Man 26 metai. Su savo vyru esame kartu jau daugiau nei 6 metai. Prieš
metus susituokėm. Esu laiminga, mylima, myliu savo vyrą, neįsivaizduoju savo
gyvenimo be jo… Tačiau esmė tame, kad aš labai noriu vaikų – vyras kalba apie
tai, kad reikia palaukti… Net skaudu taip rašyti…
Apie vaikus jau svajoju daugiau nei 3 metus, tačiau iškart laukėm kol
susituoksim, paskui planavom, kad nusipirksime savus namus (gyvename su vyro
tėvais). Dabar dar ta krizė prasidėjo – paskolos nebegauname… Jis turi labai
stiprų atsakomybės jausmą – nori, kad turėtume viską kas geriausia ir to pačio
nori vaikučiui.
Abu esame dirbantys, bet mano atlyginimas nėra didelis, o ir vyro atlyginimas
kintantis. Vyras bet kokį pokalbį apie vaikus traktuoja kaip spaudimą. Aš
pavydžiu visoms, kurias pamatau nėščias ar sužinau, kad laukiasi…
Svajonė apie vaikelį tapo mūsų vos ne kasdieninių barnių tema… Mano svajonę
jis pavadino manija… Po paskutinio mūsų barnio nustojau kalbėti apie vaikus,
tačiau nuo to tik blogiau, nes kitiems pasakotis nenoriu, o viską laikydama
savyje jau baigiu nuprotėti…
Bandau save įtikinti, kad dar ne laikas, kad nėra galimybių dabar planuoti
vaikelį (ir protu suvokiu, kad geriau palaukti), tačiau nieko negaliu padaryti
su savo širdimi… Kaip numarinti širdies troškimą? Nenoriu pyktis su vyru, nes
labai jį myliu. Gal man tikrai tai jau tapo "manija"?…
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Jei instinktas pagimdyti ir užauginti žmogų būtų vadinamas manija, tuomet
didžioji dalis moterų pasižymėtų šiuo sutrikimu. Jūsų noras susilaukti mažylio
yra labai natūralus ir sveikintinas. Juo labiau, jog tam yra visos sąlygos – jūs
esate su mylimu ir mylinčiu žmogumi, ko labiausiai reikia ateinančiam žmogui.
Todėl jūsų noras “numarinti širdies troškimą” nėra pats tinkamiausias, juo
labiau, kad vargu ar tai įmanoma padaryti. Tad lieka toliau ieškoti bendro
sutarimo su sutuoktiniu, kuris, iš jūsų pasakojimų matyt, dar nepasiruošęs
pokyčiams šeimoje.
Kad būtų aiškiau, kas vyksta, pabandysiu aprašyti situaciją iš vyro pozicijos.
Vienas iš svarbiausių moters gyvenimo uždavinių yra pagimdyti vaiką. Tuo tarpu
vyras privalo užtikrinti moters ir kūdikio saugumą, tai yra, apgyventi ir
pamaitinti savo šeimą.
Net ir labai suvienodėjus vyrų ir moterų atsakomybei šių laikų visuomenėje, šie
du skirtingi gyvenimo tikslai neretai juntami labai aiškiai. Jūs trokštate
kūdikio ir tai suvokiate savo kaip moters išsipildymą. Tuo tarpu jūsų vyro savęs
vertinimas labai nukentėtų, jei jis negalėtų savo šeimai parūpinti jaukaus
būsto. Šie dalykai yra nulemti žmogiškos prigimties, tačiau nereiškia, jog yra
nekeičiami.
Gyvendamas svetimuose namuose, jūsų sutuoktinis nesijaučia galintys priimti į
jūsų tarpą dar vieną žmogų. Kita vertus, šiuo metu laukti, kol įsigysite nuosavą
būstą, būtų neteisinga ne tik jūsų, bet ir vaikelio atžvilgiu. Dėl to verta
toliau kalbėtis su savo sutuoktiniu, tik pokalbiai turėtų būti apie esminius
dalykus: jūsų troškimus ir baimes.
Išsakykite savo norą turėti vaiką, sunkumo jausmą jo laukiant, galbūt nerimą, ar
išviso galėsite susilaukti vaikų. Kita vertus, pabandykite suprasti ir pateikti
tą supratimą savo sutuoktiniui, jog jis jaučiasi neturintis namų, kuriuose būtų
saugu mažam vaikeliui. Tai yra situacija, kurioje nei vienas iš jūsų negali
išpildyti savo žmogiško pašaukimo susilaukti ir auginti palikuonius.
Pabandykite išsakyti savo skausmą, dėl taip susiklosčiusios situacijos ir
pabandykite pasidalinti, jog lygiai taip, kaip jam svarbu įsigyti naują būstą,
jums – svarbu susilaukti vaikelio. Tas troškimas negali išnykti ar kur nors
pasitraukti, net jei ir pasitelktumėte visus racionalumo šaltinius.
Kadangi abu turite nepatenkintus poreikius, pabandykite ieškoti išeities kartu.
Jūsų vyras teisus, kad tėvų namai ne pati tinkamiausia vieta naujos šeimos
atsiradimui. Todėl jei yra galimybė turėti savo atskirą teritoriją, reikėtų ja
pasirūpinti. Gal neįsigyti, bet kurį laiką nuomoti kad ir mažą kambarėlį. Kita
vertus, vaikams tikrai nereikia komforto.
Jei pabandytumėte prisiminti vaikystę, tai greičiausiai nustebtumėte, jog
nemažai smagių prisiminimų yra neeilinių, gal net sudėtingų situacijų metu.
Vaikai, ypatingai ikimokyklinio amžiaus, gali išgyventi labai įvairiomis ir gana
sudėtingomis sąlygomis. Jiems kur kas svarbiau turėti lamingus, vienas kitą
mylinčius, su jais žaidžiančius, pasitikinčius ir ramius tėvus, nei brangius
žaislus ar gražų būstą.
Kita vertus, gali būti, jog jūsų sutuoktinis nėra pasirengęs prisiimti
atsakomybės už naują gyvybę. Turi nemažai baimių ir bando pasislėpti po buities
sukeltais rūpesčiais. Prabilkite apie tai, galbūt kartu pavartykite knygas,
kuriose ne tik moterys, bet ir vyrai kalba apie tėvystę ( foto albumas “Gimties
stebuklas”). Paklauskite savo sutuoktinio, kas jį labiausia stabdo, galvojant
apie kūdikio atsiradimą šeimoje. Pasidalinkite ir savo nerimais. Labai svarbu
girdėti kito žmogaus baimes, kad jis taip pat turėtų galimybę išreikšti savo
jausmus.
Pabandykite sutarti konkretų laiką, kiek galite laukti. Tarkim, duokite vienas
kitam kelias savaites ar mėnesį laiko, kurio metu kiekvienas atskirai būnate su
vaikų tema. Jūs įsipareigojate neprašyti, tuo tarpu jūsų sutuoktiniui vertėtų
daugiau pasidomėti šiuo klausimu.
Šeimoje kiekvienas turi jaustis kiek įmanoma geriau, dėl to reikėtų priimti
bendrą susitarimą, kaip sprendžiate šią problemą ir kada konkrečiai pradedate
laukti vaikelio (ne kai įsigysite būstą, o kokį mėnesį). Svarbu išsiaiškinti ir
tai, koks yra bendras jūsų sutuoktinio požiūris į vaikus, ar jis nori jų, kiek
ir panašiai.
Vaikų klausimas šeimoje bus gyvas gana ilgai. Dėl to labai svarbu išmokti
klausytis, dalintis savo išgyvenimais, norais, nerimais ir derinti savo
pozicijas. Geriau yra ne reikalauti, o pasakoti apie savo mintis, svajones, tuo
pačiu klausiant kito. Tokie pasidalinimai palaipsniui priveda prie susitarimų,
kurie padeda kiek įmanoma išįvengti kurio nors iš sutuoktnių kančios, netikrumo
ar neryžtingumo. Jei visgi patiems nepavyktų atrasti abiem tinkančios išeities,
pabandykite bent vieną kartą pasinaudoti šeimos psichologų pagalba.
Sėkmės. Vaida