Pavelas: Priklausomybė alkoholiui  42 metus mano gyvenimo pavertė siaubu

„Pradėjau gerti būdamas 10 metų. Pas tėvus ateidavo svečiai, matydavau,
kaip jie linksminasi, geria, dainuoja, šoka. Tada galvojau, kad jeigu žmonės
išgėrę yra linksmi ir geri – vadinasi alkoholis yra gerai. Kartu su trimis
broliais ir seserimi galėjome daryti ką norėjome, jautėmės laisvi ir
nekontroliuojami. Norėjome pasijusti suaugusiais ir elgtis taip, kaip daro mūsų
tėvai“, – savo istoriją pasakoja didesnę gyvenimo dalį kalėjime praleidęs 54 m.
Pavelas.

Alkoholį pirkdavęs iš mamos duotų kišenpinigių pietums mokykloje, o kai jų
neužtekdavo, pradėjo vagiliauti. Gyvendamas prie Tauro alaus gamyklos, įsibraudavo
į alaus daryklą ir vogdavo alų. Vėliau pradėjo vogti viską, kas įmanoma, kad
tik prasimanytų pinigų.

Gyvenimą, kurį gyveno vartodamas alkoholį Pavelas
vadina siaubu: „tėtį pražudė alkoholis, kai man buvo 13 metų. Vyresnis brolis
prie degtinės butelio buvo nužudytas. Kitas brolis pasikorė. Sesuo nužudyta
sugyventinio. Trečias brolis užduso begerdamas.“

Vaikystėje suformuota linksmo ir nepriklausomo
gyvenimo nuostata svaiginantis sugriovė ir pirmąją Pavelo santuoką. „Nevartojanti
alkoholio žmona po penkerių bendro gyvenimo metų pradėjo gerti kartu su manimi.
Ir gėrė ne tik alkoholį iš parduotuvės, bet taip pat ir iš vaistinės,
parfumerijos parduotuvių. Mums išsiskyrus, ji keletą metų gyveno sandėliuke ir
mirė nuo tuberkuliozes. Iš pirmosios santuokos liko dukra, kuri su manimi
nenori bendrauti“, – atsidūsta vyras.

 

Nepadėjo jokios reabilitacinės programos

Būdamas 19 metų, Pavelas jau buvo pripažintas chronišku alkoholiku. Sulaukęs
dvidešimties, atsidūrė gydymo įstaigoje
(Gydymo ir darbo profilaktoriumas, GDP), kurioje tais laikais buvo priverstinai
gydomi chroniški alkoholikai ir narkomanai. Vieneri metai, praleisti šioje įstaigoje, ne tik nepagydė Pavelo nuo
alkoholizmo, bet priešingai – sužalojo psichiką dar labiau: “jeigu ką nors
blogo padarydavau ir mane dėl to pagaudavo bei nubausdavo, tai kitą kartą darydavau
tą patį, tik gudriau, kad nepagautų“.

 Po GDP programos Pavelas
vis tiek gėrė ir tęsė nusikalstamą veiklą. Jam vis norėjosi aštresnių pojūčių.
Nuolatiniai išgėrimai, nusikaltimai, kalėjimas lydėjo visada. Visa tai privedė
prie to, kad jis buvo nuteistas 15-ai metų kalėti už žmogžudystę. Tačiau net ir
būdamas kalėjime Pavelas išmoko pasigaminti „samagono“ iš turimų produktų:
saldainių, uogienės, mielių, žirnių, cukraus…

„Gydymo įstaigos gydo vaistais, bet neduoda
jokios informacijos. Anoniminių alkoholikų programa, reabilitacijos kursai –
tai užsiėmimai, kuriuose žmonės dalinasi tomis pačioms istorijomis kiekvieną
dieną. Jos man nedavė jokios naudos“, – savo patirtimi dalijasi
pašnekovas. 

 

Diena, lėmusi lemtingus pokyčius gyvenime

Kalėjime ilgą laiką kabėjo skelbimas, kad
organizuojami užsiėmimai, kurie padeda išsivaduoti iš alkoholio, tabako ar
narkotikų priklausomybių. Dažnai Pavelas jį praeidavo ir nereaguodavo. Tačiau vieną
dieną, vedinas smalsumo, visgi nusprendė nueiti ir pasiklausyti ką ten gero
papasakos. Užsiėmimus vedė savanorė Tatjana Ščiurina. Vadovaujasi mokslininko
G. Šičko medicinos, psichologijos ir pedagogikos žiniomis pagrįstu gydymo
metodu, ji detaliai papasakojo visą tiesą apie alkoholį, jo sudėtį, žalą
organizmui, kam naudinga kad kuo jaunesni žmonės pradėtų vartoti alkoholį ir
t.t., pateikė daug filmuotos medžiagos ir literatūros. Tai metodas be vaistų ir
kodavimo, keičiantis žmogaus požiūrį ir mąstymą taip, kad jis nenorėtų svaigintis
ne todėl, kad jam tai liepiama, o dėl to, kad to trokšta jis pats. Jos entuziazmas
ir žinios paskatino toliau lankyti šiuos užsiėmimus.

„Tatjanai pačiai teko praminti sunkius kelius,
kad tik jai leistų kalėjime savanoriškai vesti užsiėmimus ir padėti kaliniams
atsisakyti priklausomybių, integruotis į visuomenę. Dabar kaliniai, kurie lanko
šiuos užsiėmimus sako, kad penktadienis – jų laimingiausia diena, nes ateina
Tatjana“, Pavelas džiaugiasi pažintimi, padėjusia atrasti gėrimo priežastis, išmokusia
atleisti, nelaikyti susikaupusio pykčio. Apie metus trukę užsiėmimai ir
bendravimas su T. Ščiurina padėjo suvokti, kad vyras nebenori mokėti už tai,
kas jį žudo. Pasikeitęs požiūris į gyvenimą leido Pavelui iš kalėjimo išeiti
1,4 metais anksčiau.

           

Nėra
lengva integruotis į visuomenę

Jau vieneri metai kaip Pavelas nerūko ir dveji,
kaip nebevartoja alkoholio. Vyras dirba statybose, kur didžioji dalis rūko ir
išgeria, tačiau grįžti prie žalingų įpročių Pavelui net mintis nekyla. Išėjus
iš kalėjimo nėra taip lengva integruotis į visuomenę ir susirasti pastovų darbą.
Žiemą, kai darbo statybose nėra, Pavelas dalyvavo integracijos projekte „Mano guru: naujos galimybės darbo
rinkoje“. Tai projektas, kuriame dalyvauja asmenys priklausomi nuo alkoholio ar psichotropinių medžiagų, išėję iš
įkalinimo įstaigų, gyvenantys nakvynės namuose. Projekto metu dalyviai gauna nemokamą maitinimą, socialinių darbuotojų ir
psichologų konsultacijas, jiems apmokamos viešojo transporto paslaugos, padeda susitvarkyti socialines pašalpas.

 

Pavelas džiaugiasi, kad noras griebtis alkoholio,
tabako ar narkotikų nebekyla. „Per Kalėdas ant stalo stovėjo šampano butelis,
tačiau jis taip ir liko nepradarytas. Per Naujuosius į svečius atėjo draugas su
buteliu degtinės, kurios neparagavau. Viskas keičiasi į gera. Palaikau ryšį su Tatjana,
esu jai labai dėkingas už tai, kad atvėrė man akis ir padėjo išsilaisvinti iš
priklausomybės svaigalams“, – linkėdamas Tatjanai kuo didžiausios sėkmės ir
didesnių pasisekimų nusišypso pašnekovas.

 

Kalbino Simona Čaplikaitė, istoriją paruošė Sigita Kriaučiūnienė,
www.sveikuoliai.lt