Nuo vėlyvos paauglystės patyriau neigiamų išgyvenimų su mama, kas
tęsiasi iki šiol, tėvas alkoholikas. Pradėjo gerti ir motina… Procesas tikrai
ne pats lengviausias, o gyventi ir mylėti norisi jau šiandien! Kaip būtų įmanoma
perprogramuoti meilės supratimą, pajautimą pačiam? Kokių konkrečiai priemonių ir
veiksmų patartumėte imtis? Ar galima ir kaip galima padėti sau pačiai?
Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas
Jūs klausiate, ar galima ir kaip galima padėti sau pačiai. Man atrodo, kad
kiekvienas žmogus, taip pat ir psichoterapinis klientas tą ir daro: savo
pastangomis padeda sau pačiam. Specialistas tiesiog mato tą žmogų iš šono,
pastebi kai ką, ko negalite pamatyti pati, sukuria optimalias sąlygas keistis ir
neleidžia savęs paties apgaudinėti.
Ir joks psichoterapeutas, netgi masinę įtaigą demonstravęs Kašpirovskis,
netvirtina, kad psichoterapeutas gydo savo ypatingomis galiomis. Kašpirovskis,
tarkime, nuolat pabrėždavo, kad kiekvieno žmogaus organizme yra vidinių gydančių
jėgų, kurias tik reikia pažadinti.
Pažiūrėkite, ką jūs matote, ir kokioje būklėje yra jūsų gydančios jėgos. Jūs
matote „susitelkusią meilės užtvanką paauglystėje“ ir norite „savo pastangomis
išjausti ir pa6alinti ją, atleisti tėvams, paleisti nuoskaudas“ . Tuomet jūs
tikitės pradėti „gyventi ir mylėti“.
Matymas- beveik pakankamas, kad atsirastų tikslas, nustatyti tikslai beveik
realistiški, ir trūksta taktikos: kaip tai padaryti?
„Beveik pakankamas“ matymas yra todėl, kad kliūtį jūs matote praeityje –
paauglystėje, o terapijoje reikia atsidurti paauglystėje ir iš paauglės
pozicijos išgyventi savo santykius su tėvais. Turint šalia savęs galimybę grįžti
į suaugusios moters būseną – savotišką „saugumo salelę“, kokių būna keliuose.
Matote, psichoterapinis matymas nesusiveda į „prisiminiau vaikystę“.
Psichoterapijoje žmogus grįžta į vaikystę. O tai yra kas kitkas, nei
prisiminimas, nes grįžti tenka visu kūnu, pojūčiais ir emocijomis.
Žinoma, realūs tėvai dažniausiai padeda mus grįžti į tą amžių. Susitikai su jais
– ir grįžau.
Ką, jei jūs imtumėte lankyti savo tėvus ir prisiminti savo patirtas nuoskaudas?
Žinoma, jei tėvai patys nori atstatyti su jumis ryšį, patys siekia kažką
pakeisti savyje ir jūsų santykiuose, jie gali padaryti šį žingsnį patys. Kitaip
jums tektų paskirti mažai įsivaizduojamą „priverstinį santykių aiškinimąsi“.
Žinoma, tai sukeltų tėvams kaltės jausmą, o taip pat norą gintis. Kadangi jie
žmonės geriantys, tai greičiausiai ir taip menkai save vertina. Na ką, pasakytų:
“Niekas mūsų negerbia, netgi mūsų vaikas mus menkina“ ir tiesiog gertų sau
toliau. Po tokių išsiaiškinimų jūs pati jaustumėtės blogai.
O jei jūs neišsakote tėvams savo nuoskaudų? Tuomet jūs išgyvenate širdgėlą, jums
sunku pasitikėti žmonėmis ir jūs užsidarote. Aiškintis su realiais tėvais – ne
visuomet gera taktika. Nesiaiškinti ir „viską atleisti“- taip pat. Todėl tikslas
„paleisti nuoskaudas“- „beveik realistiškas“. Nes paleisti galima tik išgyvenus.
O išgyventi nėra kaip.
Todėl psichoterapijoje egzistuoja tarpinių variantų, pavyzdžiui, kada žmogus
daug mėnesių ar kelis metus kalbasi ne su realiais tėvais, o su pačiu
psichoterapeutu. Analitinė psichoterapija – ne tas pats, kas „išsikalbėti su
draugais“. Psichoterapiniuose santykiuose be visa ko psichoterapeutas aiškinasi
su jumis tai, ką jūs išgyvenate su juo pačiu – tai taip vadinama „perkėlimo
analize“.
Ir su draugais būna „perkėlimas“, tarkime, jūs kokiai nors draugei jaučiate
jausmą „lyg tu būtumei man sesuo“, kokiam nors vyrui – „tarsi būtumei mano
brolis“, arba sakote: „Tu man – kaip tėvas“. Tačiau draugė ar draugas, išgirdę
tai, tiesiog gūžteltų pečiais ar maloniai susijaudintų. „Ir tu man kaip sesuo“,
– sakytų. O jei perkėlimas neigiamas – „iškart pajutau jai antipatiją“, „kažkodėl
jo nemėgstu“- jūs išvis vengiate šių žmonių. O jie – jūsų.
Skirtingai nuo draugų ir priešų psichoterapeutas priima ir supranta ir jūsų
teigiamus, ir neigiamus jausmus jam. Todėl jūs galite su juo realiai tuos
jausmus išgyventi ir juos išsakyti. Tuo metu jūs neprisimenate vaikystės ar
paauglystės, o grįžtate į ją visu kūnu ir jausmais ! O kadangi psichoterapeutas
su jumis visa tai aptaria iš suaugusiojo pozicijos, jūs taip pat turite galimybę
išaugti iš vaikystės ir paauglystės.
Taip šalinama meilės kliūtis, nes tos kliūties esmė – ne blogi tėvai, o tai, kas
stabdo mus nuo meilės mūsų pačių viduje.
Analitinė psichoterapija – ne vienintelė. Psichoterapeutai turi daug kitokių
technikų , kur perkėlimo analizė yra minimali – grįžimas į vaikystę vaizduotėje,
transo būsenoje, pokalbiai su „tuščiomis kėdėmis“, psichodrama, kvėpavimo
technikos, meno terapija, šeimos konsteliacija, grupinė psichoterapija, į kūną
orientuota psichoterapija.
Kai kurios technikos, tarkime, vaizduotės pratimai, žinoma, prieinamos ir pačiam
žmogui. Didelė dalis „savipagalbos“ ir „asmeninio augimo“ knygų siūlo tokius
pratimus. Jūs ir taip jas skaitote. Apsižvalgykite bet kurio knygyno
psichologijos ar ezoterikos skyriuje ir jūs pamatysite daug naujų knygų. Geriau
tai, negu niekas.
Tačiau orientuokitės į profesionalią pagalbą ateityje ar bent intensyvių
psichoterapinių seminarų metu. O iki tol – kaip jūs sakote, „procesas tikrai ne
iš pačių lengvųjų“, tačiau jūsų tikėjimas ir susivokimas šiuo metu yra didelės
gydančios jėgos. Padėkokite sau už jas.
Iki.
O.Lapinas