliui
perimti suaugusiųjų pasaulio vertybes, įtraukia jį į šį pasaulį, o jeigu jie
nesusidoroja su savo atsakingu vaidmeniu, paauglys ateina į gyvenimą be jų
paramos. Tuomet visai įmanoma, jog kils naujų problemų ir nesklandumų,
bendraujant jau su VII—VIII klasių paaugliu. Pagrindinė tokių suaugusiojo ir
vyresniojo paauglio nesklandžių santykįu priežastis — skirtingas požiūris į
įvairius dalykus. Paauglys mano galįs turėti savo požiūrį, ir kuo atviriau
suaugęs žmogus nenori paisyti paauglio nuomonės, tuo atkakliau šis ją gina.
Blogiausia — įširdus pareikšti paaugliui, kad jis dar neturi teisės turėti savos
nuomonės. Tokiu pasakymu nieko nelaimėsi — jis tik įsižeis, nutols. Jeigu jūsų
sūnus ar duktė iš tiesų dėl ko nors klysta (beje, o jūs patys ar neklystate?),
tai jo klaidingą požiūrį reikia sutriuškinti logiškais argumentais. Ir tai
galima padaryti net ir tada, kai atrodo, jog paauglys nenusileis. Jus erzinantis
pernelyg didelis pasitikėjimas pridengia iš tiesų dar netvirtą nuomonę, Paauglio
sielai būdingas noras suprasti, išsiaiškinti, bet tik tada, kai su juo ,,kalbama
kaip su žmogumi”. Kalbėdamas su paaugliu, suaugęs žmogus turi mokėti išklausyti,
būti ramus, santūrus. susitelkęs. Į ginčus reikia žiūrėti rimtai. Tai paauglio
dorovinio tobulėjimo priemonė.
Svarbu ir dar viena – ginčo ar pašnekesio su paaugliu negalima paversti atvira
,,auklėjamąja priemone”. Atsiminkite, kad paaugliai labai nemėgsta būti
auklėjami pernelyg atvirai.