Mano kaimynas žavisi Rytų filosofija. Tačiau vis tiek kas rytą keliasi
siaubingai kankindamasis. Tiesiog jam sunku išsiristi iš lovos! Nors jis ir
vyturys, t.y. žmogus, kurio aktyvumas ir darbingumas būna didžiausi pirmojoje
dienos pusėje. O ką jau kalbėti apie pelėdas, pripratusias prie naktinių
klaidžiojimų. Kodėl taip sunku ryte prisiversti keltis? Ir ką daryti, kad būtų
lengviau?
Iš pradžių – šiek tiek ezoterikos. O ezoterika sako, kad miegas šiuolaikiniame
mieste turi būti ilgas, ne mažiau aštuonių-devynių valandų. Tai aiškinama ne tik
tuo, kad megapolių atmosfera užteršta, bet ir tuo, kad čia susikaupia sunkios
emanacijos, atsirandančios iš mūsų nesuskaičiuojamų ydų. O ir kokia turėtų būti
energetika erdvės, kurioje kasdien įvykdoma tiek nusikaltimų, kur žmogžudystė
tapo daugybės klausimų sprendimo norma.
Kitas reikalas – kalnai. Ten galima miegoti kad ir keturias valandas. Buvoję
Indijos ar Tibeto kalnuose pasakoja, kad ten tiesiog nesinori ilgai miegoti. O
šių vietovių oras yra tiesiog lyg maitinantis. Ten ir valgyti galima kur kas
mažiau, nei mieste…
Tačiau kalnai – išrinktiesiems. Visiems kitiems – miestai. Todėl visiems, tarp
jų ir pelėdoms, reikia prisiversti anksčiau eiti miegoti, kad išmiegotų šias
devynias ar bent aštuonias miesto miego valandas. Geriausia eiti miegoti iki
vienuoliktos vakaro, o gal ir dešimtą. Vadinamuoju vaikišku laiku. Tačiau
liaudies išmintis byloja, kad viena valanda miego iki pusiaunakčio lygi dviem po
pusiaunakčio.
Naktinėjimų mėgėjams, tarp jų ir mano kaimynui, mėgstančiam gerokai po
vidurnakčio paskaitinėti knygas apie Rytų filosofiją, reikia suprasti: geriau
tokius klaidžiojimus vykdyti subtiliajame kūne. Tam ir duodama naktis, kad
astraliniame kūne pereitume į kitą matmenį, į tą subtiliąją erdvę, kur patenkame
bendrauti su aukštesnėmis nei mes būtybėmis, kur visi anksčiau ar vėliau
pateksime…
„Tas“ pasaulis ryškesnis, išraiškingesnis, todėl atsisakydami įpročio vėlai eiti
miegoti nieko neprarandame.
Tačiau vis tiek ateina rytas. Ir sunkus prabudimas. Nors ir ne toks sunkus, kaip
tada, kai miegojote mažiau nei reiktų.
Kaip taisyklingai keltis? Štai suskambėjo žadintuvas. Vakare mes prisukome jį „su
atsarga“, t.y. dešimčia-penkiolika minučių anksčiau to laiko, kai paprastai
keliamės. Dabar turime laiko nedidelei meditacinei-energetinei mankštai.
Atsigulkite ant nugaros, rankas ištieskite į šalis, kojas suglauskite. Jogoje
tai vadinama „negyvėlio poza“. Nereikia baimintis šio pavadinimo – juk yra ir
prisikėlimas iš numirusių! Ir mes su jumis lyg ir atliekame mažytę didingo
prisikėlimo akto misteriją.
Pradedame lėtai, ištardami sau tokius žodžius: „Aš savo minčių šeimininkas, aš
sujungiu jas į vieną srovę, nukreiptą į Didįjį šviesos šaltinį. Jaučiu, kaip
visas mano kūnas pats tampa šviesos šaltiniu. Priimu naujos dienos džiaugsmą,
darbo šio pasaulio labui ir kitų begalinių pasaulių labui palaimą!“
Šioje vietoje galite kvatoti, bet tai dar geriau – juokas bus rytinis vitaminas.
Pasistenkite pajusti, kaip visas jūsų kūnas prisipildo energijos, tampa labai
šiltas, reikalauja veiksmo. Tačiau palaukite dar sekundę. Nesikelkite. Dar
galima paskraidyti! Įsivaizduokite, kad matote miestą iš paukščio skrydžio.
Ir kol skraidote, pakartokite sau septynis kartus: „Esu skrydžio ir palaimos
būsenoje!“
Bet štai jau nusprendėte, kad jūsų minčių skrydis baigtas. Pasirąžykite. Paskui
tiesiog lovoje padarykite kažką panašaus į „tiltelį“. Prisiminkite: katė taip
pat elgiasi prabusdama!
Visa tai padės jums galutinai prabusti. Jei kas rytą kelsitės su tokia trumpa
meditacija, išmoksite ne tik lengvai ir greitai prabusti, bet ir kaupti energiją.
O mūsų laiku be energetinio rezervo tiesiog neįmanoma apsieiti, jau nekalbant
apie tai, kad tokie paprasti pratimai padės stiprinti imuninę sistemą, suteiks
organizmui atsparumo.
Taigi nepatingėkite nusistatyti žadintuvo penkiolika minučių anksčiau ir
išnaudokite jas taip, kaip jums naudingiausia.