Senovės Egipte ir Palestinoje linus augino 4-5 tūkstantmetyje prieš mūsų
erą. Iš jų siuvo rūbus, vijo virves, audė bures. Dar anksčiau linus pradėjo
auginti kalnuotose Indijos ir Kinijos vietovėse, iš kur šis augalas ir pateko į
Graikiją, Romą, o vėliau ir į Europą.Linų sėklose yra apie 12 proc. gleivių, iki
50 proc. riebalinio aliejaus, apie 30 proc. organinių rūgščių, baltyminių,
mineralinių medžiagų.
Linų sėklų preparatai pasižymi:
uždegimą slopinančiomis,
minkštinančiomis,
skausmą malšinančiomis,
virškinimą reguliuojančiomis savybėmis.
Universalus receptas:
valgomąjį šaukštą linų sėmenų užpilti 2 stiklinėmis karšto virinto vandens,
pamaišyti 15 minučių ir nukošti. Gerti po šaukštą 3 kartus per dieną prieš valgį
2-3 savaites.
Ar žinote, kad:
* iš linų sėklų gaminamos gleivės, kurios mažina uždegimą, jos vartojamos
skrandžio ir žarnyno, burnos ertmės, kvėpavimo takų uždegimams gydyti. išoriškai
vartojamos kaip odą minkštinanti priemonė.
sėmenų aliejuje esančios nesočiosios rūgštys mažina cholesterolio kiekį
kraujyje.
* sausos įkaitintos linų sėklos supiltos į maišelius gali būti vartojamos
išoriškai įvairiems vietiniams uždegiminiams procesams slopinti.
* linų sėmenų aliejus gerina medžiagų apykaitą, mažina cholesterolio kiekį,
malšina apdegusios odos skausmą, greitina žaizdų gijimą, juo gydoma
aterosklerozė, sunkiai gyjančios žaizdos, votys, nudegimai, nušalimai. sėmenų
aliejus – vertingas maisto produktas, nes savo sudėtyje turi daug nesočiųjų
riebalų rūgščių.
* smulkinti linų sėmenys naudojami kaip švelniai vidurius laisvinanti priemonė
esant vidurių užkietėjimui.