Šį aksesuarą mėgo jau senovės Egipte. XIV amžiuje beveik visos "kilmingos
rankos" mūvėjo pirštines, tačiau tos rankos buvo… vyriškos. Ir tik XVI amžiuje
Katerinos Mediči dėka šis aksesuaras tapo moterų mados detale.
Iki XIX amžiaus rankų puošmenas ir apsaugą siūdavo rankomis – tai buvo nelengvas
darbas, tačiau unikalus ir pabrėždavo socialinį savininko statusą. XIX amžiaus
pirmoje pusėje buvo išrastas fabrikinis pirštinių gamybos būdas: lekalo pagalba
aksesuaro atspaudą buvo galima pritaikyti tiesiai ant rankos, ir nors pirštinės
susideda tik iš 8 detalių, jas pasiūti nebuvo lengva.
Šiandien rankų "drabužėlis" užtraukiamas ant elektra šildomo metalinio modelio
ir blanširuojamas.
Anksčiau pirštinės buvo austinės, vėliau jas pradėta megzti. Subtilus šilkas
neišėjo iš mados iki pat Antrojo pasaulinio karo. Šiandien pirštinės siuvamos
daugiausiai iš nailono ar viskozės – dirbtinės ir nekilmingos medžiagos.
Išrastas ir ypatingas elgesio su pirštinėmis etiketas. Jo simbolinė reikšmė buvo
labai vertinama. Mesta ant žemės vyrams, ji reiškė iššūkį, o moters mesta –
meilės ženklą. Damos greitai įvertino šio nedidelio aksesuaro iš zomšos, šilko
ar minkštos odos jėgą.
Gaila, tačiau šiandien pirštinės nebėra tokios paslaptingos ir reikšmingos –
pirmiausia žiūrima, kad jos būtų patogios, šiltos. Net ir rengiantis į didelę
puotą, pamirštame tokį nepakartojamą aksesuarą – ilgas nėrinių pirštinaites.